Ie­va ve­ga­niš­kus sal­du­my­nus pra­dė­jo ga­min­ti dėl sa­vo šei­mos, bet ne­tru­kus pa­ju­to jų pa­klau­są (0)

Alma MOSTEIKAITĖ, alma@ana.lt
Ie­va Mar­ci­no­nie­nė su vyru Luku bei dukromis Emilija ir Marija.
Ie­va Mar­ci­no­nie­nė su vyru Luku bei dukromis Emilija ir Marija.
Aly­taus ra­jo­ne, Mi­ros­la­vo se­niū­ni­jo­je, Bur­biš­kių kai­me, gy­ve­nan­ti Ie­va Mar­ci­no­nie­nė į šį kraš­tą ati­te­kė­jo nuo Ma­ri­jam­po­lės. Kaip pa­ti sa­ko, su vy­ru Lu­ku au­gi­na­mos dvi duk­ros – jau penk­ta kar­ta Mar­ci­no­nių so­dy­bo­je Bur­biš­kių kai­me. Čia Ie­va pa­ti su­si­kū­rė ir dar­bą, ne ver­slą, nes taip va­din­ti mo­te­ris ne­no­ri. Prieš dve­jus me­tus pra­dė­jo ga­min­ti ve­ga­niš­kus sal­du­my­nus sa­vo šei­mai, mat ji ne­var­to­ja pie­no pro­duk­tų, o da­bar šiems sal­du­my­nams tu­ri ne­ma­žą pa­klau­są, gal­vo­ja apie jų pre­ky­bą ka­vi­nė­se ir ma­žo­se par­duo­tu­vė­se.

Su­ža­vė­jo de­ser­tai be varš­kės ir ki­tų gy­vu­li­nės kil­mės in­gre­dien­tų

Vil­niaus uni­ver­si­te­te lie­tu­vių kal­bos fi­lo­lo­gi­jos ir suo­mių kal­bos stu­di­jas bai­gu­siai Ie­vai pa­gal spe­cia­ly­bę bent kol kas dar ne­te­ko dirb­ti. Tik pas­ku­ti­niais stu­di­jų me­tais mo­kė­da­ma suo­mių kal­bą pus­me­tį dar­ba­vo­si ban­ke, už­si­ė­mė teks­tų ver­ti­mu, pa­va­duo­da­vo ma­mą pa­šte. O nuo Ma­ri­jam­po­lės ki­lu­si ir į mar­čias į Aly­taus ra­jo­ną, Bur­biš­kių kai­mą, prieš de­vy­ne­rius me­tus ati­te­kė­ju­si au­gi­no dvi duk­ras Emi­li­ją ir Ma­ri­ją, ku­rioms da­bar sep­ty­ne­ri ir pen­ke­ri me­tai.

„Aš ir ma­no vy­ras Lu­kas vi­sa­da do­mė­jo­mės ir do­mi­mės svei­ka gy­ven­se­na, ne­var­to­ja­me pie­no pro­duk­tų, dar di­des­nis do­mė­ji­ma­sis svei­ku gy­ve­ni­mu at­si­ra­do gi­mus vai­kams. Nors ma­no vy­ras ūki­nin­kas, da­bar lai­ko še­šias­de­šimt kar­vių, bet mū­sų šal­dy­tu­ve pie­no pro­duk­tų nė­ra. Tu­ri­me tik di­de­lį pie­no šal­dy­tu­vą, skir­tą lai­ky­ti par­duo­da­mam pie­nui. Mū­sų pir­ma­gi­mė tu­rė­jo aler­gi­jų, jai ne­ga­lė­jo­me pa­duo­ti bly­nų, pa­ga­min­tų su kiau­ši­niais ir pie­nu. Rei­kė­jo gal­vo­ti, kaip ne tik iš­kep­ti jai tin­ka­mus bly­nus, bet ir pa­ga­min­ti ki­tą mais­tą“, – pri­si­mi­nė Ie­va.

Vie­ną­kart jai te­ko da­ly­vau­ti mo­te­rų sto­vyk­lo­je ir ra­gau­ti de­ser­tus be varš­kės ir ki­tų gy­vu­li­nės kil­mės in­gre­dien­tų. Mo­te­ris iš pra­džių net ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti, kad be šių pro­duk­tų ga­li­ma su­kur­ti to­kį ska­nu­my­ną. Grį­žu­si į na­mus pa­ban­dė pa­ti pa­ga­min­ti ve­ga­niš­ką tor­tą duk­ros gim­ta­die­niui ir Ie­vos nuo­sta­bai – pa­vy­ko. Jis bu­vo tik­rai ska­nus ir grei­tai su­val­gy­tas.

Ka­dan­gi Ie­va ne­ga­lė­jo pa­mirš­ti mo­te­rų sto­vyk­lo­je pa­jaus­to ra­gau­tų de­ser­tų sko­nio, il­gai ne­lau­ku­si ve­ga­niš­kų de­ser­tų ga­my­bos pa­slap­tis iš­si­aiš­ki­no vie­nuo­se mo­ky­muo­se.

„Pa­gal­vo­jau, kad mo­ky­mai bus nau­din­gi dėl sa­vęs ir šei­mos. Juk vi­si mes no­ri­me sal­du­my­nų ir ne­pa­gal­vo­ja­me, kad ga­li­ma juos pa­ga­min­ti be kiau­ši­nių, pie­no pro­duk­tų, mil­tų ir be ra­fi­nuo­to cuk­raus“, – sa­kė Bur­biš­kių kai­mo gy­ven­to­ja.

Pir­mais jos pa­ga­min­tais ve­ga­niš­kais sal­du­my­nais mė­ga­vo­si šei­ma. Ta­čiau mo­te­riai, įsi­gi­ju­siai rei­ka­lin­gus trin­tu­vus šiems sal­du­my­nams ga­min­ti, ki­lo no­ras to­kiu bū­du su­si­kur­ti sau dar­bą. Kaip pa­ti sa­ko, ne ver­slą, nes taip va­din­ti ne­no­rin­ti: „Man tas žo­dis tie­siog bau­gus, nes rei­kia per­ei­ti per daug įsi­ti­ki­ni­mų, ka­dan­gi mums su­for­muo­tas įvaiz­dis, kaip tu­ri at­ro­dy­ti ver­slas ir koks bū­na ver­sli­nin­kas. Tad šį žo­dį, tie­są sa­kant, aš pra­ti­nuo­si. Aš dir­bu sau ir tiek, kiek no­riu, ne­siek­da­ma di­de­lių pa­ja­mų. Man dar­bas tu­ri teik­ti ma­lo­nu­mą, tu­ri bū­ti erd­ve to­bu­lė­ti.“

 

Iš pra­džių ga­mi­no na­mų vir­tu­vė­je ir ne­di­de­liais kie­kiais

Prieš dve­jus me­tus Ie­va ve­ga­niš­kus sal­du­my­nus pra­dė­jo ga­min­ti vy­ro se­ne­lių nuo­sa­vo na­mo vir­tu­vė­je ir ne­di­de­liais kie­kiais. Tam įgi­jo rei­kia­mus lei­di­mus ir in­di­vi­du­a­lios veik­los pa­žy­mą, o ga­mi­niams pa­rin­ko „Sko­nių gi­rai­tės“ pa­va­di­ni­mą, ku­riuos ga­li­ma ras­ti taip be­si­va­di­nan­čio­je „Fa­ce­bo­ok“ pa­sky­ro­je bei in­ter­ne­ti­nė­je sve­tai­nė­je www.sko­niu­gi­rai­te.lt.

„Sa­vo na­mų vir­tu­vė­je įsi­ren­giau šal­dy­mo vit­ri­ną, lau­ke pa­si­sta­čiau pa­vė­si­nę. Šal­dy­mo vit­ri­na ir pa­la­pi­nė bu­vo ta įran­ga, ku­rią įsi­gi­jau tam, kad ga­lė­čiau pre­kiau­ti pir­ma­me fes­ti­va­ly­je. Pri­si­pa­žin­siu, tik­rai bi­jo­jau iš­ei­ti iš kom­for­to zo­nos, kai ve­ga­niš­kus sal­du­my­nus ga­mi­nau tik sa­vo po­rei­kiams. Gal­vo­jau, kad ga­li ne­pa­si­sek­ti, nes vis tiek rei­kė­jo ir in­ves­tuo­ti, ir dirb­ti ne­gai­lint lai­ko. O kas bus, jei ma­no ga­mi­niai ne­su­lauks pa­klau­sos“, – sa­vo pir­mi­nius svars­ty­mus me­na Bur­biš­kių kai­mo gy­ven­to­ja.

Pir­mas jos di­des­nis ve­ga­niš­kų sal­du­my­nų pri­sta­ty­mas ir par­da­vi­mas vy­ko vie­na­me Za­ra­suo­se su­reng­ta­me tri­jų die­nų fes­ti­va­ly­je „Ze­ro Was­te“. Jo me­tu Ie­va par­da­vė vi­sus nu­si­vež­tus ve­ga­niš­kus de­ser­tus, o jų nu­si­ve­žė ne­ma­žai – apie 100. Šis skai­čius gal ir nė­ra la­bai di­de­lis, bet to­kiems de­ser­tams tik­rai ne­ma­žas.

Svar­biau­sia, I.Mar­ci­no­nie­nės tvir­ti­ni­mu, kad vi­si ra­ga­vę de­ser­tus bu­vo nu­ste­bin­ti tiek sko­niu, tiek iš­vaiz­da. Tai dar la­biau ska­ti­no mo­te­rį tęs­ti pra­dė­tą dar­bą, o da­lis pir­kė­jų pas ją grį­žo kaip klien­tai.

 

Ga­vo eu­ro­pi­nę pa­ra­mą ver­slo pra­džiai

Ie­va nu­spren­dė teik­ti pa­raiš­ką gau­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos fon­dų pa­ra­mą ver­slo pra­džiai. Ir jai pa­si­se­kė. Ga­vu­si pa­ra­mą įsi­ren­gė at­ski­rą vir­tu­vę ve­ga­niš­kiems sal­du­my­nams ga­min­ti, įsi­gi­jo rei­ka­lin­gą įran­gą, au­to­mo­bi­lį.

„No­rė­da­ma plės­ti ga­my­bą ar­ba tu­rė­jau gau­ti eu­ro­pi­nę pa­ra­mą, ar­ba su­ma­ny­mo apie plėt­rą at­si­sa­ky­ti“, – tei­gė Ie­va.

Šį pa­va­sa­rį ji ta­po ben­dra­dar­bys­tės cen­tro Aly­tu­je „Spie­čius“ na­re, kur ver­slus įkū­rę žmo­nės, da­ly­vau­da­mi įvai­rio­se mo­ky­mų pro­gra­mo­se, gau­na ne­ma­žai nau­din­gų ži­nių ir mo­ty­va­ci­jos sie­kiant sa­vo tiks­lų.

Pa­sak mo­ters, ji šiuo me­tu da­ly­vau­ja aš­tuo­nių mė­ne­sių men­to­rys­tės pro­gra­mo­je, ku­ri iš tie­sų pa­de­da iš­ei­ti iš šio­kio to­kio są­stin­gio, įkve­pia ti­kė­ji­mo pa­siek­ti nu­si­ma­ty­tus tiks­lus.

 

Po­pu­lia­riau­si še­šių sko­nių de­ser­tai

Šian­dien I.Mar­ci­no­nie­nės „Sko­nių gi­rai­tė­je“ po­pu­lia­riau­si še­šių sko­nių de­ser­tai. Tai na­mi­niai le­gen­di­niai „Snic­kers“ su že­mės rie­šu­tais ir da­tu­lių ka­ra­me­le, bal­to ana­kar­džių kre­mo de­ser­tai su avie­tė­mis, su juo­dai­siais ser­ben­tais, su juo­dai­siais ser­ben­tais ir ka­ka­va, su braš­kė­mis ir mat­cha ar­ba­ta, ti­ra­mi­so sko­nio, taip pat avie­čių ir ko­ko­so de­ser­tai be rie­šu­tų.

Ne­ma­žai už­sa­ky­mų su­lau­kia­ma ir dvie­jų rū­šių ba­to­nė­liams, iš ku­rių vie­ni, sa­vo sko­niu pri­me­nan­tys ži­no­mus ir dau­ge­lio pa­mėg­tus „Twix“, ga­mi­na­mi iš ko­ko­so mil­tų, mig­do­lų rie­šu­tų ka­ra­me­lės bei na­mi­nio šo­ko­la­do.

Pa­na­šių sko­nių kaip de­ser­tus Ie­va ga­mi­na ir ve­ga­niš­kus tor­tus. Ta­čiau, mo­ters pa­ste­bė­ji­mu, de­ser­tai yra po­pu­lia­res­ni nei tor­tai.

I.Mar­ci­no­nie­nės tei­gi­mu, ji ve­ga­niš­kiems de­ser­tams gau­na ir in­di­vi­du­a­lių už­sa­ky­mų, pa­vyz­džiui, pa­ga­min­ti be rie­šu­tų ar kaž­ko­kių sėk­lų, be vie­nos ar ki­tos rū­šies rie­šu­tų, ar ki­tų įpras­tai į su­dė­tį pa­ten­kan­čių in­gre­dien­tų.

Ko­dėl jos ve­ga­niš­ki sal­du­my­nai tu­ri pa­klau­są? Mo­te­ris įsi­ti­ki­nu­si, kad juos per­ka ne tik au­ga­li­nį mais­tą var­to­jan­tys žmo­nės, bet ir ieš­kan­tie­ji al­ter­na­ty­vų įpras­ti­niams sal­du­my­nams: „Sa­vo pro­duk­tais man ten­ka pre­kiau­ti ne tik Aly­tu­je, bet ir Vil­niu­je, Kau­ne, Drus­ki­nin­kuo­se vyks­tan­čio­se šven­tė­se. Žmo­nės tik­rai jais do­mi­si ir per­ka. Gal ir pa­si­gir­siu, bet Aly­taus kraš­te ve­ga­niš­kų sal­du­my­nų dau­giau nie­kas ne­ga­mi­na. Gal­būt pa­klau­sūs ir dėl to, nes nuo­lat skel­biu, kad be­veik kiek­vie­nas no­rin­tis ga­li jų už­si­sa­ky­ti.“

 

Yra no­ras ben­dra­dar­biau­ti su ka­vi­nė­mis ir ma­žo­mis par­duo­tu­vė­mis

Anot Ie­vos, de­ser­tus ir tor­tus ji siun­čian­ti per au­to­bu­sų siun­tų sky­rių. Taip jie yra nu­ke­lia­vę ne tik į Vil­nių ar Kau­ną, bet ir to­li­mes­nius Lie­tu­vos mies­tus – Pa­lan­gą, Klai­pė­dą, Šiau­lius, Pa­ne­vė­žį, Plun­gę, Ma­žei­kius.

Da­bar I.Mar­ci­no­nie­nės pla­nuo­se – ben­dra­dar­biau­ti su ka­vi­nė­mis ir ma­žo­mis par­duo­tu­vė­mis, ku­rios ga­lė­tų par­duo­ti jos ve­ga­niš­kus sal­du­my­nus.

Vie­na ka­vi­nė Tra­kuo­se jau lau­kia Ie­vos ga­mi­nių ir šią va­sa­rą tu­rė­tų pra­dė­ti jais pre­kiau­ti. Rei­kia tik pa­ga­min­ti eti­ke­tes, ku­rio­se bū­tų nu­ro­dy­ta ve­ga­niš­kų sal­du­my­nų su­dė­tis.

Mo­ters ma­ny­mu, ki­tas jos vie­to­je gal­būt jau bū­tų iš­plė­to­jęs šių pro­duk­tų ver­slą, bet jai tai nė­ra ak­tu­a­liau­sia: „Man pa­tin­ka kur­ti šiuos ni­ši­nius, iš­skir­ti­nius pro­duk­tus, o jei dar ga­li kaž­kiek už­si­dirb­ti, tai jau la­bai ge­rai. Čia jau toks dar­bas – kiek įdė­si, tiek tu­rė­si. Aš tik­rai džiau­giuo­si, kad žmo­nėms pa­tin­ka ma­no pa­ga­min­ti sal­du­my­nai. Tik­rai jau­čiuo­si sa­vo dar­bu at­ra­du­si sa­ve, nors jis ne­ga­li pa­keis­ti nei šei­mos, nei vai­kų, kas man yra svar­biau­sia gy­ve­ni­me.“

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.