„Gy­ven­ti be savo laikraščio – tar­si iš Aly­taus ra­jo­no iš­vyk­ti“

„Per tuos me­tus, taip jau su­si­klos­čius rei­ka­lams, vie­ną mė­ne­sį li­kau be laik­raš­čio, jau­čiau­si lyg bū­čiau iš­vy­ku­si iš Aly­taus ra­jo­no. Sun­ku bu­vo be ži­nių, ra­jo­no ir mies­to nau­jie­nų. Kri­ti­kos sa­vo laik­raš­čiui ne­tu­riu, gal tik pa­gei­da­vi­mą, kad pir­ma­ja­me pus­la­py­je bū­tų ma­žiau re­kla­mos“, – dės­to A.Zur­lie­nė, ne­se­niai iš Ve­re­bie­jų per­si­kė­lu­si gy­ven­ti pas duk­rą Vil­mą į Mak­niū­nus.

Ane­lė at­vi­rai kal­ba, kad per­si­kė­li­mas į ki­tą Aly­taus ra­jo­no pa­kraš­tį jai su­dė­tin­gas. Čia pra­si­dė­jo gy­ve­ni­mas be rū­pes­čių, o ji bu­vo įpra­tu­si prie ne­si­bai­gian­čių dar­bų.

Kū­ry­bin­ga mo­te­ris au­džia juos­tas, ku­rių kiek­vie­na tu­ri sa­vo is­to­ri­ją. Tad duk­ros pa­ska­tin­ta, tas is­to­ri­jas ėmė už­ra­ši­nė­ti. Šiuo me­tu Dzū­ki­jos na­cio­na­li­nio par­ko lan­ky­to­jų cen­tre Mer­ki­nė­je vei­kia Ane­lės aus­tų juos­tų pa­ro­da.

„La­bai lau­kiu „Aly­taus nau­jie­nų“. Pa­ė­mu­si į ran­kas pir­miau­sia pus­la­pį per­žiū­ri, tad tos re­kla­mos ir už­kliū­va. Pas­kui ver­čiu ir ieš­kau to, kas man įdo­mu. Sky­re­lį „La­bas“ vi­suo­met iš­stu­di­juo­ju, mėgs­tu ren­gi­nius. O tai, kas ne­ak­tu­a­lu, per­skai­tau vė­liau­siai“, – tei­gia Ane­lė, anks­čiau ir pa­ti sa­vo kai­miš­ko­mis no­ve­lė­mis daž­nai džiu­gi­nu­si skai­ty­to­jus.