Gar­džiau­sias plo­vas ver­da­mas Ne­mu­nai­ty­je

Is­to­ri­ja gim­ti­nė­je – nuo nau­jo la­po

Da­rius – į sa­vo gim­tą­jį kraš­tą po dau­gy­bės me­tų mig­ran­to duo­nos ra­ga­vi­mų su­grį­žęs kraš­tie­tis. Į už­sie­nį emig­ra­vęs Da­rius sa­vo at­ei­tį be­ne de­šimt me­tų kū­rė Šve­di­jo­je. Stok­hol­me jis bu­vo ati­da­ręs sa­vo ver­slą, čia gy­ve­no ir net pre­ten­da­vo į vie­ti­nę ta­ry­bą.

Su­si­klos­čius ne­pa­lan­kioms ap­lin­ky­bėms, ver­slas ban­kru­ta­vo ir tai Da­riui bu­vo tar­si žen­klas jau ku­rį lai­ką ka­ma­vu­sioms min­tims grįž­ti į Lie­tu­vą įgy­ven­din­ti.

„Bu­vo ma­no 50-ojo ju­bi­lie­jaus die­na, kai pa­skel­bė­me sa­vo ver­slo ban­kro­tą. Tą­kart že­mė sly­do po ko­jo­mis, nes gal­vo­je bu­vo tik vie­nin­te­lė min­tis – rei­kės kraus­ty­tis ir iš sa­vo na­mų“, – at­vi­ra­vo Da­rius.

Tą­kart di­džiu­lę pi­ni­gų su­mą Da­riaus ver­slui sko­lin­ga ben­dro­vė ap­mo­kė­jo sko­lą ir mil­ži­niš­ka fi­nan­si­nė naš­ta nu­kri­to nuo vy­riš­kio pe­čių. Grį­ži­mas gy­ven­ti į sa­vo gim­tą­jį kraš­tą bu­vo tar­si nau­jas bal­tas po­pie­riaus la­pas, ku­ria­me ra­šy­ti sa­vo is­to­ri­ją te­ko pra­dė­ti iš nau­jo.

Šei­mos res­to­ra­nas – su iš­skir­ti­ne vir­tu­ve

Sa­vo ver­slą „Ka­za­nas ant ra­tų“ ver­sli­nin­kas ku­ria ir nuo­lat plėt­ros ga­li­my­bių ieš­ko jau ant­rus me­tus. Da­rius sa­ko, kad dar iki ver­slo Stok­hol­me ban­kro­to įsi­gy­tas že­mės skly­pas Ne­mu­nai­ty­je ant Ne­mu­no kran­to jam bu­vo tar­si tram­ply­nas pra­dė­ti nau­ją veik­lą, ku­ri jam tei­kia džiaugs­mo ir yra la­biau po­mė­gis ne­gu dar­bas.

„Min­ty­se il­gai ne­šio­jau­si pla­nus ati­da­ry­ti sa­vo šei­mos res­to­ra­nė­lį su iš­skir­ti­ne vir­tu­ve. Man pa­tin­ka lan­ky­ti ša­lis ir pa­žin­ti jų ku­li­na­ri­nę kul­tū­rą, pa­si­sem­ti idė­jų, ku­rias ga­lė­čiau par­vež­ti į Lie­tu­vą. Pir­miau­sia pra­dė­jo­me siū­ly­ti iš­va­žiuo­ja­mą­ją vir­tu­vę, ku­ri la­bai pa­si­tei­si­no. Vie­nu me­tu ga­li­me pa­mai­tin­ti net pu­sė tūks­tan­čio žmo­nių. Da­bar pa­ma­žu įgy­ven­di­na­me ir šei­mos res­to­ra­no idė­ją. Nu­si­pir­ko­me bai­da­rių, ku­rias da­bar nuo­mo­ja­me pra­mo­gau­to­jams, taip at­si­ra­do po­rei­kis pa­sta­ty­ti pa­vė­si­nę, kur bū­tų ga­li­ma pri­sės­ti po­il­siui, pa­val­gy­ti. Tu­ri­me min­čių plės­ti veik­lą ir sve­čiams pa­siū­ly­ti nak­vy­nės kai­mo tu­riz­mo kon­cep­tu pa­rem­tą ga­li­my­bę. Tai ypač ak­tu­a­lu tam­pa at­gai­vi­nant lai­vy­bą Ne­mu­nu“, – pa­sa­ko­jo Da­rius.

Tie­sa, šei­mos res­to­ra­nas kol kas vei­kia tik esant as­me­ni­nių, įmo­nių, įstai­gų šven­čių ir ki­tų pro­gų už­sa­ky­mams. Po­pu­lia­ru­mu ne­nu­si­lei­džia ir iš­va­žiuo­ja­mo­sios vir­tu­vės idė­ja. Šil­tuo­ju me­tų lai­ku daž­niau­siai už­sa­ky­mų bū­na bent ke­le­tui mė­ne­sių į prie­kį.

Nuo mei­lės mais­tui iki al­truis­ti­nės veik­los

Pa­klau­sus, iš kur ta mei­lė mais­tui, jo ga­my­bai, Da­rius pa­si­da­li­jo pri­si­mi­ni­mais apie nuo­lat vir­tu­vė­je be­si­su­kio­jan­čią, py­ra­gus ke­pan­čią ma­mą. Ne kar­tą ku­li­na­ri­nius ge­bė­ji­mus ma­mos vir­tu­vė­je vai­kys­tė­je iš­ban­dė ir pats.

Da­riaus žmo­na Na­ta­li­ja taip pat puo­se­lė­ja mei­lę ku­li­na­ri­jai ir meist­riš­kai ga­mi­na de­ser­tus, jais vai­ši­na šei­mos res­to­ra­nė­lio lan­ky­to­jus, sve­čius.

Su­tuok­ti­niams ne­sve­ti­ma ir al­truis­ti­nė veik­la. Jau tam­pa tra­di­ci­ja, kad jie bir­že­lį or­ga­ni­zuo­ja ne­mo­ka­mą vai­kams skir­tą šven­tę. Taip pat dė­me­sį ski­ria ir ypa­tin­gų po­rei­kių tu­rin­tiems vai­kams.

Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės in­for­ma­ci­ja