An­dri­ja Pet­ke­vi­čiū­tė: „Cir­ko, te­at­ro ar per­for­man­so mo­ky­to­jas prieš kla­sę ne­su­kurs” (0)

Saulė Pinkevičienė
Andrija Petkevičiūtė, Vida Grišmanauskienė ir Vaida Kazlauskaitė, „Scanoramos vasaros“ idėjos autorė ir sudarytoja.
Andrija Petkevičiūtė, Vida Grišmanauskienė ir Vaida Kazlauskaitė, „Scanoramos vasaros“ idėjos autorė ir sudarytoja.
Su­si­pa­žin­ki­me: An­dri­ja Pet­ke­vi­čiū­tė (nuotr.), jau­niau­sia Aly­tu­je dir­ban­ti mo­ky­to­ja, dės­to ki­no me­ną Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go mo­kyk­lo­je, taip pat, esant po­rei­kiui, pa­va­duo­ja ko­le­gas an­glų kal­bos pa­mo­ko­se. Nuo šio ru­dens dir­ba ir Jur­gio Kun­či­no vie­šo­sios bib­lio­te­kos Jau­ni­mo erd­vė­je. An­dri­ja sa­ko, kad jos gy­ve­ni­me pa­si­tei­si­no po­sa­kis „nie­ka­da ne­sa­kyk nie­ka­da“: „Ne­pla­na­vau grįž­ti į Lie­tu­vą. Ne­si­ti­kė­jau, kad bū­siu mo­ky­to­ja, nors mo­kyk­la ma­ne vi­sa­da trau­kė. Ir at­si­ti­ko taip, kad da­bar jau­čiuo­si sa­vo vie­to­je ir man pa­tin­ka tai, ką da­rau.“

„Mo­ky­to­jų kam­ba­rys – šven­ta erd­vė“

„Esu tik­ras „va­na­gų“ vai­kas“, – sa­ko Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jos ab­sol­ven­tė An­dri­ja. Ir pa­tiks­li­na, kad šio­je mo­kyk­lo­je mo­kė­si nuo 5 iki 12 kla­sės, dar iki jai tam­pant ke­tur­me­te gim­na­zi­ja, ku­rio­je „mo­ki­niai vos spė­ja su­šil­ti ko­jas ir jiems jau rei­kia at­si­svei­kin­ti“.

„Da­bar esu ko­le­gė su sa­vo bu­vu­siais mo­ky­to­jais, kla­sės auk­lė­to­ju Jo­nu Bal­tru­šai­čiu. Tai – ga­na keis­tas jaus­mas, nes mo­ky­to­jų ko­lek­ty­vas be­veik ne­pa­si­kei­tė, o rei­kė­jo, kad jie pra­dė­tų ma­ty­ti ma­ny­je ne vai­ką, ne bu­vu­sią mo­ki­nę, o ko­le­gę. Pri­si­pa­žin­siu, man bu­vo su­dė­tin­ga net į mo­ky­to­jų kam­ba­rį įei­ti, nes jis at­ro­dė to­kia šven­ta erd­vė. Šis per­si­ver­ti­mas bu­vo įdo­mus pro­ce­sas ir įvy­ko ne per die­ną. Kai stu­di­ja­vau Lon­do­ne, grį­žu­si ap­lan­ky­ti šei­mos į Aly­tų bū­ti­nai už­suk­da­vau ir į mo­kyk­lą, ap­lan­ky­ti sa­vo mo­ky­to­jų“, – pa­sa­ko­ja An­dri­ja.

 

Sva­jo­jo stu­di­juo­ti ki­ną

Mo­kyk­lą An­dri­ja bai­gė 2013 me­tais ir pa­si­rin­ko ki­no stu­di­jas Lon­do­ne to­dėl, kad Lie­tu­vo­je to­kios pla­čios pro­gra­mos nė vie­na aukš­to­ji mo­kyk­lą pa­siū­ly­ti ne­ga­lė­jo. Ki­tas aly­tiš­kės tiks­las bu­vo iš­vyk­ti iš Lie­tu­vos. Tuo me­tu stu­di­jos už­sie­nio ša­ly­se bu­vo ant ban­gos, jas rin­ko­si dau­gu­ma An­dri­jos bend­ra­klasių. Da­bar, kaip pa­ste­bi pa­šne­ko­vė, si­tu­a­ci­ja kei­čia­si ir dau­ge­lis abi­tu­rien­tų ren­ka­si stu­di­juo­ti Vil­niu­je ar Kau­ne.

„Ma­no stu­di­jos bu­vo su­dė­lio­tos taip, kad per tre­jus me­tus mo­kiau­si vi­sų da­ly­kų, ku­rių rei­kia ku­riant ki­ną, o bai­giau re­ži­sū­ros spe­cia­li­za­ci­ją. Stu­di­jos bu­vo įdo­mios, nors iš pradžių buvo labai sunku, visumoje džiaugiuosi tuo, ką studijavau. Ne, jas bai­gu­si dir­bau ne kū­ry­bi­nį dar­bą, o ba­ris­ta ka­vi­nė­je. Ypač pra­si­dė­jus ko­vi­do ri­bo­ji­mams, tai su­tei­kė so­cia­li­nes ga­ran­ti­jas, bet, ži­no­ma, bu­vo ir ki­ta me­da­lio pu­sė – man no­rė­jo­si kū­ry­bos. Kai tu­ri iš­si­la­vi­ni­mą ir pa­šau­ki­mą kur­ti me­nus, tai sė­di ir sa­ve grau­ži klaus­da­mas – dėl ko bu­vo stu­di­jos ir pa­stan­gos?“ – pa­sa­ko­ja An­dri­ja.

 

Grįž­ti pa­ska­ti­no mo­ky­to­jai

Sep­ty­ne­rius me­tus Lon­do­ne gy­ve­nu­si An­dri­ja sa­ko, kad pa­svars­ty­ti apie grį­ži­mą ir dar­bą mo­kyk­lo­je ją pa­ska­ti­no bu­vę mo­ky­to­jai, su ku­riais su­si­ti­ko grį­žu­si na­mo atos­to­gų dar ko­vi­do epi­de­mi­jos me­tu.

„Ma­no mo­ky­to­jai ma­ne ne tik kal­bi­no at­ei­ti dirb­ti į mo­kyk­lą ir dės­ty­ti te­at­rą, ki­ną, bet ir įkvė­pė vil­ties, kad Lie­tu­vo­je da­bar nė­ra taip pras­tai, kaip man at­ro­dė iš­va­žiuo­jant prieš de­šimt me­tų. Pa­gal­vo­jau: jei ne da­bar, tai ka­da? Ko­vi­do epi­de­mi­ja, ri­bo­ji­mai Lie­tu­vo­je taip pat at­ro­dė ge­riau nei An­gli­jo­je, o ir Lon­do­ne jau­čiau­si už­stri­gu­si tam tik­ra­me „pa­to­gu­me“, iš ku­rio jau no­rė­jau iš­ei­ti. Nu­spren­džiau pa­ban­dy­ti, pa­gal­vo­jau, jei ne­pa­vyks – grį­šiu“, – pri­si­me­na sa­vo ap­mąs­ty­mus.

 

Siau­bo žan­ras – pa­trauk­liau­sias

Ki­no bū­re­ly­je, ku­riam An­dri­ja va­do­vau­ja Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jo­je, jau­ni­mas mo­ko­si kur­ti ki­ną nuo idė­jos iki iš­lei­di­mo į ek­ra­ną. „Tai – il­gas ir sun­kus pro­ce­sas, kol fil­mas pa­sie­kia ek­ra­nus, jau­ni­mas pri­si­pa­žįs­ta, kad da­bar jau vi­siš­kai ki­taip pra­dė­jo ver­tin­ti ki­ną, nes iki tol ne­įsi­vaiz­da­vo, kad tiek daug žmo­nių pri­si­de­da prie fil­mo at­si­ra­di­mo“, – pa­ste­bi mo­ky­to­ja.

Ji pa­si­džiau­gia, kad gim­na­zis­tai yra la­bai kū­ry­bin­gi ir tu­rė­jo su­ma­ny­mą iš­kart su­kur­ti net 7 se­ri­jų fil­mą, bet ap­si­ri­bo­jo vie­na. Jis va­di­na­si „Se­ven de­ad­ly sins“, o jį pa­ma­ty­ti ga­li­ma gim­na­zi­jos feis­bu­ke ir „You­Tu­be“. Fil­mas su­kur­tas an­glų kal­ba, jo žan­ras – siau­bo. „Tai yra du da­ly­kai, ku­rių jau­ni­mui ne­pir­šau, bet ir ne­pri­eš­ta­ra­vau. Tie­sa, šie­met pa­pra­šiau ieš­ko­ti ko­kios links­mes­nės idė­jos, be krau­jo, ta­čiau siau­bo žan­ras jiems pa­tin­ka ir yra įdo­mus. Tur­būt rink­si­mės psi­cho­lo­gi­nio siau­bo žan­rą“, – šyp­so­si mo­ky­to­ja.

 

Strei­kuo­ja, nes pa­lai­ko ko­le­gas

Rug­sė­jį A.Pet­ke­vi­čiū­tė pra­dė­jo stu­di­jas Vilniaus universiteto Šiau­lių aka­de­mi­jo­je pe­da­go­go kva­li­fi­ka­ci­jai įgy­ti ir šiuo me­tu yra pri­si­jun­gu­si prie mo­ky­to­jų strei­ko. Jos mo­ty­vas – pa­lai­ky­ti vy­res­niuo­sius ko­le­gas, ku­rie de­šim­tis me­tų dir­ba švie­ti­mo sis­te­mo­je ir aiš­kiai sa­ko, kad jo­je ne vis­kas yra ge­rai.

„Ne­di­de­li at­ly­gi­ni­mai, di­džiu­lės kla­sės, dar­bui su spe­cia­lių­jų po­rei­kių vai­kais pa­dė­jė­jų nė­ra, su tuo su­si­du­riu ir kaip ne­for­ma­lio­jo ug­dy­mo mo­ky­to­ja. Ma­nau, kad mo­ky­to­jai pri­va­lo ap­gin­ti sa­vo po­zi­ci­ją. Tie­sa ta, kad nė vie­nas, o ypač jau­nas mo­ky­to­jas šian­dien ne­ina dirb­ti į mo­kyk­lą dėl at­ly­gi­ni­mo, nes yra dau­gy­bė vie­tų, kur už­si­dirb­ti ga­li­ma leng­viau“, – įsi­ti­ki­nu­si An­dri­ja.

Ji džiau­gia­si, kad pa­vyks­ta ras­ti ben­drą kal­bą su mo­ki­niais, o Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jo­je ne­gir­dė­ti to­kių in­ci­den­tų, kaip ki­to­se mo­kyk­lo­se – mo­ki­nių įžū­laus el­ge­sio, at­vi­rų kon­flik­tų su mo­ky­to­jais: „Bū­re­lio me­tu ben­drau­ja­me ga­na lais­vai, man sma­gu, kai mo­ki­niai šyp­so­si, džiau­gia­si pro­ce­su. Kai stu­di­ja­vau Lon­do­ne, dės­ty­to­jai ak­cen­ta­vo, kad esa­me ly­gūs, ži­no­ma, ben­dra­vi­mas bu­vo grįs­tas abi­pu­se pa­gar­ba. Taip ir mo­kyk­lo­je, ne­ga­li­ma leis­ti mo­ki­niams elg­tis su mo­ky­to­ju, kaip jie no­ri, bet ir su­si­rau­ku­sio, sa­ve iš­ke­lian­čio mo­ky­to­jo ir­gi ne­rei­kia.“

An­dri­ja šyp­so­si: „Taip. Pa­si­tai­ko, iš­girs­ti klau­si­mą: „O kur mo­ky­to­ja...?“ Nors iš­vaiz­da ji ne­la­bai ski­ria­si nuo sa­vo mo­ki­nių, ta­čiau jo­kių pro­ble­mų dėl to ne­ky­la, pa­vyks­ta su­si­tar­ti ir su­tar­ti vi­sai ne­blo­gai.

 

Kaip mo­ky­to­jui nu­kon­ku­ruo­ti te­le­fo­ną?

Kas gin­čy­tų­si – pro­ble­mų šiuo­lai­ki­nė­je mo­kyk­lo­je dau­gy­bė. „Mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų pro­ble­ma yra vie­nas tų da­ly­kų, apie ku­riuos rei­kia kal­bė­ti. Gim­na­zi­jo­je tu­rė­jo­me dis­ku­si­ją ir pa­klau­sė­me mo­ki­nių nuo­mo­nės: ką rei­kė­tų da­ry­ti, kad pa­mo­kų me­tu jie ne­nau­do­tų te­le­fo­nų? At­sa­ky­mas bu­vo „te­gul pa­mo­kos bū­na įdo­mes­nės“. Bet kaip mo­ky­to­jui nu­kon­ku­ruo­ti te­le­fo­ną? Kaip žmo­gus, ku­ris vi­są lai­ką sė­di te­le­fo­ne, aš esu už tai, kad per pa­mo­ką te­le­fo­nai tu­rė­tų bū­ti pa­dė­ti. Ne­bent yra už­duo­tis, ku­riai rei­kia te­le­fo­no. Ko­le­gė lan­kė­si pa­mo­ko­je Skan­di­na­vi­jos mo­kyk­lo­je, kur ant sie­nos yra spe­cia­lus įtai­sas, į ku­rį su­de­da­mi prieš pa­mo­ką vi­si te­le­fo­nai“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

An­dri­ja yra įsi­ti­ki­nu­si: cir­ko, te­at­ro ar per­for­man­so mo­ky­to­jas prieš kla­sę ne­su­kurs. Ne­įma­no­ma kon­ku­ruo­ti su te­le­fo­nu, ku­ris lei­džia vai­kui sa­vo ran­ko­se tu­rė­ti vi­są pa­sau­lį: „At­si­me­nu, kad ma­no mo­kyk­los lai­kais bet koks ban­dy­mas iš ki­še­nės pa­mo­kos me­tu iš­si­trauk­ti mo­bi­lų­jį te­le­fo­ną baig­da­vo­si tuo, kad jis at­si­dur­da­vo mo­kyk­los di­rek­to­riaus stal­čiu­je.“

 

Pa­kvies­ti jau­ni­mą – iš­šū­kis

„Ma­no pro­fe­si­ja yra ki­nas, bet po stu­di­jų kol kas ne­at­ra­dau is­to­ri­jos, ku­rią man rei­kė­tų pa­pa­sa­ko­ti ki­no for­ma­tu. Šiuo me­tu dau­giau už­si­i­mu fo­to­gra­fi­ja, fil­muo­ju ir pa­de­du drau­gams jų pro­jek­tuo­se“, – pa­sa­ko­ja An­dri­ja. Nuo šio ru­dens ją taip pat ga­li­me su­tik­ti Jur­gio Kun­či­no vie­šo­sios bib­lio­te­kos Jau­ni­mo erd­vė­je, kur ji dirba bibliotekininke-edu­katote: „Fan­tas­ti­ka, kad toks da­ly­kas eg­zis­tuo­ja. Tai vie­ta, į ku­rią jau­ni­mas ga­li at­ei­ti ir nau­do­tis tech­no­lo­gi­jo­mis, žiū­rė­ti fil­mus, žais­ti žai­di­mus, su drau­gais sma­giai pra­leis­ti lai­ką. Ir vi­sa tai – ne­mo­ka­mai. Keis­ta, bet iš­šū­kis yra bū­tent pa­kvies­ti jau­ni­mą į šią erd­vę, nors veik­lų su­gal­vo­ja­me įvai­riau­sių ir jas vie­ši­na­me so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se“, – pa­ste­bi pa­šne­ko­vė.

Tai­gi, kas įdo­mu jau­ni­mui? Pa­šne­ko­vė sa­ko, kad es­mi­nis da­ly­kas yra tai, kaip vis­kas grei­tai kei­čia­si: „Su so­cia­li­nė­mis me­di­joms at­ei­na tiek daug nau­jo­vių ir įdo­my­bių, in­for­ma­ci­jos, kad ne­spė­ji pa­si­gau­ti ir jau pra­din­go. Tu­ri spė­ti įšok­ti į tą ma­žą lan­ge­lį, nes tas da­ly­kas, ku­ris po­pu­lia­rus šian­dien, ki­tą ry­tą gal ir ne­be­rū­pės. Šis iš­šū­kis nuo­lat ky­la ir man, nes dir­bu su jau­ni­mu. Kaip jį įvei­kia am­žiu­mi vy­res­ni mo­ky­to­jai, man sun­ku ir įsi­vaiz­duo­ti.“

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.