Do­man­tas Alek­sy­nas – nuo fo­to­gra­fo iki plau­kų sti­lis­to

– Kaip fo­to­gra­fi­ja at­si­ra­do Jū­sų gy­ve­ni­me?

Tie­są pa­sa­kius, ne­pa­me­nu vi­sų tiks­lių de­ta­lių – tik nuo­tru­pas. Kai bu­vau vai­kas, tė­tis vis kaž­ką pa­pa­sa­ko­da­vo, kad už­si­im­da­vo to­kia veik­la, tad na­tū­ra­liai nuo pat ma­žens bu­vo su­si­do­mė­ji­mas fo­to­gra­fi­ja. Kaž­kur 15 me­tų ga­vau do­va­nų sa­vo pir­mą­jį fo­to­apa­ra­tą, ta­da ir pra­dė­jau eks­pe­ri­men­tuo­ti. Tuo me­tu pir­mos nuo­trau­kos at­ro­dė ne­re­a­liai gra­žios, nors iš tik­rų­jų jos bu­vo tra­giš­kos.

– Už­si­ė­mė­te tik fo­to­gra­fa­vi­mu ar ir re­da­ga­vi­mu?

Bū­ti­na mo­kė­ti re­da­guo­ti, no­rint gau­ti ge­ras nuo­trau­kas. Re­da­ga­vi­mas yra vie­no­dai svar­bus fo­to­gra­fi­jai, tad mo­kiau­si abie­jų da­ly­kų. Ėmę­sis bet ko­kios veik­los au­to­ma­tiš­kai pra­de­di aky­liau ste­bė­ti ki­tų dar­bus ir ly­gin­tis su jais, pra­de­di gal­vo­ti, kaip iš­gau­ti to­kį pat re­zul­ta­tą ar net­gi tap­ti ge­res­niu. Vis­ko mo­kiau­si sa­va­ran­kiš­kai – pra­dė­jau žiū­rė­ti vaiz­do įra­šus, klau­si­nė­ti pa­žįs­ta­mų, kas apie tai nu­si­ma­ny­da­vo, skai­čiau straips­nius. Fo­to­gra­fi­ja ir re­da­ga­vi­mas ta­po ma­no po­mė­giu, tam sky­riau itin daug lai­ko, tad vis­ką pa­kan­ka­mai greit iš­mo­kau. Tai vir­to gy­ve­ni­mo bū­du.

– Ar fo­to­gra­fi­ja iš­li­ko po­mė­giu?

– Tai bu­vo mik­sas tiek dar­bo, tiek po­mė­gio. Iš pra­džių tai yra už­si­ė­mi­mas, vė­liau pa­mąs­tai, jog gal įma­no­ma iš to už­si­dirb­ti. Lai­kui bė­gant pra­dė­jau fo­to­gra­fuo­ti spor­to ren­gi­nius. Pir­ma­sis spor­to ren­gi­nys, pa­me­nu, bu­vo mo­kyk­lo­je. Ne­bu­vo ten nie­ko reikš­min­go, bet tai ma­ne už­ka­bi­no. Spor­to fo­to­gra­fi­ja bu­vo ar­ti­miau šir­džiai, nes ten ga­li už­fik­suo­ti ne­su­vai­din­tas ir tik­ras emo­ci­jas. Taip pat daug ar­ti­mų drau­gų spor­tuo­da­vo, tad bu­vo leng­viau ir drą­siau pra­dė­ti fo­to­gra­fuo­ti vie­šai. Po ku­rio lai­ko ra­šiau dau­gy­bei spor­to klu­bų – siū­liau sa­vo fo­to­gra­fa­vi­mo pa­slau­gas. Aiš­ku, nie­ko nie­kas man ne­siū­lė. Tie­sa, bu­vo lai­ko­tar­pis, kai dir­bau Aly­taus fut­bo­lo klu­be „Dai­na­va“ bei Aly­taus krep­ši­nio ko­man­do­je „Dzū­ki­ja“.

– Ko­dėl fo­to­gra­fi­ją pa­dė­jo­te į ša­lį?

– Bai­gęs dvy­li­ka kla­sių tvir­tai ži­no­jau, jog nie­kur ne­stu­di­juo­siu. Gal­vo­jau tę­siu dar­bus su fo­to­apa­ra­tu. Pra­dė­jau ieš­ko­ti dar­bo pa­siū­ly­mų. Vi­si gau­ti at­sa­ky­mai bu­vo ne­igia­mi. Su­pra­tau, jog no­rint iš­gy­ven­ti rei­kia rim­tes­nės veik­los, dėl to te­ko at­gai­vin­ti se­ną vai­kys­tės sva­jo­nę – plau­kų sti­lis­to kar­je­rą.

– Plau­kų kir­pi­mas bei da­žy­mas – se­na sva­jo­nė?

Tik­rai taip. Ta sva­jo­nė bu­vo to­kia, jog ret­kar­čiais ką nors in­ter­ne­te apie tai pa­si­skai­tai, ei­da­mas pas sa­vo kir­pė­ją vis ko nors pa­si­klau­si. Įdo­mi sri­tis pa­si­ro­dė. Nu­spren­džiau su­grįž­ti prie se­nų sva­jo­nių ir iš­ban­dy­ti šią veik­lą. Na ir kol kas pui­kiai se­ka­si. Pra­dė­jau mo­ky­tis „R Sty­le hou­se“ kir­pė­jų mo­kyk­lo­je Kau­ne. Tai tri­jų mė­ne­sių kur­sai, ku­rių me­tu mo­ko ben­dro pro­fi­lio pa­ruo­ši­mų. Juo­kin­ga tai, jog tik at­ėjęs mo­ky­tis sa­kiau, kad kirp­siu tik vy­rus. Pa­me­nu, mo­ky­to­ja pa­juo­kau­da­ma sa­kė: „Ne­at­mesk va­rian­to kirp­ti ir da­žy­ti plau­kus mo­te­rims.“ Ta­da tik nu­si­šyp­so­jau. O da­bar tre­čias mė­nuo ir štai mes čia – mie­liau ren­kuo­si kirp­ti ir da­žy­ti mo­te­rų plau­kus.

– Šiuo me­tu mo­ko­tės ar dir­ba­te?

– Li­ko dvi sa­vai­tės moks­lų ir po jų iš kar­to ke­liuo­si į Vil­nių – ten dirb­siu meist­ro asis­ten­tu pas Ju­ri­jų Ko­zev­ko. Per ma­giš­kus so­cia­li­nius tin­klus ga­vau šią nuo­sta­bią ga­li­my­bę. Tie­są pa­sa­kius, ne­no­rė­jau kel­tis gy­ven­ti į Vil­nių, ta­čiau kai at­si­ra­do pro­ga dirb­ti su sa­vo sri­ties pro­fe­sio­na­lais, bū­tų kvai­la iš­švais­ty­ti tai ir rink­tis kar­je­rą pa­gal mies­tą.

– Su ko­kiais sun­ku­mais su­si­dū­rė­te pa­si­rin­kęs kir­pė­jo pro­fe­si­ją?

– Tur­būt sun­kiau­sias da­ly­kas – nuo­var­gis. Ypač, kai dar­bo die­na tę­sia­si po de­šimt ar dvy­li­ka va­lan­dų. Ta­čiau su šiuo da­ly­ku bu­vau iš kar­to su­pa­žin­din­tas, ki­taip ta­riant, bu­vau tam pa­si­ruo­šęs. Taip pat te­ori­nėms ži­nioms la­bai pa­dė­jo fo­to­gra­fi­ja. Tiek kir­pi­mas, tiek fo­to­gra­fi­ja yra dar­bas su spal­vo­mis, su įvai­riais sti­liais – šie du da­ly­kai tu­ri daug ben­dro.

– Ar per pir­muo­sius ban­dy­mus ker­pant, da­žant ne­dre­bė­jo ran­kos?

– Pir­mą mo­ky­mo­si mė­ne­sį dir­bo­me su lė­lė­mis, o nuo bir­že­lio pra­dė­jo­me su klien­tais. Ži­no­ma, bai­mė bu­vo di­de­lė, ypač, kai sa­vo krau­jy­je tu­riu tiek per­fek­cio­niz­mo. Ta­čiau su­si­tai­kiau su re­a­ly­be, jog pir­mi kar­tai ne­bus to­bu­li ir tik su prak­ti­ka at­eis ge­ri re­zul­ta­tai. Šiuo me­tu feis­bu­ko pus­la­py­je „Do­ma­sA­le sty­le“ esu įkė­lęs ke­le­tą sa­vo dar­bų. To­kiu bū­du žmo­nės ma­ne at­ran­da ir su­tei­kia ga­li­my­bę prak­ti­kuo­tis.