Am­bi­ci­ja, kaip ir elek­tra, gy­ve­ni­mą ga­li pra­tur­tin­ti, bet ga­li ir su­nai­kin­ti

Iš­si­plė­tė gry­bų asor­ti­men­tas

Vi­suo­met ma­lo­nu stab­tel­ti prie Jot­vin­gių tur­gu­je pre­kiau­jan­čio Mi­ros­la­vo se­niū­ni­jos jau­no­jo ūki­nin­ko Ei­man­to Bak­šio pre­kys­ta­lio. Vi­sa, ką jis at­ve­ža, gra­žiai iš­dės­ty­ta, o ir­ pats ne­tin­gi ben­drau­ti, da­ly­tis pa­tir­ti­mi, ku­rios, nors ir jau­nas, tu­ri daug. Pre­kia­vo jis ir Dzū­kiš­ka­me jo­mar­ke, su­ko­si kaip vi­jur­kas ir be­veik vis­ką iš­si­par­da­vė.

„Nu­lei­dau kai­ną, tai ir tą oran­ži­nį mo­liū­gą, ku­rio dy­džiu vi­si gė­rė­jo­si, par­da­viau, jis 18 ki­log­ra­mų svė­rė. Vil­nie­čiai nu­pir­ko, ga­vau 10 eu­rų, sa­kė bus ku­rį lai­ką gro­žiui, o pas­kui – mais­tui. Gra­žus jo­mar­kas bu­vo, no­ri­si to­kių šven­čių dau­giau“, – kaip vi­sa­da nuo­tai­kin­gai kal­ba Ei­man­tas.

Šis ūki­nin­kas il­gai pre­kia­vo ska­nio­mis braš­kė­mis, tad ne vie­nas pa­gei­dau­tų jų dai­gų. Jie kaip ty­čia sun­kiai šak­ni­ja­si. At­vi­ro­mis šak­ni­mis braš­kių dai­go kai­na – 30 eu­ro cen­tų, už dai­gyk­lo­je už­au­gin­tą, ko­kį ga­li­ma so­din­ti bet ku­riuo me­tu, Ei­man­tas pra­šys de­šim­čia eu­ro cen­tų dau­giau. Pri­me­na­me, kad pats lai­kas da­bar so­din­ti dai­gus at­vi­ro­mis šak­ni­mis, jie tu­ri spė­ti iki šal­nų pri­gy­ti.

Tur­gu­je dar ga­li­ma nu­si­pirk­ti ir švie­žių braš­kių, ma­žas in­de­lis gra­žiau­sių­jų – du eu­rai. Akis trau­kia ir ‘Pol­ka‘ bei ‘Po­la­na‘ avie­tės, ki­log­ra­mas – 2,2 eu­ro.

Gry­bų jau daž­nas pre­kys­ta­lius nu­klo­jęs. Lit­ras vo­ve­rai­čių iki 3 eu­rų, krū­ve­lė ba­ra­vy­kų  ir 7 eu­rus kai­nuo­ja, rau­do­ni­kių – 5–6 eu­rus, in­de­lio ma­ka­vy­kų, ru­da­gal­viais va­di­na­mų,  kai­na – iki 2 eu­rų, krū­ve­lė rud­mė­sių – pus­an­tro.

Di­džiau­sią kie­kį gry­bų į Jot­vin­gių tur­gų at­ve­žė gry­bau­to­ja Zi­ta. Mo­te­ris pa­sa­ko­jo, kad su vy­ru sa­vo vie­te­lė­se pri­rin­ko pen­kias dė­žu­tes ge­rų gry­bų. „Mes ži­no­me vie­tas, ku­rio­se tik vie­ni ir gry­bau­ja­me. Tai miš­rus miš­kas. Ar kir­mi­ja klau­sia­te? Ba­ra­vy­kai be­veik vi­si svei­ki, bet rud­mė­sių pu­sė bu­vo su­kir­mi­ju­sių“, – tei­gė gry­bau­to­ja.

Grei­tai tur­gu­je pa­skli­do ži­nia, kad gry­bų tu­rė­tų at­si­ras­ti, nes pa­ke­lė­se ne­lei­džia jų par­da­vi­nė­ti, lie­pia į pre­ky­vie­tes vež­ti. „Ir mus nuo pa­ke­lės nu­vi­jo Prie­nų po­li­ci­nin­kai. Ne­ma­žai pri­sig­ry­ba­vo­me, gal­vo­jo­me nors ben­zi­nui tu­rė­si­me ko­kį eu­rą. Ne­pa­vy­ko, tai na­muo­se su­si­tvar­kė­me ir už­si­šal­dė­me, bus žie­mai“, – dės­tė pa­gy­ve­nu­si mo­te­ris.

Ki­log­ra­mas sva­rai­nių – eu­ras, ne vie­na pre­kiau­to­ja jų tu­rė­jo, sly­vų, kriau­šių, obuo­lių – aps­tu, ki­log­ra­mas iki 70 eu­ro cen­tų. Dar ma­to­si švie­žių agur­kų, sa­lo­tų, pet­ra­žo­lių.

Nė­ra di­de­lė ir na­mi­nių kiau­ši­nių pa­siū­la: di­des­nių dė­žu­tė – pus­an­tro eu­ro, ma­žes­nių – 30 eu­ro cen­tų ma­žiau.

Dzū­ki­jos dir­vos smė­lin­gos, jo­se bet ko ne­pa­so­din­si

Skai­ty­to­jai ne­duo­da ra­my­bės, vis pra­šo ne­pa­mirš­ti pa­skelb­ti jo­mar­ke iš­girs­tų ži­nių so­di­nin­kys­tės te­ma. So­dai­ty­tės me­de­ly­no sa­vi­nin­kai Da­nu­tė ir Vy­tau­tas Ma­nar­kai tei­gia, kad mer­gau­ti­nė Da­nu­tės pa­var­dė la­bai tin­ka prie to, ką jie vei­kia, tad me­de­ly­nas ir pa­va­din­tas žmo­nos tu­rė­ta pa­var­de.

„Sa­ko­ma, kad bū­tum lai­min­gas vi­są gy­ve­ni­mą – so­dink so­dą. La­bai svar­bu pa­rink­ti tin­ka­mą jam vie­tą. Ide­a­li vie­ta so­dui – ne­di­de­lis pa­ki­li­mas, ap­sau­go­tas nuo šiau­rės vė­jų. Drėg­na, už­pel­kė­ju­si vie­ta vi­sa­da bus vais­me­džių žū­ties prie­žas­tis. Ne­la­bai tin­ka slė­niai, pa­že­mė­ji­mai. To­kio­se vie­to­se ren­ka­si šal­tas oras, so­di­nu­kai grei­čiau ap­šą­la žie­mą bei per pa­va­sa­rio šal­nas, žy­dė­ji­mo me­tu. Ge­riau­siai so­dai tarps­ta der­lin­guo­se leng­vo ar vi­du­ti­nio prie­mo­lio dir­vo­že­miuo­se. Aukš­tai esan­tis grun­ti­nis van­duo ne­pa­gei­dau­ja­mas“, – aiš­ki­na so­di­nin­kė.

Kaip pa­si­rink­ti ko­ky­biš­ką so­di­nu­ką? Pa­sak D.Ma­nar­kie­nės, tu­ri bū­ti gau­sios ir svei­kos šak­nys, ne­su­ža­lo­ta žie­vė, be su­si­raukš­lė­ji­mų, nu­dras­ky­mų ir ne­aiš­kių, pa­ki­tu­sios spal­vos įdu­bi­mų, tvir­tas ka­mie­nė­lis, su aiš­kia vir­šū­ne. Ide­a­lu, kai dvi­me­tu­kai tu­ri 3–5 šo­ni­nes ša­ke­les.

Bū­ti­na tei­sin­gai pa­so­din­ti. Obe­lų po­skie­pis virš že­mės tu­ri bū­ti iš­lin­dęs 5–10 cm. Per sek­lus obels pa­so­di­ni­mas – po­skie­pis virš dir­vos 15 cm ir dau­giau, me­de­lį skur­di­na, jis sto­vi vie­to­je, ne­au­ga. Vai­siai jo smul­kūs.

Už­ka­sus obels po­skie­pį, dings­ta vi­sas že­ma­ū­giš­ku­mo efek­tas. Me­dis au­ga la­bai aukš­tas, il­gai ne­de­ra. Da­nu­tė dar pa­ste­bi, kad ne­svar­bu stie­be­lį bū­ti­nai į ry­tus nu­kreip­ti, jau­nas me­de­lis pri­si­tai­ko. Aiš­ku, pas mus vy­rau­ja va­ka­rų ir piet­va­ka­rių vė­jas, jis len­kia liau­ną me­dį į kitą pu­sę, rei­kia pri­tvir­tin­ti, už­ten­ka prie vie­no il­go stip­raus kuo­lo.

Kriau­šės so­di­na­mos kaip obe­lys, t.y. po­skie­pio da­lį pa­lie­kant virš že­mės. Kriau­šė ga­li la­bai skau­džiai su­re­a­guo­ti į per daug gi­lų pa­so­di­ni­mą, pa­sle­piant po že­me po­skie­pį: per gi­liai pa­so­din­ta kriau­šė ga­li me­tus–dve­jus sto­vė­ti vie­to­je, t. y. vi­sai ne­aug­ti ar­ba net žū­ti.

Jei sly­va skie­py­ta yra į kau­ka­zi­nę sly­vą, tai po­skie­pį bū­ti­na pa­slėp­ti po že­me. To ne­pa­da­rę – varg­si­te su at­ža­lo­mis vi­są gy­ve­ni­mą.  

Kiek­vie­nu at­ve­ju, ne­svar­bu, ką be­so­din­tu­mė­te, jei abe­jo­ja­te, kaip tei­sin­gai pa­si­elg­ti, – klaus­ki­te au­gin­to­jo. De­ja, par­da­vė­jai ne vi­sa­da su­tei­kia tiks­lią in­for­ma­ci­ją, tad rei­kia pa­pra­šy­ti me­de­ly­no kon­tak­tų ir pri­rei­kus pa­si­kon­sul­tuo­ti. 

Na­tū­ra­liai gam­to­je yra du la­bai tin­ka­mi mo­men­tai vais­me­džiams so­din­ti: ru­duo, iki Vi­sų šven­tų­jų, lap­kri­čio 1 die­nos. Be ri­zi­kos so­di­na­mos obe­lys ir at­spa­rių veis­lių kriau­šės, nes jos iš­tver­min­giau­sios. Kau­la­vai­sių so­di­ni­mo ne­rei­kė­tų su­vė­luo­ti, kad spė­tų pri­gy­ti prieš žie­mą.

Tin­ka­miau­sias lai­kas pa­va­sa­rį – ko­vas–ba­lan­dis. Be iš­im­ties vi­siems so­di­nu­kams: ir obe­lims, ir kriau­šėms, o ypač tin­ka kau­la­vai­siams – vyš­nioms, treš­nėms, ab­ri­ko­sams, per­si­kams, sly­voms ir kt. Jie la­bai ge­rai pri­gy­ja.

Ide­a­lus va­rian­tas ne­spė­ju­sie­siems to pa­da­ry­ti lai­ku, kol me­džiai dar ne­iš­spro­gę, be la­pų, so­din­ti au­gu­sius va­zo­nuo­se. Nuo­gąs­tau­ti, kad me­de­lių šak­nys su­si­su­ka, tik­rai ne­rei­kia, jei so­di­nu­kai au­ga minkš­tuo­se ir tal­piuo­se va­zo­nuo­se, ku­rių tū­ris 10–15 lit­rų.

Minkš­ti va­zo­nai ga­mi­na­mi iš sto­ros plė­ve­lės su sky­lu­tė­mis dug­ne. Šak­nys pro jas pra­len­da, ne­si­su­ka į maz­gą. Kas ki­ta, kai au­gi­na­ma kie­tuo­se va­zo­nuo­se. Nu­si­pir­kus at­vi­ro­mis šak­ni­mis rei­kia so­di­nant jas iš­sklai­dy­ti.

Dar do­mi­mės, o kaip dėl duo­bės, ar bū­ti­na ją iš­si­kas­ti iš anks­to, prieš ke­lias sa­vai­tes? „Ir taip, ir ne. Daž­nai vie­ną pa­ta­ria­me, o ki­tą da­ro­me“, – tei­gia D.Ma­nar­kie­nė.

O kad der­lius bū­tų svei­kas, tuo rei­kia rū­pin­tis nuo ru­dens. Sa­ko­ma, kad bū­ti­ni sa­ni­ta­ri­niai purš­ki­mai ir ge­nė­ji­mai. Pa­sak so­di­nin­kės Da­nu­tės, yra veis­lių, skir­tų eko­lo­gi­niams so­dams, ku­riuo­se ga­li­ma ap­si­ei­ti ir be che­mi­jos.

„Tai, ką ma­to­te, be che­mi­jos ir už­au­gin­ta, nes ren­ka­mės at­spa­rias veis­les. Tik rei­kia at­si­min­ti, kad į sly­vy­nus ne­rei­kia daž­nai lįs­ti ir jų for­muo­ti“, – sa­ko so­di­nin­kė.

Jos pra­šo­me pa­ta­ri­mo, kiek obe­lų už­tek­tų pa­si­so­din­ti ke­tu­rių as­me­nų šei­mai? Ren­kan­tis pu­siau že­ma­ū­ges rei­kė­tų 1–2 va­sa­ri­nių veis­lių, 2 ru­de­ni­nių, li­ku­sios žie­mi­nės. Jų rei­kė­tų dau­giau­sia – 2–3 me­de­lių.

Tiems, ku­riems jau pa­bo­do že­ma­ū­giai so­dai, pri­min­si­me, kad aukš­ta­ū­gių obe­lų ga­li­ma įsi­gy­ti So­dai­ty­tės me­de­ly­ne. Tu­ri­ma įvai­rių veis­lių. „Iš tie­sų Dzū­ki­jos dir­vos smė­lin­gos, jo­se bet ko ne­pa­so­din­si. Že­ma­ū­giai so­dai ken­čia nuo mais­to ir drėg­mės trū­ku­mo. To­kioms že­mėms ge­riau­siai tin­ka vi­du­ti­nio au­gu­mo su ru­siš­kais po­skie­piais B118, MM106. Aukš­ta­ū­gės bet ko­kio­mis są­ly­go­mis įsi­ka­bins į dir­vą“, – ti­ki­na pa­ty­ru­si so­di­nin­kė D.Ma­nar­kie­nė.

Dy­ki­nė­ti ir bu­čiuo­tis sma­gu tik pa­slap­čia?

Šeš­ta­die­nio va­ka­rą ne vie­nas pra­lei­do­me bul­vių lau­kuo­se. Tur­būt re­tas pa­de­ja­vo, kad der­lius pras­tas, nes, kiek te­ko gir­dė­ti, tik džiaugs­mai dėl ne­su­tal­pi­ni­mo į aruo­dus. Taip jau su­ta­po, kad su bi­čiu­le Ma­ri­jo­na su­si­ti­ki­mų die­ną, sek­ma­die­nį, su­si­ti­ku­sios kal­bą kurs­tė­me apie bul­via­ka­sį, mat ja­me abi dar­ba­vo­mės. Svars­tau, ko­dėl tie žmo­nės taip sku­ba bul­vių kas­ti, kai, moks­li­nin­kų tei­gi­mu, ge­riau­sias me­tas – nuo rug­sė­jo vi­du­rio iki spa­lio vi­du­rio.

„Tai mes abi sa­vą­sias taip ir ka­sa­me. Aš anks­čiau ne­pra­de­du. Ir dau­gu­ma vy­res­nių taip da­ro. Pas pus­bro­lį gau­siai tal­ki­nin­kų su­si­rin­ko, jie kal­bė­jo, kad šie­met rug­sė­jui be­si­bai­giant už­puls di­de­lės liū­tys, rei­kia pas­ku­bė­ti. Tie­sa, dar ką pa­sa­ky­siu. Ži­nai tą naš­lę Ve­ru­tę, ku­riai ki­tą­met su­kaks 90 me­tų. Per sa­vai­tę vi­sus de­šimt arų iš cie­ly­mo ša­ku­te nu­si­ka­sė ir į rū­sį po pin­ti­nę su­si­ne­šio­jo. Kai­my­nės bai­mi­no­si, kad va­go­se blo­ga ne­pa­si­da­ry­tų, lie­pė vie­nai ne­si­trū­ko­ti, duk­te­rų pa­lauk­ti, bet ji: „Aš am­bi­cin­ga, ga­liu ir vie­na be jų pa­gal­bos pa­si­da­ry­ti.“ At­seit pyks­ta ant duk­rų, kad na­gus abi jau pen­si­nin­kė­mis ta­pu­sios pri­siau­gi­no. Kur tai ma­ty­ta“, – tal­ko­je gir­dė­tas kal­bas per­sa­ko Ma­ri­jo­na.

„Am­bi­ci­jų ne­rei­kė­tų nu­ver­tin­ti. Juk tai mū­sų die­nų va­rik­lis – aš ga­liu, mo­ku, pa­si­da­ry­siu. Am­bi­cin­gi žmo­nės daug ko pa­sie­kia, jei jų ne­apa­ki­na go­du­mas“, – sa­kau.

„Ži­nai, ką pa­sa­ky­siu, am­bi­ci­ja – kaip elek­tra, gy­ve­ni­mą ga­li pra­tur­tin­ti, bet ga­li ir su­nai­kin­ti“, – kaip vi­suo­met ra­do tin­ka­mą pa­ly­gi­ni­mą bi­čiu­lė.

Ir iš tie­sų kar­tais į mies­tus iš­ėju­siems vai­kams ten­ka ge­ro­kai pa­si­jau­din­ti dėl kai­muo­se li­ku­sių vie­ni­šų sa­vo tė­vų. Jie ma­no, kad dar pa­jė­gūs au­gin­ti gy­vu­lį, ne­ga­li be jo ap­si­ei­ti, vai­kai jų ne­per­kal­ba. Kai vė­liau pa­si­klau­siau, ne tik am­bi­cin­go­ji Ve­ru­tė, gal dar ke­tu­rios gar­baus am­žiaus sen­jo­ros ne­ma­žus plo­tus bul­vių ran­ko­mis se­no­viš­kai nu­si­ka­sė. Na ir ką tu joms pa­tar­si?

„O ką šian­dien ge­ro nu­vei­kei?“ – krei­pia kal­bą Ma­ri­jo­na, gurkš­no­da­ma gau­ro­me­čio ar­ba­tą. Spe­cia­liai šios pa­si­pra­šė, ku­te­na ger­klę, gal per­kai­to per bul­via­ka­sį, juk ne jau­na­mar­tė.

„Dy­ki­nė­ju“, – sa­kau. Juk ir dar­bų šiuo me­tu ma­žiau.

„Kaž­kur skai­čiau, kad ne­įma­no­ma mė­gau­tis dy­kys­te, jei ne­tu­ri dau­gy­bės dar­bų. Joks ma­lo­nu­mas nie­ko ne­veik­ti, jei ne­tu­ri svar­baus ką veik­ti. Dy­ki­nė­ti, vai­ke­li, kaip ir bu­čiuo­tis, sal­du tik pa­slap­čia... Per Bal­tra­mie­jaus at­lai­dą, kai pro­ce­si­ja iš­ėjo­me ap­link baž­ny­čią ei­ti, ži­nai, tas Jo­nas tarp­du­ry pri­spau­dė ma­ne prie pa­ra­di­nių du­rų stak­tos ir pa­bu­čia­vo į žan­dą. Ot, šel­mis nuo jau­nys­tės, kaip ta žmo­na to­kį ir pa­ken­čia“, – jau kaip pa­at­vi­ra­vo Ma­ri­jo­na, kad man vos puo­de­lis su gau­ro­me­čiu iš ran­kų ne­iš­kri­to.

Mor­kos svo­ris – vi­sas ki­log­ra­mas

Zai­dų gat­vės gy­ven­to­jas Vy­tas Jan­čiaus­kas prie na­mų, ga­le šilt­na­mio, kaip įpra­tęs pa­sė­jo mor­kų. Ne vi­sos jos su­dy­go, bet tos, ku­rios ne­pa­bo­jo saus­ros, už­au­go to­kios di­džiu­lės, ko­kių 88-erius pra­dė­jęs sen­jo­ras ne­bu­vo re­gė­jęs.

„Ir to­kių yra ne vie­na. Nie­ko ypa­tin­go šioms mor­koms ne­su­tei­kiau: sė­jau bu­vu­sia­me dir­vo­ne, trą­šų ne­nau­do­jau, bet pe­le­nų pa­ber­da­vau. Tie­sa, anks­to­kai so­di­nau, per saus­rą lie­jau, iš že­mės iš­len­dan­čią šak­nį vis že­mė­mis už­pil­da­vau, kad ne­pa­ža­liuo­tų“, – ste­bi­si dar­ži­nin­kas.

Vy­to už­au­gin­tos mor­kos svo­ris – vi­sas ki­log­ra­mas, o il­gis – 40 cen­ti­met­rų. Sėk­lų veis­lės, ku­rias pir­ko „Ža­lio­je sto­te­lė­je“, V.Jan­čiaus­kas ne­pa­me­na.

Dzū­kiš­kas smė­lis to­bu­lai tin­ka ar­bū­zams

Pa­tir­ti­mi da­li­ja­si Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to Far­ma­kog­no­zi­jos ka­ted­ros do­cen­tas Dei­vi­das Bur­du­lis

Ar­bū­zus au­gi­nu jau tre­jus me­tus. Prieš po­rą me­tų pa­ban­džiau ir pa­vy­ko. Per­nai dėl šal­tos ir lie­tin­gos va­sa­ros ne­už­au­go nė vie­nas. Na, o šie me­tai ar­bū­zams ir me­lio­nams itin ti­ko. Sėk­lų par­si­siun­čiau iš vie­nos dar­ži­nin­kės, ku­ri ke­le­rius me­tus Laz­di­jų ra­jo­ne au­gi­na ar­bū­zus. Pa­pra­šiau lie­tu­viš­kos veis­lės ‘Kie­min­tai‘ (‘Snie­giai‘), o ji dos­ni bu­vo ir man at­siun­tė vi­są rin­ki­nį su dau­gy­bės veis­lių ar­bū­zų ir me­lio­nų sėk­lo­mis. Pa­va­sa­rį ne­tu­rė­jau lai­ko sė­ti į dė­žu­tes, tai sė­jau ba­lan­džio ga­le tie­siai į dir­vą. Dėl saus­ros ma­niš­kiai su­dy­go tik ge­gu­žės pa­bai­go­je. La­bai sma­gu nu­ei­ti į dar­žą, ku­ris prie ma­no na­mų Obe­li­jos kai­me, ir ste­bė­ti, kaip au­ga ar­bū­zai ir me­lio­nai. Vie­ną kar­tą nu­ė­jęs ran­di te­ni­so ka­muo­liu­ko dy­džio ar­bū­zė­lį, o už ke­lių die­nų jis jau su­lig fut­bo­lo ka­muo­liu... Iš tie­sų, tai la­bai ma­žai prie­žiū­ros rei­ka­lau­jan­ti kul­tū­ra, jei tik va­sa­ra karš­ta, prak­tiš­kai nie­ko da­ry­ti ne­rei­kia. Pa­sė­ji ir nu­ei­ni pa­žiū­rė­ti, kaip au­ga. Ar­bū­zams ir me­lio­nams pa­tin­ka smė­lė­ta dir­va, nes jie yra pus­dy­ku­mių au­ga­lai. Lais­ty­ti taip pat ne­rei­kia. Bent aš šiais me­tais lais­čiau tik vie­ną kar­tą. 

Šių­me­tis der­lius tik­rai pra­džiu­gi­no mū­sų vi­są šei­my­ną, val­go­me ne tik mes, bet ir drau­gus vai­ši­na­me. Lie­tu­viš­ki ar­bū­zai – sal­dūs, sul­tin­gi, kvap­nūs. Nė kiek ne pras­tes­ni už pirk­ti­nius „už­sie­nie­čius“. Iš sa­vo lys­vės jau nu­raš­kė­me virš 20 ar­bū­zų, apie 30 me­lio­nų. Di­džiau­si ar­bū­zai svė­rė 9,5 kg, ma­žes­ni 7–8 kg.