Ambicija, kaip ir elektra, gyvenimą gali praturtinti, bet gali ir sunaikinti (0)
Išsiplėtė grybų asortimentas
Visuomet malonu stabtelti prie Jotvingių turguje prekiaujančio Miroslavo seniūnijos jaunojo ūkininko Eimanto Bakšio prekystalio. Visa, ką jis atveža, gražiai išdėstyta, o ir pats netingi bendrauti, dalytis patirtimi, kurios, nors ir jaunas, turi daug. Prekiavo jis ir Dzūkiškame jomarke, sukosi kaip vijurkas ir beveik viską išsipardavė.
„Nuleidau kainą, tai ir tą oranžinį moliūgą, kurio dydžiu visi gėrėjosi, pardaviau, jis 18 kilogramų svėrė. Vilniečiai nupirko, gavau 10 eurų, sakė bus kurį laiką grožiui, o paskui – maistui. Gražus jomarkas buvo, norisi tokių švenčių daugiau“, – kaip visada nuotaikingai kalba Eimantas.
Šis ūkininkas ilgai prekiavo skaniomis braškėmis, tad ne vienas pageidautų jų daigų. Jie kaip tyčia sunkiai šaknijasi. Atviromis šaknimis braškių daigo kaina – 30 euro centų, už daigykloje užaugintą, kokį galima sodinti bet kuriuo metu, Eimantas prašys dešimčia euro centų daugiau. Primename, kad pats laikas dabar sodinti daigus atviromis šaknimis, jie turi spėti iki šalnų prigyti.
Turguje dar galima nusipirkti ir šviežių braškių, mažas indelis gražiausiųjų – du eurai. Akis traukia ir ‘Polka‘ bei ‘Polana‘ avietės, kilogramas – 2,2 euro.
Grybų jau dažnas prekystalius nuklojęs. Litras voveraičių iki 3 eurų, krūvelė baravykų ir 7 eurus kainuoja, raudonikių – 5–6 eurus, indelio makavykų, rudagalviais vadinamų, kaina – iki 2 eurų, krūvelė rudmėsių – pusantro.
Didžiausią kiekį grybų į Jotvingių turgų atvežė grybautoja Zita. Moteris pasakojo, kad su vyru savo vietelėse pririnko penkias dėžutes gerų grybų. „Mes žinome vietas, kuriose tik vieni ir grybaujame. Tai mišrus miškas. Ar kirmija klausiate? Baravykai beveik visi sveiki, bet rudmėsių pusė buvo sukirmijusių“, – teigė grybautoja.
Greitai turguje pasklido žinia, kad grybų turėtų atsirasti, nes pakelėse neleidžia jų pardavinėti, liepia į prekyvietes vežti. „Ir mus nuo pakelės nuvijo Prienų policininkai. Nemažai prisigrybavome, galvojome nors benzinui turėsime kokį eurą. Nepavyko, tai namuose susitvarkėme ir užsišaldėme, bus žiemai“, – dėstė pagyvenusi moteris.
Kilogramas svarainių – euras, ne viena prekiautoja jų turėjo, slyvų, kriaušių, obuolių – apstu, kilogramas iki 70 euro centų. Dar matosi šviežių agurkų, salotų, petražolių.
Nėra didelė ir naminių kiaušinių pasiūla: didesnių dėžutė – pusantro euro, mažesnių – 30 euro centų mažiau.
Dzūkijos dirvos smėlingos, jose bet ko nepasodinsi
Skaitytojai neduoda ramybės, vis prašo nepamiršti paskelbti jomarke išgirstų žinių sodininkystės tema. Sodaitytės medelyno savininkai Danutė ir Vytautas Manarkai teigia, kad mergautinė Danutės pavardė labai tinka prie to, ką jie veikia, tad medelynas ir pavadintas žmonos turėta pavarde.
„Sakoma, kad būtum laimingas visą gyvenimą – sodink sodą. Labai svarbu parinkti tinkamą jam vietą. Ideali vieta sodui – nedidelis pakilimas, apsaugotas nuo šiaurės vėjų. Drėgna, užpelkėjusi vieta visada bus vaismedžių žūties priežastis. Nelabai tinka slėniai, pažemėjimai. Tokiose vietose renkasi šaltas oras, sodinukai greičiau apšąla žiemą bei per pavasario šalnas, žydėjimo metu. Geriausiai sodai tarpsta derlinguose lengvo ar vidutinio priemolio dirvožemiuose. Aukštai esantis gruntinis vanduo nepageidaujamas“, – aiškina sodininkė.
Kaip pasirinkti kokybišką sodinuką? Pasak D.Manarkienės, turi būti gausios ir sveikos šaknys, nesužalota žievė, be susiraukšlėjimų, nudraskymų ir neaiškių, pakitusios spalvos įdubimų, tvirtas kamienėlis, su aiškia viršūne. Idealu, kai dvimetukai turi 3–5 šonines šakeles.
Būtina teisingai pasodinti. Obelų poskiepis virš žemės turi būti išlindęs 5–10 cm. Per seklus obels pasodinimas – poskiepis virš dirvos 15 cm ir daugiau, medelį skurdina, jis stovi vietoje, neauga. Vaisiai jo smulkūs.
Užkasus obels poskiepį, dingsta visas žemaūgiškumo efektas. Medis auga labai aukštas, ilgai nedera. Danutė dar pastebi, kad nesvarbu stiebelį būtinai į rytus nukreipti, jaunas medelis prisitaiko. Aišku, pas mus vyrauja vakarų ir pietvakarių vėjas, jis lenkia liauną medį į kitą pusę, reikia pritvirtinti, užtenka prie vieno ilgo stipraus kuolo.
Kriaušės sodinamos kaip obelys, t.y. poskiepio dalį paliekant virš žemės. Kriaušė gali labai skaudžiai sureaguoti į per daug gilų pasodinimą, paslepiant po žeme poskiepį: per giliai pasodinta kriaušė gali metus–dvejus stovėti vietoje, t. y. visai neaugti arba net žūti.
Jei slyva skiepyta yra į kaukazinę slyvą, tai poskiepį būtina paslėpti po žeme. To nepadarę – vargsite su atžalomis visą gyvenimą.
Kiekvienu atveju, nesvarbu, ką besodintumėte, jei abejojate, kaip teisingai pasielgti, – klauskite augintojo. Deja, pardavėjai ne visada suteikia tikslią informaciją, tad reikia paprašyti medelyno kontaktų ir prireikus pasikonsultuoti.
Natūraliai gamtoje yra du labai tinkami momentai vaismedžiams sodinti: ruduo, iki Visų šventųjų, lapkričio 1 dienos. Be rizikos sodinamos obelys ir atsparių veislių kriaušės, nes jos ištvermingiausios. Kaulavaisių sodinimo nereikėtų suvėluoti, kad spėtų prigyti prieš žiemą.
Tinkamiausias laikas pavasarį – kovas–balandis. Be išimties visiems sodinukams: ir obelims, ir kriaušėms, o ypač tinka kaulavaisiams – vyšnioms, trešnėms, abrikosams, persikams, slyvoms ir kt. Jie labai gerai prigyja.
Idealus variantas nespėjusiesiems to padaryti laiku, kol medžiai dar neišsprogę, be lapų, sodinti augusius vazonuose. Nuogąstauti, kad medelių šaknys susisuka, tikrai nereikia, jei sodinukai auga minkštuose ir talpiuose vazonuose, kurių tūris 10–15 litrų.
Minkšti vazonai gaminami iš storos plėvelės su skylutėmis dugne. Šaknys pro jas pralenda, nesisuka į mazgą. Kas kita, kai auginama kietuose vazonuose. Nusipirkus atviromis šaknimis reikia sodinant jas išsklaidyti.
Dar domimės, o kaip dėl duobės, ar būtina ją išsikasti iš anksto, prieš kelias savaites? „Ir taip, ir ne. Dažnai vieną patariame, o kitą darome“, – teigia D.Manarkienė.
O kad derlius būtų sveikas, tuo reikia rūpintis nuo rudens. Sakoma, kad būtini sanitariniai purškimai ir genėjimai. Pasak sodininkės Danutės, yra veislių, skirtų ekologiniams sodams, kuriuose galima apsieiti ir be chemijos.
„Tai, ką matote, be chemijos ir užauginta, nes renkamės atsparias veisles. Tik reikia atsiminti, kad į slyvynus nereikia dažnai lįsti ir jų formuoti“, – sako sodininkė.
Jos prašome patarimo, kiek obelų užtektų pasisodinti keturių asmenų šeimai? Renkantis pusiau žemaūges reikėtų 1–2 vasarinių veislių, 2 rudeninių, likusios žieminės. Jų reikėtų daugiausia – 2–3 medelių.
Tiems, kuriems jau pabodo žemaūgiai sodai, priminsime, kad aukštaūgių obelų galima įsigyti Sodaitytės medelyne. Turima įvairių veislių. „Iš tiesų Dzūkijos dirvos smėlingos, jose bet ko nepasodinsi. Žemaūgiai sodai kenčia nuo maisto ir drėgmės trūkumo. Tokioms žemėms geriausiai tinka vidutinio augumo su rusiškais poskiepiais B118, MM106. Aukštaūgės bet kokiomis sąlygomis įsikabins į dirvą“, – tikina patyrusi sodininkė D.Manarkienė.
Dykinėti ir bučiuotis smagu tik paslapčia?
Šeštadienio vakarą ne vienas praleidome bulvių laukuose. Turbūt retas padejavo, kad derlius prastas, nes, kiek teko girdėti, tik džiaugsmai dėl nesutalpinimo į aruodus. Taip jau sutapo, kad su bičiule Marijona susitikimų dieną, sekmadienį, susitikusios kalbą kurstėme apie bulviakasį, mat jame abi darbavomės. Svarstau, kodėl tie žmonės taip skuba bulvių kasti, kai, mokslininkų teigimu, geriausias metas – nuo rugsėjo vidurio iki spalio vidurio.
„Tai mes abi savąsias taip ir kasame. Aš anksčiau nepradedu. Ir dauguma vyresnių taip daro. Pas pusbrolį gausiai talkininkų susirinko, jie kalbėjo, kad šiemet rugsėjui besibaigiant užpuls didelės liūtys, reikia paskubėti. Tiesa, dar ką pasakysiu. Žinai tą našlę Verutę, kuriai kitąmet sukaks 90 metų. Per savaitę visus dešimt arų iš cielymo šakute nusikasė ir į rūsį po pintinę susinešiojo. Kaimynės baiminosi, kad vagose bloga nepasidarytų, liepė vienai nesitrūkoti, dukterų palaukti, bet ji: „Aš ambicinga, galiu ir viena be jų pagalbos pasidaryti.“ Atseit pyksta ant dukrų, kad nagus abi jau pensininkėmis tapusios prisiaugino. Kur tai matyta“, – talkoje girdėtas kalbas persako Marijona.
„Ambicijų nereikėtų nuvertinti. Juk tai mūsų dienų variklis – aš galiu, moku, pasidarysiu. Ambicingi žmonės daug ko pasiekia, jei jų neapakina godumas“, – sakau.
„Žinai, ką pasakysiu, ambicija – kaip elektra, gyvenimą gali praturtinti, bet gali ir sunaikinti“, – kaip visuomet rado tinkamą palyginimą bičiulė.
Ir iš tiesų kartais į miestus išėjusiems vaikams tenka gerokai pasijaudinti dėl kaimuose likusių vienišų savo tėvų. Jie mano, kad dar pajėgūs auginti gyvulį, negali be jo apsieiti, vaikai jų neperkalba. Kai vėliau pasiklausiau, ne tik ambicingoji Verutė, gal dar keturios garbaus amžiaus senjoros nemažus plotus bulvių rankomis senoviškai nusikasė. Na ir ką tu joms patarsi?
„O ką šiandien gero nuveikei?“ – kreipia kalbą Marijona, gurkšnodama gauromečio arbatą. Specialiai šios pasiprašė, kutena gerklę, gal perkaito per bulviakasį, juk ne jaunamartė.
„Dykinėju“, – sakau. Juk ir darbų šiuo metu mažiau.
„Kažkur skaičiau, kad neįmanoma mėgautis dykyste, jei neturi daugybės darbų. Joks malonumas nieko neveikti, jei neturi svarbaus ką veikti. Dykinėti, vaikeli, kaip ir bučiuotis, saldu tik paslapčia... Per Baltramiejaus atlaidą, kai procesija išėjome aplink bažnyčią eiti, žinai, tas Jonas tarpdury prispaudė mane prie paradinių durų staktos ir pabučiavo į žandą. Ot, šelmis nuo jaunystės, kaip ta žmona tokį ir pakenčia“, – jau kaip paatviravo Marijona, kad man vos puodelis su gauromečiu iš rankų neiškrito.
Morkos svoris – visas kilogramas
Zaidų gatvės gyventojas Vytas Jančiauskas prie namų, gale šiltnamio, kaip įpratęs pasėjo morkų. Ne visos jos sudygo, bet tos, kurios nepabojo sausros, užaugo tokios didžiulės, kokių 88-erius pradėjęs senjoras nebuvo regėjęs.
„Ir tokių yra ne viena. Nieko ypatingo šioms morkoms nesuteikiau: sėjau buvusiame dirvone, trąšų nenaudojau, bet pelenų paberdavau. Tiesa, ankstokai sodinau, per sausrą liejau, iš žemės išlendančią šaknį vis žemėmis užpildavau, kad nepažaliuotų“, – stebisi daržininkas.
Vyto užaugintos morkos svoris – visas kilogramas, o ilgis – 40 centimetrų. Sėklų veislės, kurias pirko „Žalioje stotelėje“, V.Jančiauskas nepamena.
Dzūkiškas smėlis tobulai tinka arbūzams
Patirtimi dalijasi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmakognozijos katedros docentas Deividas Burdulis
Arbūzus auginu jau trejus metus. Prieš porą metų pabandžiau ir pavyko. Pernai dėl šaltos ir lietingos vasaros neužaugo nė vienas. Na, o šie metai arbūzams ir melionams itin tiko. Sėklų parsisiunčiau iš vienos daržininkės, kuri kelerius metus Lazdijų rajone augina arbūzus. Paprašiau lietuviškos veislės ‘Kiemintai‘ (‘Sniegiai‘), o ji dosni buvo ir man atsiuntė visą rinkinį su daugybės veislių arbūzų ir melionų sėklomis. Pavasarį neturėjau laiko sėti į dėžutes, tai sėjau balandžio gale tiesiai į dirvą. Dėl sausros maniškiai sudygo tik gegužės pabaigoje. Labai smagu nueiti į daržą, kuris prie mano namų Obelijos kaime, ir stebėti, kaip auga arbūzai ir melionai. Vieną kartą nuėjęs randi teniso kamuoliuko dydžio arbūzėlį, o už kelių dienų jis jau sulig futbolo kamuoliu... Iš tiesų, tai labai mažai priežiūros reikalaujanti kultūra, jei tik vasara karšta, praktiškai nieko daryti nereikia. Pasėji ir nueini pažiūrėti, kaip auga. Arbūzams ir melionams patinka smėlėta dirva, nes jie yra pusdykumių augalai. Laistyti taip pat nereikia. Bent aš šiais metais laisčiau tik vieną kartą.
Šiųmetis derlius tikrai pradžiugino mūsų visą šeimyną, valgome ne tik mes, bet ir draugus vaišiname. Lietuviški arbūzai – saldūs, sultingi, kvapnūs. Nė kiek ne prastesni už pirktinius „užsieniečius“. Iš savo lysvės jau nuraškėme virš 20 arbūzų, apie 30 melionų. Didžiausi arbūzai svėrė 9,5 kg, mažesni 7–8 kg.
Komentarai
Palikite savo komentarą