Dai­li­nin­kas, dai­lės mo­ky­to­jas An­drius Gri­ga­liū­nas: „Gam­ta man kaip šven­to­vė, kaip ma­te­ria­lios Die­vo min­tys”

– Ger­bia­mas An­driau, kaip sa­ve pri­sta­to­te tiems, ku­rie apie Jus ma­žai ži­no? Šį kar­tą pri­sis­ta­ty­ki­te „Aly­taus nau­jie­nų“ skai­ty­to­jams.

– Pa­pras­tai pri­sis­ta­tau taip – esu An­drius Gri­ga­liū­nas, dai­li­nin­kas ir dai­lės stu­di­jos „Vaiz­duo­tis“ mo­ky­to­jas.

– Sa­ko­ma, kad kū­ry­ba yra vi­ru­sas, ku­ris il­gam už­kre­čia. Ar tai tie­sa? Ir ar iš tik­rų­jų me­ni­nin­kai yra iš­rink­tų­jų kas­ta?

– Ben­drai gal­vo­jant, tai sa­vo ap­lin­kos, gy­ve­ni­mo kū­ry­ba už­si­i­ma kiek­vie­nas žmo­gus kiek­vie­ną aki­mir­ką, no­ri to ar ne­no­ri. Mes sa­vo bu­vi­mu jau ku­ria­me.

O kū­ry­ba kaip sa­vi­raiš­ka ar sa­vi­ta kal­ba gal ir už­kre­čia­ma, jei tas „už­kra­to“ ne­šio­to­jas yra lai­min­gas sa­vo gy­ve­ni­mu, juk žmo­nės mėgs­ta ko­pi­juo­ti. Bet ap­skri­tai ma­nau, kad vi­si yra me­ni­nin­kai, bet tik me­ni­nin­kai tai ži­no ir per daug jie čia yra su­reikš­min­ti.

– Esa­te Aly­taus jau­ni­mo cen­tro me­ni­nio ug­dy­mo pe­da­go­gas. Tad ir pir­mie­ji klau­si­mai kaip pe­da­go­gui. Kaip už­au­gin­ti me­ni­nin­ką? Ar vi­siems moks­lei­viams rei­kia dės­ty­ti vie­nu ir tuo pa­čiu me­to­du? Prak­ti­kuo­ja­te rink­tis at­ski­rus?

– Kaip už­au­gin­ti me­ni­nin­ką, tik­rai ne­ži­nau, sten­giuo­si bent jau jo ne­su­nai­kin­ti. Tai ban­dau da­ry­ti at­si­žvelg­da­mas į in­di­vi­du­a­lią mo­ki­nio pa­sau­lio ma­ty­mo per­spek­ty­vą.

– Mo­ki­niai vie­nus mo­ky­to­jus ger­bia, ki­tų bi­jo, dar prie ki­tų links­ta. Kaip ir prie Jū­sų. Kaip, ko­kiais žo­džiais sa­vo mo­ki­nius ra­gi­na­te?

– Tie­siog iš­si­aiš­ki­na­me, kas mums pras­min­ga ir kaip to pa­siek­ti, ta­da ir dar­bas ei­na­si su mei­le.

– Dar vis vy­rau­ja ste­re­o­ti­pas, kad jei žmo­gus ren­ka­si me­ni­nin­ko ke­lią, tai, va­di­na­si, jo gy­ve­ni­me bus dau­giau var­go ir rū­pes­čių. Juk pra­si­muš­ti, bū­ti pa­ste­bė­tam ne tik jau­nam nė­ra leng­va. Ar šio­je pro­fe­si­jo­je yra daug nu­si­vy­li­mo?

– Var­gas ir rū­pes­čiai ga­li bū­ti ir ge­ras „rau­gas“ už­aug­ti me­ni­nin­kui. O nu­si­vy­li­mo tur­būt vi­sur pa­si­tai­ko, bet ga­li­ma į vi­sa tai pa­žvelg­ti kaip į iš­šū­kį, o ne kaip į pro­ble­mą.

– Dir­bant su mo­ki­niais, ar ne­at­si­ran­da no­ras jiems pri­mes­ti sa­vo sko­nį, me­no sam­pra­tą, pa­sau­lė­žiū­rą, trum­pai sa­kant, pa­ruoš­ti sa­vo pa­ties ko­pi­ją?

– To­kio no­ro tik­rai ne­at­si­ran­da, bet tur­būt daž­nai mes ži­nias ki­tiems per­tei­kia­me taip, kaip pa­tys su­pran­ta­me pa­sau­lį, nors sva­jo­jant ide­a­lis­tiš­kai man pa­tik­tų toks mo­ky­mas, ku­ris da­ro žmo­gų lais­vė­jan­tį nuo mo­ky­to­jo mo­ky­mo, o ne pri­si­ri­šan­tį prie jo tie­sų.

– Kaip ma­no­te, ar šių die­nų jau­ni­mo po­rei­kiai ir mū­sų kraš­to kul­tū­ros ga­li­my­bės – su­de­ri­na­mi?

– Su­de­ri­na­mi, jei at­si­ran­da pa­kan­ka­mas po­rei­kis, at­si­ras ir ga­li­my­bės.

– Ko­kie žmo­nės for­ma­vo Jū­sų es­te­ti­nį su­vo­ki­mą?

– Ojai, jų tiek daug, kad ne­įvar­dy­siu nė vie­no: tai drau­gai ir pri­pa­žin­ti me­ni­nin­kai, tė­vai ir šiaip žmo­nės iš po­kal­bių.

– Su sa­vo dar­bais esa­te da­ly­va­vęs gru­pi­nė­se pa­ro­do­se, esa­te su­ren­gęs ir per­so­na­li­nių pa­ro­dų. Kaip api­bū­din­tu­mė­te sa­vo kū­ry­bą? Ko­kiam žmo­gui, žiū­ro­vui-ste­bė­to­jui ski­ria­te sa­vo dar­bus?

– Man la­bai sun­ku kal­bė­ti ir api­bū­din­ti tai, net ne­si­no­ri apie ją kal­bė­ti. No­ri­si pa­si­lik­ti ga­li­my­bę vis­ką kur­ti at­virkš­čiai, ką be­pa­sa­ky­čiau apie sa­vo kū­ry­bą, ir ne­si­jaus­ti me­la­giu. O dar­bai skir­ti vi­siems, kam tai pa­tin­ka.

– Sa­ko, kad Jū­sų pa­veiks­lai kal­ba. Ką jie sa­ko, ko­kią ži­nu­tę siun­čia?

Per­spjau­ti re­a­ly­bę, kur­ti įspū­din­giau už re­a­ly­bę – tą aš gir­džiu iš Jū­sų pa­veiks­lų. Ir mąs­tau, ne­gi mū­sų gy­ve­ni­mai, re­a­ly­bė nė­ra to­bu­li?

– Ke­le­tą pa­veiks­lų esu su­kū­ręs, ku­riuo­se no­rė­jau pa­ro­dy­ti re­a­ly­bę ka­bu­tė­se, re­a­ly­bę nu­ta­py­tą, kaž­ką re­a­laus, kaž­ko­kį daik­tą, ku­rį mums no­rė­tų­si pa­spaus­ti, pa­lies­ti, pa­ra­gau­ti, bet mums to ne­pa­vyks, nes tai nė­ra tik­ra.

Idė­ja ar­ba klau­si­mas – kas yra ver­tin­giau: ar mū­sų tie­sio­gi­niai po­ty­riai, ar su­kul­tū­rin­ti, me­ni­nin­ko „su­virš­kin­ti“ po­ty­riai. Ma­nau, mes kuo to­liau, tuo la­biau įpran­ta­me ma­ty­ti pa­sau­lį ki­tų aki­mis, gir­dė­ti ki­tų au­si­mis ir mąs­ty­ti ki­tų min­ti­mis. O kur esi tu pats?

– O tas jū­sų pa­veiks­las mi­ni­ma­lis­ti­nės ap­lin­kos „Žmo­­gus su gė­le“ (2019 m. dro­bė, alie­jus, 80 x 80 cm), jo per­so­na­žas – au­to­por­tre­tas?

– Ne, gal tie­siog pa­na­šus žmo­gus į pa­tį au­to­rių bū­na ta­da, kai ta­po­ma „iš gal­vos“.

– Esa­te dai­lės stu­di­jos „Vaiz­duo­tis“ puo­se­lė­to­jas. Už­kliu­vo pa­va­di­ni­mas – tai daik­ta­var­dis ar veiks­ma­žo­dis?

– Ir tas, ir tas, tai la­bai pla­ti są­vo­ka, to­dėl man ji ir pa­tin­ka.

– Ar spal­vos Jums Jū­sų dar­buo­se yra svar­bios?

– La­bai, o kaip­gi. Man ta­py­ba es­te­ti­niu po­žiū­riu ir yra spal­vų san­ty­kiai.

– Koks bū­tų Jū­sų gy­ve­ni­mas be kū­ry­bos? Ar dar ky­la klau­si­mas, ar kū­ry­ba yra Jū­sų ke­lias?

– Tur­būt vis tiek bent min­ty­se pa­gal­vo­čiau ar dar kaip nors kal­bė­čiau, ne­ži­nau ir ka­žin ar su­ži­no­siu.

– Jū­sų na­muo­se daug pa­veiks­lų?

– Ne per daug.

– Kas Jums svar­bu gy­ve­ni­me? O kū­ry­bo­je?

– Čia taip abst­rak­tu... na, kai bū­nu al­ka­nas svar­bu pa­val­gy­ti, kai bū­nu pa­var­gęs – pail­sė­ti, o kū­ry­bo­je – nuo­šir­du­mas tur­būt.

– Ko, Jū­sų nuo­mo­ne, la­bai trūks­ta mū­sų kul­tū­ri­niam gy­ve­ni­mui?

– Ma­no po­žiū­riu, trūks­ta ne­su­kul­tū­rin­to, lau­ki­nio da­ly­ko, kaž­ko, kas nė­ra kul­tū­ra, ki­taip ta­riant, pa­gar­bos gam­tai, ku­ri nė­ra kul­tū­ra, bet yra svei­kiau­sias kul­tū­ros „mais­tas“.

– Gam­ta – svei­kiau­sias kul­tū­ros „mais­tas“? Tai jau įdo­mu. Ką ji kon­kre­čiai duo­da? Ar gam­ta tik tai, ką mes ma­to­me sa­vo aki­mis, jau­čia­me ba­so­mis ko­jo­mis, lie­čia­me ran­ka?

– Gam­ta man kaip šven­to­vė, kaip ma­te­ria­lios Die­vo min­tys.

– Kas Jums ke­lia nuo­bo­du­lį?

– Di­džiu­ma – ci­vi­li­zuo­to ir nor­ma­laus žmo­gaus gy­ve­ni­miš­ki rei­ka­lai.

– Jūs esa­te ir sa­vi­tas fi­lo­so­fas, tai­gi ne­keis­ki­me te­mos. Kaž­ku­ris me­no žmo­gus yra pa­sa­kęs: „Aš – puo­das, į ku­rį su­krau­nu, ką gy­ve­ni­mas man duo­da, ir ver­du sriu­bą. Tai duo­ty­bė, ku­ri ne­pri­klau­so nuo ma­no va­lios.“ Tam pri­ta­ria­te?

– Ne­pri­ta­riu. Juk ne­ga­liu bū­ti kaip kem­pi­nė, ku­ri su­gers tiek ty­rą šal­ti­nio van­de­nį, tiek pa­maz­gas. No­rė­čiau tą „sriu­bą“ vir­ti iš ne bet ko, o iš to, ko rei­kia, kad pa­mai­tin­tum žmo­gų.

– Il­gam įsi­mi­niau to­kį at­ve­jį: bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­mas lab­da­ros po­ky­lis, di­džiu­lis, pa­tiems tur­tin­giau­siems žmo­nėms, ku­rie už­sa­kė – pri­va­lo bū­ti Mo­ti­na Te­re­sė ir ji pri­va­lo pa­sa­ky­ti kal­bą. No­be­lio tai­kos pre­mi­jos lau­re­a­tė at­vyks­ta į po­ky­lį, o pa­kvies­ta į sce­ną, ji pa­sa­ko dvie­jų sa­ki­nių kal­bą. Su­si­rin­ku­sių­jų ji pa­klau­sė: „Ar tu ži­nai, kiek tau dir­ba žmo­nių? Ar tu tik­rai juos my­li?“ Ir nu­li­po nuo sce­nos.

Ką Mo­ti­na Te­re­sė tuo pa­sa­kė? Ar tai ži­nu­tė mums, kad esa­me per daug ple­pūs, ma­žiau dir­ban­tys?

– Gal ši ži­nu­tė bu­vo la­biau skir­ta tai pub­li­kai, ku­ri Te­re­sę pa­kvie­tė, bet, ma­nau, ga­li­ma tai pri­tai­ky­ti ir sau. Tur­būt ta pub­li­ka tu­ri sa­vo dar­buo­to­jus, ku­rių pa­gal­ba ji ta­po tur­tin­ga, to­dėl ir klau­sia­ma, ar, da­ry­da­mi lab­da­rą, jie my­li sa­vo dar­buo­to­jus.

– Įžval­gu. Iš tie­sų, darb­da­viai kar­tais ne tai, kad ne­my­li sa­vo dar­buo­to­jų, bet ne­ver­ti­na jų dar­bo, ma­žai mo­ka, lai­ko juos sa­vo nuo­sa­vy­be. Bet skau­džiau­si šei­mos at­ve­jai, kai tė­vai rū­pi­na­si ir ten­ki­na sve­ti­mų šei­mų po­rei­kius, kai sa­vi vai­kai lie­ka dė­me­sio už­ri­by­je... Bet to­kių da­ly­kų šiuo po­kal­biu ne­iš­sprę­si­me. Tai­gi tęs­ki­me. Vi­sais lai­kais ma­din­ga ak­cen­tuo­ti pa­šau­ki­mą. Ar pa­šau­ki­mas iš tie­sų yra pri­gim­ti­nis da­ly­kas. Ne­gi ir apie plau­kian­čius pa­sro­viui ga­li­ma pa­sa­ky­ti – jie gy­ve­na sa­vo pa­šau­ki­mo gy­ve­ni­mą?

– Tur­būt ga­li­ma taip pa­sa­ky­ti – kiek­vie­nam sa­vo. Gal kaž­kam tik kau­le­lius pa­ne­šio­ti per gy­ve­ni­mą už­ten­ka.

– Ar bū­na, kad ras­tų­si no­ras pa­čiam sa­vy­je pa­gūg­lin­ti, pa­mąs­ty­ti, koks aš esu?

– Jei ne­bū­tų to pa­si­vaikš­čio­ji­mo sa­vy­je, tur­būt pra­ras­čiau sa­ve.

– Jei­gu vie­nu sa­ki­niu rei­kė­tų Jums iš­reikš­ti sa­vo gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ją, koks jis bū­tų?

– Tur­būt iš­kal­bin­giau bū­tų vie­nu žo­džiu. Ma­no gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ja yra Fi­lo­so­fi­ja.