CRE­DO 25-me­tis: kla­sė, ku­ri „iš­tir­po” mu­zi­ko­je (23)

2015 m. Po balsavimo suteikiant profesoriaus pedagoginį vardą. Kalba akademikas Algirdas Gaižutis.
2015 m. Po balsavimo suteikiant profesoriaus pedagoginį vardą. Kalba akademikas Algirdas Gaižutis.
Kiek­vie­nas vai­kas nuo 2024 me­tų rug­sė­jo pir­mo­sios tu­rės tei­sę mo­ky­tis pa­si­rink­to­je mo­kyk­lo­je, ir ne­svar­bu, ar tai su­dė­tin­gą ne­ga­lią, ar ne­di­de­lių spe­cia­lių­jų ug­dy­mo­si po­rei­kių tu­rin­tis mo­ki­nys. Tai įtvir­tin­ta tei­siš­kai, ta­čiau mo­kyk­los lau­kia šios da­tos su ne­ri­mu: juk nu­ma­ty­ta, kad kla­sė­je to­kiu at­ve­ju tu­rė­tų bū­ti du mo­ky­to­jai, švie­ti­mo pa­gal­bos spe­cia­lis­tai, mo­ki­nio pa­dė­jė­jas, bū­tų su­kur­ta tin­ka­ma in­fra­struk­tū­ra di­de­lių ir la­bai di­de­lių spe­cia­lių­jų ug­dy­mo­si po­rei­kių tu­rin­tiems mo­ki­niams, ku­rių šiuo me­tu Lie­tu­vo­je yra be­veik ke­tu­ri su pu­se tūks­tan­čio.

Kai 1997 me­tais Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­lo­je kū­rė­me kla­sę, skir­tą ug­dy­ti vai­kus, tu­rin­čius la­bai su­dė­tin­gų in­di­vi­du­a­lių po­rei­kių, su pro­fe­so­riu­mi Al­ber­tu Pi­li­čiaus­ku pra­dė­jo­me nau­ją eta­pą Lie­tu­vos pe­da­go­gi­ko­je – ne­įga­lių­jų (tuo me­tu toks ter­mi­nas bu­vo po­pu­lia­riau­sias, vė­liau jis pa­keis­tas į „spe­cia­lių­jų ug­dy­mo­si po­rei­kių tu­rin­tys vai­kai“) me­ni­nio ug­dy­mo ir so­cia­li­nės in­teg­ra­ci­jos eta­pą.

Jo­kios me­to­di­nės li­te­ra­tū­ros, ri­bo­ta pri­ei­ga prie už­sie­nio ba­zių, bib­lio­te­kų ran­kraš­čių ar­chy­vai, Ame­ri­kos lie­tu­vių or­ga­ni­zuo­ja­mi Ap­ple kur­sai Lie­tu­vo­je. Tik tiek... Ma­no di­ser­ta­ci­jos va­do­vas prof. ha­bil. dr. A.Pi­li­čiaus­kas ta­da pa­sa­kė: „Pa­miršk vis­ką, ko bu­vai mo­ko­ma per pe­da­go­gi­kos pa­skai­tas, ir pra­dėk kur­ti sa­vą­ją – grįs­tą moks­lu ir prak­ti­ka me­ni­nio ug­dy­mo stra­te­gi­ją.“

Pir­mie­ji mo­ki­niai... Ir da­bar, kiek pa­vyks­ta, se­ku jų gy­ve­ni­mą, pri­si­me­nu ne tik pir­mą­sias pa­mo­kas. Mo­kiau vai­kus, kar­tu mo­kiau­si iš jų ir pa­ti. Pra­dė­jo­me dirb­ti su įvai­rią ne­ga­lią tu­rin­čiais vai­kais, vi­sais, ku­rie no­rė­jo, ku­rių tė­vai tu­rė­jo kan­try­bės ve­žio­ti į Mu­zi­kos mo­kyk­lą.

Su­tri­ki­mai įvai­rūs: mo­ki­niai po vai­kų ce­reb­ri­nio pa­ra­ly­žiaus, tu­rin­tys re­gos, klau­sos, in­te­lek­to, au­tiz­mo spek­tro su­tri­ki­mų, kom­plek­si­nė ne­ga­lia. Bė­go me­tai, vai­kai au­go, ma­no pa­tir­tis taip pat plė­tė­si, mo­kiau­si ana­li­zuo­ti, sis­te­min­ti, at­rink­ti svar­biau­sius da­ly­kus ir su­pra­tau, kad svar­bu ne tai, ko mo­ki­nys ne­ga­li.

Svar­biau­sia – at­ras­ti jo ar jos stip­riau­si­ą­ją sa­vy­bę, ras­ti ta­ke­lį į vai­ko šir­dį ir pa­kvies­ti į ra­mi­nan­tį ar džiu­gi­nan­tį mu­zi­kos pa­sau­lį.

Il­gą lai­ką su­tri­ku­sios klau­sos ar kur­tie­ji ne­da­ly­vau­da­vo mu­zi­ki­nė­je veik­lo­je, ta­čiau moks­lo ty­ri­mai, gy­ve­ni­mo pa­vyz­džiai by­lo­ja ki­taip. Yra žmo­nių, ne­su­ge­ban­čių pa­kar­to­ti ne­su­dė­tin­gos me­lo­di­jos, nors ją pui­kiai gir­di, o yra ir to­kių, ku­rie, nau­do­da­mie­si klau­sos apa­ra­tais, jaus­da­mi kū­nu jau­čia mu­zi­ką, ją at­lie­ka.

Mu­zi­kos pa­sau­ly­je ži­no­ma Eve­lyn Glen­nie, ško­tų kil­mės kur­čia per­ku­si­nin­kė, ar­ba S.D.Bar­net, at­ra­dęs „kur­čių­jų mu­zi­ką“, at­lie­ka­mą tik per­ku­si­niais in­stru­men­tais ir vi­zu­a­liais, te­at­ra­li­zuo­tais efek­tais. Nū­dien, kai pra­mo­nė­je, ar­chi­tek­tū­ro­je ir ug­dy­me vis daž­niau at­sig­rę­žia­ma į uni­ver­sa­laus di­zai­no kon­cep­ci­ją (ap­lin­kos ar ug­dy­mo pri­tai­ky­mas pa­gal kiek­vie­no žmo­gaus po­rei­kius ir ga­li­my­bes), gar­so, dai­nos emo­ci­jų vi­zu­a­li­za­vi­mo tech­no­lo­gi­nius spren­di­mus, tu­ri­me dau­giau to­kių sėk­mės is­to­ri­jų. O prieš 25 me­tus…

...Stip­riai ne­pri­gir­din­ti mer­gai­tė nie­kaip ne­per­pran­ta val­so rit­mo, gro­da­ma pia­ni­nu pje­sę „Val­sas“. Ei­na sa­vai­tės, o mes, nors ir kla­sė­je mo­ko­mės šok­ti val­są, ste­bi­me šo­kė­jus, plo­ja­me rit­mą ir pa­mo­kos pa­bai­go­je jau bū­na­me pri­ar­tė­ję prie tei­sin­go at­li­ki­mo, ki­tą pa­mo­ką vėl pra­de­da­me iš nau­jo.

Vie­ną die­ną ji at­si­sė­da prie pia­ni­no ir be jo­kios klai­dos pa­gro­ja: viens, du, trys, viens du trys… skam­ba val­sas… Ties pir­ma na­ta ji pa­si­len­kia, du, trys at­si­tie­sia. Pa­ga­liau! Žiū­rė­jau į mu­zi­kuo­jan­čią mer­gy­tę ir ma­čiau ją min­ty­se – su bal­ta ves­tu­vi­ne suk­ne­le, be­si­su­kan­čią val­so sū­ku­ry­je. „Tu šok­si val­są“, – ma­niau…

Pra­ėjo du de­šimt­me­čiai, ir ne­ty­čia var­ty­da­ma „Fa­ce­bo­ok“ pus­la­pius pa­ma­čiau gra­žuo­lę nuo­ta­ką bal­ta suk­ne­le – vei­de lai­min­ga šyp­se­na, ša­lia my­li­mas žmo­gus. Ma­no mo­ki­nė! To­kia, ko­kią pa­ma­čiau sa­vo min­ty­se ka­dai­se... Būk lai­min­ga ir my­li­ma...

Bu­vo ir grau­džių is­to­ri­jų: įsi­bė­gė­jus ne­įga­lių­jų in­teg­ra­ci­jai, ber­niu­kas, tu­rin­tis ri­bi­nį in­te­lek­to ko­e­fi­cien­tą, bu­vo per­kel­tas iš spe­cia­lio­sios (kur bu­vo mo­ko­mas pa­gal su­tri­ku­sio in­te­lek­to mo­ki­niams skir­tą pro­gra­mą) į ben­dro­jo ug­dy­mo kla­sę, ta­čiau, dėl ug­dy­mo spra­gų, dviem kla­sė­mis že­miau.

Ge­ro­kai aukš­tes­nis ūgiu už sa­vo nau­juo­sius bend­ra­klasius, už­si­da­ręs ir jaut­rus, įpra­tęs prie ki­to­kio, šiek tiek pri­mi­ty­ves­nio ben­dra­vi­mo, vai­kas iš kar­to pa­si­ju­to la­bai ne­jau­kiai.

Ne­igia­ma jo sa­vi­jau­ta da­rė įta­ką ir mo­kan­tis Mu­zi­kos mo­kyk­lo­je. Po­kal­bių per in­di­vi­du­a­lias pa­mo­kas me­tu jis su aša­ro­mis aky­se kar­to­jo no­rin­tis grįž­ti į sa­vo bu­vu­sią kla­sę, kur nie­kas iš jo ne­rei­ka­la­vo tiek daug, kur drau­gai ne­si­šai­pė. Čia pa­dė­jo mu­zi­kos te­ra­pi­jos me­to­dai, laips­niš­kas įtrau­ki­mas į gru­pę, struk­tū­ruo­ti pra­ti­mai ne tik gro­jant, bet ir žai­džiant, pie­šiant su drau­gais, ieš­kant ben­drų in­te­re­sų.

Taip pa­ma­žu gi­mė te­ori­ja, kad, sie­kiant in­teg­ruo­ti mo­ki­nį su spe­cia­liai­siais ug­dy­mo­si po­rei­kiais, rei­kia su­kur­ti psi­cho­lo­gi­nio sau­gu­mo kon­teks­tą. Pe­da­go­gi­nės veik­los su ne­ga­lią tu­rin­čiais mo­ki­niais me­tu iš­sig­ry­ni­no­me šio kon­teks­to eta­pus: ap­sau­ga (kuo­met ug­dy­ti­nis pa­laips­niui pra­ti­na­mas prie gru­pės, o gru­pė at­sar­giai ban­do su­pras­ti, su kuo mo­ky­sis drau­ge); to­le­ran­ci­ja – ug­dy­ti­niai įpran­ta ma­ty­ti ki­taip at­ro­dan­tį ar mąs­tan­tį vai­ką; pa­ra­ma – ben­dra­dar­bia­vi­mas, ben­dra kū­ry­ba, mu­zi­ka­vi­mas.

Psi­cho­lo­gi­nio sau­gu­mo kon­teks­to eta­pus vaiz­džiai iliust­ruo­ja ki­tas pa­vyz­dys: į gru­pi­nę dai­na­vi­mo pa­mo­ką pir­mą kar­tą at­ėjo mer­gai­tė po vai­kų ce­reb­ri­nio pa­ra­ly­žiaus, ku­ris žen­kliai pa­žei­dė mo­ki­nės ko­jas, jai bu­vo sun­ku vaikš­čio­ti.

Nu­skam­bė­jo skam­bu­tis pa­mo­kai. Įė­ju­si ji pa­su­ko prie pir­mo tuš­čio, ar­čiau­siai mo­ky­to­jos esan­čio suo­lo ir at­si­sė­do. Ki­ti vai­kai su­sė­do po du, to­liau. Kla­sė­je jau­tė­si įtam­pa. Pri­si­min­ki­me, bu­vo 1997-ie­ji… Bu­vo ne­įpras­ta ma­ty­ti sun­kiai vaikš­čio­jan­tį mo­ki­nį ben­dro­je kla­sė­je. Kai ku­rie vai­kai per vi­są pa­mo­ką net ne­at­si­su­ko į mo­ki­nę, lyg jos ir ne­bū­tų bu­vę. Rei­kė­jo ap­sau­go­ti abi pu­ses, au­gin­ti pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi ir ki­tais, pa­si­tel­kus mu­zi­ką su­kur­ti ge­ras emo­ci­jas.

To­kių at­ve­jų per dau­ge­lį me­tų bu­vo ne vie­nas, juos ty­riau, api­ben­dri­nau ir po po­ros de­šimt­me­čių, 2016 me­tais kaip vie­ną svar­biau­sių įtrau­kio­jo ug­dy­mo prin­ci­pų iš­sky­riau ver­ty­bi­nį-do­ri­nį me­ni­nio ug­dy­mo kryp­tin­gu­mą. Ver­ty­bių ne­ga­li­ma įskie­py­ti prie­var­ta, ta­čiau jos sly­pi lie­tu­vių ir ki­tų pa­sau­lio tau­tų me­ne, pro­fe­sio­na­lio­je įvai­rių sti­lių mu­zi­ko­je ir, ver­ti­nant iš mo­ki­nio po­zi­ci­jos, jo pa­ties in­te­re­sų nu­lem­ta­me me­ni­nia­me kon­teks­te (mėgs­ta­mos jau­ni­mo gru­pės, kū­ry­ba, šei­mos tra­di­ci­jos, ben­dra­am­žių es­te­ti­nis sko­nis).

Ne­se­niai ži­no­mam Aly­tu­je žmo­gui pa­sa­ko­jau apie CRE­DO kla­sės įkū­ri­mą ir su­lau­kiau klau­si­mo: „O kur ji da­bar, ta kla­sė?“ „Ji čia, Mu­zi­kos mo­kyk­lo­je“, – at­sa­kiau su šyp­se­na. Vai­kai at­ei­na ir mo­ko­si, tik nie­kas jų spe­cia­liai ne­fo­tog­ra­fuo­ja ir ne­skel­bia: „Štai mes mo­ko­me vai­kus su ne­ga­lia.“ Jie pri­ima­mi į mo­kyk­lą, kaip ir vi­si ki­ti – at­si­žvel­giant į įgim­tus ga­bu­mus mu­zi­kai.

Prof. dr. Al­do­na Vil­ke­lie­nė

Aly­taus kraš­to moks­li­nin­kų drau­gi­jos „Vi­zi­ja“ vi­ce­pre­zi­den­tė

 

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.