CRE­DO 25-me­tis: kla­sė, ku­ri „iš­tir­po” mu­zi­ko­je

Kai 1997 me­tais Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­lo­je kū­rė­me kla­sę, skir­tą ug­dy­ti vai­kus, tu­rin­čius la­bai su­dė­tin­gų in­di­vi­du­a­lių po­rei­kių, su pro­fe­so­riu­mi Al­ber­tu Pi­li­čiaus­ku pra­dė­jo­me nau­ją eta­pą Lie­tu­vos pe­da­go­gi­ko­je – ne­įga­lių­jų (tuo me­tu toks ter­mi­nas bu­vo po­pu­lia­riau­sias, vė­liau jis pa­keis­tas į „spe­cia­lių­jų ug­dy­mo­si po­rei­kių tu­rin­tys vai­kai“) me­ni­nio ug­dy­mo ir so­cia­li­nės in­teg­ra­ci­jos eta­pą.

Jo­kios me­to­di­nės li­te­ra­tū­ros, ri­bo­ta pri­ei­ga prie už­sie­nio ba­zių, bib­lio­te­kų ran­kraš­čių ar­chy­vai, Ame­ri­kos lie­tu­vių or­ga­ni­zuo­ja­mi Ap­ple kur­sai Lie­tu­vo­je. Tik tiek... Ma­no di­ser­ta­ci­jos va­do­vas prof. ha­bil. dr. A.Pi­li­čiaus­kas ta­da pa­sa­kė: „Pa­miršk vis­ką, ko bu­vai mo­ko­ma per pe­da­go­gi­kos pa­skai­tas, ir pra­dėk kur­ti sa­vą­ją – grįs­tą moks­lu ir prak­ti­ka me­ni­nio ug­dy­mo stra­te­gi­ją.“

Pir­mie­ji mo­ki­niai... Ir da­bar, kiek pa­vyks­ta, se­ku jų gy­ve­ni­mą, pri­si­me­nu ne tik pir­mą­sias pa­mo­kas. Mo­kiau vai­kus, kar­tu mo­kiau­si iš jų ir pa­ti. Pra­dė­jo­me dirb­ti su įvai­rią ne­ga­lią tu­rin­čiais vai­kais, vi­sais, ku­rie no­rė­jo, ku­rių tė­vai tu­rė­jo kan­try­bės ve­žio­ti į Mu­zi­kos mo­kyk­lą.

Su­tri­ki­mai įvai­rūs: mo­ki­niai po vai­kų ce­reb­ri­nio pa­ra­ly­žiaus, tu­rin­tys re­gos, klau­sos, in­te­lek­to, au­tiz­mo spek­tro su­tri­ki­mų, kom­plek­si­nė ne­ga­lia. Bė­go me­tai, vai­kai au­go, ma­no pa­tir­tis taip pat plė­tė­si, mo­kiau­si ana­li­zuo­ti, sis­te­min­ti, at­rink­ti svar­biau­sius da­ly­kus ir su­pra­tau, kad svar­bu ne tai, ko mo­ki­nys ne­ga­li.

Svar­biau­sia – at­ras­ti jo ar jos stip­riau­si­ą­ją sa­vy­bę, ras­ti ta­ke­lį į vai­ko šir­dį ir pa­kvies­ti į ra­mi­nan­tį ar džiu­gi­nan­tį mu­zi­kos pa­sau­lį.

Il­gą lai­ką su­tri­ku­sios klau­sos ar kur­tie­ji ne­da­ly­vau­da­vo mu­zi­ki­nė­je veik­lo­je, ta­čiau moks­lo ty­ri­mai, gy­ve­ni­mo pa­vyz­džiai by­lo­ja ki­taip. Yra žmo­nių, ne­su­ge­ban­čių pa­kar­to­ti ne­su­dė­tin­gos me­lo­di­jos, nors ją pui­kiai gir­di, o yra ir to­kių, ku­rie, nau­do­da­mie­si klau­sos apa­ra­tais, jaus­da­mi kū­nu jau­čia mu­zi­ką, ją at­lie­ka.

Mu­zi­kos pa­sau­ly­je ži­no­ma Eve­lyn Glen­nie, ško­tų kil­mės kur­čia per­ku­si­nin­kė, ar­ba S.D.Bar­net, at­ra­dęs „kur­čių­jų mu­zi­ką“, at­lie­ka­mą tik per­ku­si­niais in­stru­men­tais ir vi­zu­a­liais, te­at­ra­li­zuo­tais efek­tais. Nū­dien, kai pra­mo­nė­je, ar­chi­tek­tū­ro­je ir ug­dy­me vis daž­niau at­sig­rę­žia­ma į uni­ver­sa­laus di­zai­no kon­cep­ci­ją (ap­lin­kos ar ug­dy­mo pri­tai­ky­mas pa­gal kiek­vie­no žmo­gaus po­rei­kius ir ga­li­my­bes), gar­so, dai­nos emo­ci­jų vi­zu­a­li­za­vi­mo tech­no­lo­gi­nius spren­di­mus, tu­ri­me dau­giau to­kių sėk­mės is­to­ri­jų. O prieš 25 me­tus…

...Stip­riai ne­pri­gir­din­ti mer­gai­tė nie­kaip ne­per­pran­ta val­so rit­mo, gro­da­ma pia­ni­nu pje­sę „Val­sas“. Ei­na sa­vai­tės, o mes, nors ir kla­sė­je mo­ko­mės šok­ti val­są, ste­bi­me šo­kė­jus, plo­ja­me rit­mą ir pa­mo­kos pa­bai­go­je jau bū­na­me pri­ar­tė­ję prie tei­sin­go at­li­ki­mo, ki­tą pa­mo­ką vėl pra­de­da­me iš nau­jo.

Vie­ną die­ną ji at­si­sė­da prie pia­ni­no ir be jo­kios klai­dos pa­gro­ja: viens, du, trys, viens du trys… skam­ba val­sas… Ties pir­ma na­ta ji pa­si­len­kia, du, trys at­si­tie­sia. Pa­ga­liau! Žiū­rė­jau į mu­zi­kuo­jan­čią mer­gy­tę ir ma­čiau ją min­ty­se – su bal­ta ves­tu­vi­ne suk­ne­le, be­si­su­kan­čią val­so sū­ku­ry­je. „Tu šok­si val­są“, – ma­niau…

Pra­ėjo du de­šimt­me­čiai, ir ne­ty­čia var­ty­da­ma „Fa­ce­bo­ok“ pus­la­pius pa­ma­čiau gra­žuo­lę nuo­ta­ką bal­ta suk­ne­le – vei­de lai­min­ga šyp­se­na, ša­lia my­li­mas žmo­gus. Ma­no mo­ki­nė! To­kia, ko­kią pa­ma­čiau sa­vo min­ty­se ka­dai­se... Būk lai­min­ga ir my­li­ma...

Bu­vo ir grau­džių is­to­ri­jų: įsi­bė­gė­jus ne­įga­lių­jų in­teg­ra­ci­jai, ber­niu­kas, tu­rin­tis ri­bi­nį in­te­lek­to ko­e­fi­cien­tą, bu­vo per­kel­tas iš spe­cia­lio­sios (kur bu­vo mo­ko­mas pa­gal su­tri­ku­sio in­te­lek­to mo­ki­niams skir­tą pro­gra­mą) į ben­dro­jo ug­dy­mo kla­sę, ta­čiau, dėl ug­dy­mo spra­gų, dviem kla­sė­mis že­miau.

Ge­ro­kai aukš­tes­nis ūgiu už sa­vo nau­juo­sius bend­ra­klasius, už­si­da­ręs ir jaut­rus, įpra­tęs prie ki­to­kio, šiek tiek pri­mi­ty­ves­nio ben­dra­vi­mo, vai­kas iš kar­to pa­si­ju­to la­bai ne­jau­kiai.

Ne­igia­ma jo sa­vi­jau­ta da­rė įta­ką ir mo­kan­tis Mu­zi­kos mo­kyk­lo­je. Po­kal­bių per in­di­vi­du­a­lias pa­mo­kas me­tu jis su aša­ro­mis aky­se kar­to­jo no­rin­tis grįž­ti į sa­vo bu­vu­sią kla­sę, kur nie­kas iš jo ne­rei­ka­la­vo tiek daug, kur drau­gai ne­si­šai­pė. Čia pa­dė­jo mu­zi­kos te­ra­pi­jos me­to­dai, laips­niš­kas įtrau­ki­mas į gru­pę, struk­tū­ruo­ti pra­ti­mai ne tik gro­jant, bet ir žai­džiant, pie­šiant su drau­gais, ieš­kant ben­drų in­te­re­sų.

Taip pa­ma­žu gi­mė te­ori­ja, kad, sie­kiant in­teg­ruo­ti mo­ki­nį su spe­cia­liai­siais ug­dy­mo­si po­rei­kiais, rei­kia su­kur­ti psi­cho­lo­gi­nio sau­gu­mo kon­teks­tą. Pe­da­go­gi­nės veik­los su ne­ga­lią tu­rin­čiais mo­ki­niais me­tu iš­sig­ry­ni­no­me šio kon­teks­to eta­pus: ap­sau­ga (kuo­met ug­dy­ti­nis pa­laips­niui pra­ti­na­mas prie gru­pės, o gru­pė at­sar­giai ban­do su­pras­ti, su kuo mo­ky­sis drau­ge); to­le­ran­ci­ja – ug­dy­ti­niai įpran­ta ma­ty­ti ki­taip at­ro­dan­tį ar mąs­tan­tį vai­ką; pa­ra­ma – ben­dra­dar­bia­vi­mas, ben­dra kū­ry­ba, mu­zi­ka­vi­mas.

Psi­cho­lo­gi­nio sau­gu­mo kon­teks­to eta­pus vaiz­džiai iliust­ruo­ja ki­tas pa­vyz­dys: į gru­pi­nę dai­na­vi­mo pa­mo­ką pir­mą kar­tą at­ėjo mer­gai­tė po vai­kų ce­reb­ri­nio pa­ra­ly­žiaus, ku­ris žen­kliai pa­žei­dė mo­ki­nės ko­jas, jai bu­vo sun­ku vaikš­čio­ti.

Nu­skam­bė­jo skam­bu­tis pa­mo­kai. Įė­ju­si ji pa­su­ko prie pir­mo tuš­čio, ar­čiau­siai mo­ky­to­jos esan­čio suo­lo ir at­si­sė­do. Ki­ti vai­kai su­sė­do po du, to­liau. Kla­sė­je jau­tė­si įtam­pa. Pri­si­min­ki­me, bu­vo 1997-ie­ji… Bu­vo ne­įpras­ta ma­ty­ti sun­kiai vaikš­čio­jan­tį mo­ki­nį ben­dro­je kla­sė­je. Kai ku­rie vai­kai per vi­są pa­mo­ką net ne­at­si­su­ko į mo­ki­nę, lyg jos ir ne­bū­tų bu­vę. Rei­kė­jo ap­sau­go­ti abi pu­ses, au­gin­ti pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi ir ki­tais, pa­si­tel­kus mu­zi­ką su­kur­ti ge­ras emo­ci­jas.

To­kių at­ve­jų per dau­ge­lį me­tų bu­vo ne vie­nas, juos ty­riau, api­ben­dri­nau ir po po­ros de­šimt­me­čių, 2016 me­tais kaip vie­ną svar­biau­sių įtrau­kio­jo ug­dy­mo prin­ci­pų iš­sky­riau ver­ty­bi­nį-do­ri­nį me­ni­nio ug­dy­mo kryp­tin­gu­mą. Ver­ty­bių ne­ga­li­ma įskie­py­ti prie­var­ta, ta­čiau jos sly­pi lie­tu­vių ir ki­tų pa­sau­lio tau­tų me­ne, pro­fe­sio­na­lio­je įvai­rių sti­lių mu­zi­ko­je ir, ver­ti­nant iš mo­ki­nio po­zi­ci­jos, jo pa­ties in­te­re­sų nu­lem­ta­me me­ni­nia­me kon­teks­te (mėgs­ta­mos jau­ni­mo gru­pės, kū­ry­ba, šei­mos tra­di­ci­jos, ben­dra­am­žių es­te­ti­nis sko­nis).

Ne­se­niai ži­no­mam Aly­tu­je žmo­gui pa­sa­ko­jau apie CRE­DO kla­sės įkū­ri­mą ir su­lau­kiau klau­si­mo: „O kur ji da­bar, ta kla­sė?“ „Ji čia, Mu­zi­kos mo­kyk­lo­je“, – at­sa­kiau su šyp­se­na. Vai­kai at­ei­na ir mo­ko­si, tik nie­kas jų spe­cia­liai ne­fo­tog­ra­fuo­ja ir ne­skel­bia: „Štai mes mo­ko­me vai­kus su ne­ga­lia.“ Jie pri­ima­mi į mo­kyk­lą, kaip ir vi­si ki­ti – at­si­žvel­giant į įgim­tus ga­bu­mus mu­zi­kai.

Prof. dr. Al­do­na Vil­ke­lie­nė

Aly­taus kraš­to moks­li­nin­kų drau­gi­jos „Vi­zi­ja“ vi­ce­pre­zi­den­tė