Ar rei­kia mo­kyk­lo­je psi­cho­lo­go?

Psi­cho­lo­gas mo­kyk­lo­je yra pri­va­lo­ma

Iš sa­vo pa­tir­ties mo­kyk­lo­je ga­liu pa­si­da­ly­ti pa­ste­bė­ji­mu, jog vy­rau­ja dvi pa­grin­di­nės mo­ki­nių gru­pės – tie, iš ku­rių yra ty­čio­ja­ma­si, ir tie, ku­rie ty­čio­ja­si. Dau­ge­lis šiuo­lai­ki­nio jau­ni­mo yra pa­ty­rę pa­ty­čias, dėl ku­rių pra­nyks­ta no­ras ei­ti į mo­kyk­lą, su­si­da­ro di­de­lės psi­cho­lo­gi­nės pro­ble­mos, ku­rios ga­li ska­tin­ti fi­zi­nį bei psi­cho­lo­gi­nį sa­vęs ža­lo­ji­mą.

Esu pa­ti pa­ty­ru­si pa­ty­čias mo­kyk­lo­je, ku­rių re­zul­ta­tas bu­vo mo­kyk­los pa­kei­ti­mas, bi­jo­ji­mas nau­jų pa­žin­čių bei mąs­ty­mas apie sa­vi­žu­dy­bę. Tuo me­tu ne­bu­vau su­pa­žin­din­ta su in­for­ma­ci­ja, kad mo­kyk­lo­je ga­liu iš­si­kal­bė­ti psi­cho­lo­gei. Vie­nin­te­lį pa­ta­ri­mą ga­vau pa­si­kal­bė­ti su so­cia­li­ne pe­da­go­ge ar su šei­ma. Ma­no ma­ny­mu, jei bū­čiau tu­rė­ju­si ga­li­my­bę pa­si­kal­bė­ti su psi­cho­lo­ge, ne­bū­čiau taip pa­kei­tus nuo­mo­nės apie sa­ve.

Ma­no nuo­mo­ne, psi­cho­lo­gas mo­kyk­lo­je yra pri­va­lo­ma. Jau­no žmo­gaus mąs­ty­mas yra dar tik be­si­vys­tan­tis ir mo­kyk­lo­je pa­ti­ria­mos pa­ty­čios ar stre­sas ga­li tai pa­žeis­ti, o ir daž­nas jau­nuo­lis bi­jo apie tai kal­bė­ti su tė­vais ir juos skau­din­ti sa­vo pro­ble­mo­mis. Psi­cho­lo­gė ga­li bū­ti tas žmo­gus, ku­riam iš­si­lie­ji, ku­ris pa­ta­ria, kaip elg­tis tam tik­ro­se si­tu­a­ci­jo­se, o ga­lų ga­le tie­siog iš­klau­sy­ti.

Jus­tė (var­das pa­keis­tas)

Ką ga­li psi­cho­lo­gė

Psi­cho­lo­gi­ja tau, psi­cho­lo­gi­ja man, psi­cho­lo­gas ar psi­cho­lo­gė kiek­vie­nai mo­kyk­lai, psi­cho­lo­gi­ja kaip pa­si­ren­ka­ma­sis da­ly­kas... Ar tai tik re­to­ri­ka ar tai bū­ti­ny­bė? Ma­nau, kad bū­ti­ny­bė.

Mo­ki­niams tai įdo­mu. Įdo­mu, nes ga­li pa­žin­ti sa­ve, gi­lin­tis ir ana­li­zuo­ti sa­vo po­el­gius, sa­vo min­tis, kal­bė­tis su žmo­nė­mis, ku­rie tu­ri daug psi­cho­lo­gi­nių ži­nių, ga­li pa­dė­ti nu­kreip­da­mi mo­ki­nių sa­via­na­li­zę tin­ka­ma lin­kme. Vie­ną kar­tą te­ko ati­da­ry­ti ka­bi­ne­to du­ris, kur vyks­ta psi­cho­lo­gi­jos pa­mo­ka. Mo­ki­nių gau­sa, mir­ti­na ty­la, kai kal­ba psi­cho­lo­gi­jos mo­ky­to­ja Zi­ta Ba­ra­naus­kie­nė, ma­lo­niai džiu­gi­na, o ir mo­ki­niai, kai pa­klau­siu, ko­dėl ren­ka­si šį da­ly­ką (klau­siu, ar rei­kės sto­jant į aukš­tą­ją mo­kyk­lą), at­sa­ko, kad ren­ka­si, nes įdo­mu.

Ir dar... Kas ry­tą pra­ei­nu pro mo­kyk­los psi­cho­lo­gės Ak­vi­lės ka­bi­ne­tą. Aš tik mo­ky­to­ja, bet ne vie­ną kar­tą bu­vau pra­vė­ru­si šias du­ris, ieš­ko­da­ma pa­gal­bos, no­rė­da­ma iš­girs­ti pa­ta­ri­mą. Ji jau­na, jos ry­šys su vai­kais daug ar­ti­mes­nis ne­gu ma­no, ji ge­riau su­pran­ta mo­ki­nių ty­lė­ji­mą ar­ba gar­siai reiš­kia­mas emo­ci­jas. „Aš pa­var­gu­si, aš ne­spė­ju kar­tu su vi­sais, aš ne­drįs­tu de­kla­muo­ti Vil­ja­mo Šeks­py­ro, kai ma­to ir gir­di vi­sa kla­sė“, – gir­džiu daž­nai žo­džius, sa­ko­mus ma­no mo­ki­nių. Ką aš ga­liu? Tai tik pa­drą­sin­ti, bet ne­ga­liu, ne­mo­ku nu­ro­dy­ti žings­nių, kaip iš­drą­sė­ti, kaip įveik­ti nuo­var­gį, kaip ne­bi­jo­ti ste­bin­čių ben­dra­am­žių. Tai ga­li mo­kyk­los psi­cho­lo­gė. Kai pa­klau­siu sa­vo mo­ki­nio, ar no­ri pa­si­kal­bė­ti su psi­cho­lo­ge, kaip pa­keis­ti mo­ky­mo­si sti­lių, ko­kias skai­ty­mo stra­te­gi­jas tai­ky­ti, kad il­giau­sias va­do­vė­lio teks­tas ne­tap­tų ka­li­mu, jie vis dar man sa­ko, kad aš pa­kal­bė­čiau apie juos su Ak­vi­le. Va­di­na­si, mū­sų mo­ki­niams dar trūks­ta drą­sos pra­ver­ti du­ris. Bet ji at­si­ras, nes po­zi­ty­vu spin­din­čios spe­cia­lis­tų akys pa­de­da įveik­ti bai­mę.

Ire­na Sa­ka­laus­kie­nė,

Pu­ti­nų gim­na­zi­jos

lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja me­to­di­nin­kė