Marija Angeloska: „Gyvenimą gyventi reikia mokėti...“

– Pa­var­dė skam­ba ne­lie­tu­viš­kai. Pa­pa­sa­ko­ki­te pra­šau apie sa­vo šak­nis ir kil­mę.

– Ma­no tė­tis yra ita­las, o ma­ma bu­vo lie­tu­vė. Gi­miau Ita­li­jo­je, Mi­la­ne. Taip su­si­klos­tė ap­lin­ky­bės, kad, kai bu­vau ma­ža, su ma­ma grį­žo­me į jos gim­tą­jį mies­tą – Aly­tų.

– Ko­dėl prieš me­tus iš­kei­tė­te vie­ną sos­ti­nę į ki­tą – Vil­nių į Aly­tų?

– Pen­ke­rius me­tus gy­ve­nau Vil­niu­je, daž­nai juo­kau­ju, kad tai bu­vo pen­ke­ri me­tai gla­mū­ri­nio gy­ve­ni­mo, o at­si­spir­ti vi­siems tiems bliz­gu­čiams, kai esi jau­nas ir ne­pa­mes­ti sa­vęs, yra la­bai su­dė­tin­ga. Di­die­ji te­le­vi­zi­jos ir žur­na­lis­ti­kos gran­dai man kar­to­jo, kad gi­miau bū­ti žur­na­lis­te, kad žur­na­lis­to DNR yra už­ko­duo­tas ma­ny­je, aš jiems šypsojausi, o pati galvojau, kad tie žmonės nesupranta, ką kalba. Vedžiau TV laidą, dirbau naujienų portale, tačiau paskutiniais metais visa tai man neteikė laimės. Pamaniau, kad reikia nuo visko šiek tiek atsitraukti, todėl išėjau iš darbo ir išvykau į asmenines keliones, kurios truko metus. Po metų išvykau pusmečiui į Italiją studijuoti. Planavau, kad sugrįžusi į Lietuvą tęsiu darbus, tačiau kai sugrįžau, pajutau vidinę ramybę ir supratau, kad Alytuje man labai gera, todėl nusprendžiau likti čia. Kitas labai svarbus dalykas buvo močiutė. Ji yra garbaus amžiaus ir kuo toliau, tuo daugiau laiko noriu praleisti arčiau jos. Ji man visomis prasmėmis atidavė viską, ką galėjo, todėl dabar noriu padaryti tą patį dėl jos.

– Kokias studijas baigėte?

– Bakalaurą studijavau SMK, legendomis apipintame Arūno Valinsko TV laidų vedėjų kurse. Ten jis sutrypė mano asmenybę ir nulipdė naują. Tokių griežtų taisyklių, kokios vyravo studijų metais, ko gero, nėra net karo akademijoje. Pavyzdžiui, į paskaitas negalėdavome vėluoti nė minutes, nes jis užrakindavo duris teigdamas, kad tai „tiesioginis eteris“ ir vėluoti negalima. Mūsų kurso minimalus pažymys būdavo 8, jei gauni mažiau – „iškrenti“. Baisiausia frazė, kurią bijodavome išgirsti kiekvienas, buvo: „Šiandien du barus palieka...“ Buvo tikrai įtemptas laikotarpis, nes paskaitų krūvis – milžiniškas, tačiau jos nepaprastai įdomios. Mokėmės iš savo sričių profesionalų, pavyzdžiui, vaidybą dėstė Ilona Balsytė, improvizaciją Andrius Bružas ir t.t.

Ne kartą esu Arūnui sakiusi, kad jo mokymo būdai yra savotiški ir ne visiems suprantami, tačiau labai paveikūs. Kai kurie pamokymai, išsakyta jo nuomonė apie vieną ar kitą dalyką, vertinimai ilgainiui tapo vidinėmis mano konstantomis. Laikui bėgant, lyg ir norėčiau jas kvestionuoti, bet negaliu. Jos yra stipresnės už mano valią ir laikui nepaveikios. Kai esi jaunas ir imlus autoritetams, nuomonėms, vertinimams, tai instinktyviai ieškai tokio žmogaus, o aš tokių mokytojų turėjau ne vieną.

Vytauto Didžiojo universitete studijavau kultūrų lyginimo magistro programoje, o Romos (Italija) meno akademijoje Accademia di Belle Arti di Roma – menotyros magistro.

– Kaip suprantu iš komunikacijos socialiniuose tinkluose, esate tas žmogus, kuris vertina inidividualumą ir nemėgsta rėmų. Kuo tai pasireiškia?

– Turėjau gyvenimo etapą, kuomet skaičiau tik mokslinę psichologinę literatūrą. Pažinusi save supratau, kad negaliu daryti to, ko man nesinori ir manęs niekas negali priversti. Galbūt tai mano kitoniškumas, bet žmonės, bandantys kitus brukti į rėmus, mane erzina. Aš vadovaujuosi vidine laisve. Visada klausau savo širdies, kartais neklausau proto, bet širdies – visada. Ir man patinka taip gyventi. Žinoma, yra žmonių, kurie mane kritikuoja, kad gyvenu netaisyklingai, suprask, ne pagal kitų sugalvotą franšizę.  Žinau, kad mane domina dalykai, kurių nedomina masės. Nemėgstu taisyklių, kuriomis vadovaudamiesi gyvena daugelis, bet manau, kad tai – individualumas. Gyvenimą gyventi reikia mokėti, bet tam reikia daug drąsos ir vidinės laisvės. Man atrodo, kad gyvenime yra reikšminga tik meilė, ryšiai tarp žmonių, tai, kaip palietei kitus ir ką jiems davei, o visa kita – beprasmiai dalykai.

– Pati geriau jaučiatės žurnalistės ar komunikatorės amplua?

– Žurnalistės profesijos nesu apleidusi, vis dar darau interviu žurnalams, tačiau neslėpsiu, kad vis dažniau prisiimu užsakymų kaip viešųjų ryšių specialistė ir mane jie veža daug labiau. Mūsų šalis yra labai maža, todėl tuos pačius žmones kalbini daugybę kartų pabosta, o man norisi profesinių iššūkių.

– Koks būtų Jūsų svajonių darbas?

– Iš tikrųjų man labai patinka esamas, kol kas nenorėčiau nieko keisti. Tačiau, jei reikėtų apibūdinti svajonių gyvenimo būdą, o ne darbą, tai mano svajonė yra rašyti knygas, keliauti po meno galerijas, teatrus ir rašyti blogus apie tai.

– Interviu su kokiu pašnekovu Jums yra įsiminęs labiausiai ir kodėl?

– Kiekvienas sutiktas žmogus praturtina ir išmoko kažko naujo. Prasmingiausi interviu dažniausiai būna su žmonėmis iš kultūrinės srities, nes tie žmonės turi kitokį pasaulio matymą. Po tokių pokalbių tu dar kelias dienas mąstai apie tai, ką kalbėjome.

Visgi labiausiai įsimena in­ter­viu su kuriozinėmis situacijomis. Kažkada viena iš ma­no knygų bus apie pramogų pasaulio užkulisius, nes esu pakliuvusi į tokias situacijas, kokių net Quentin Tarantino nesugalvotų.

– Skambiai pagarsėjusi situacija su straipsniu apie mero šeimą portale „Delfi“. Kaip prasidėjo ta, jau „legenda“ tapusi, Jūsų iniciatyva?

– Pati esu žurnalistė, todėl suprantu, kad norėtumėte, jog pasakyčiau kažką intriguojančio, tačiau nieko įdomaus šioje istorijoje nėra. Nerijus Cesiulis man yra kaip tėtis, pas kurį atėjusi į kabinetą, žinau, kad galiu išsiburbėti, o jis išklausęs duos vertingų pamokų. Vertinu jį už tai, kad niekada nepozicionuoja to, kad yra meras, su aplinkiniais bendrauja nuoširdžiai. Kai dirbau naujienų portale, dar pirmoje mero kadencijoje, darėme interviu. Jau tuomet man jis pasirodė kitoks politikas nei dauguma. Juk neturime daug merų, kurie būtų buvę DJ praeityje.

Visą interviu skaitykite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14035-ajame numeryje.

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti yra jį užsisakyti. Prenumerata – čia.

© Publikacijų autorystė yra saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas