Skai­ty­to­jo sap­nas: Aly­taus au­to­mo­to­a­e­rod­ro­mo ati­da­ry­mas!

„Tu ką, iš me­džio iš­kri­tęs? Tai­gi šian­dien au­to­mo­to­a­e­rod­ro­mo ati­da­ry­mas!“ – sa­ko jis.

„Kas, kas?” – ne­su­pras­da­mas šio pa­va­di­ni­mo per­klau­siau.

„Tai­gi šian­dien įvyks pir­mo­sios au­to­lenk­ty­nės nau­jo­je Aly­taus ae­ro­dro­me įreng­to­je tra­so­je!“ – gar­siai man į au­sį, kad ne­pra­leis­čiau nė vie­no jo žo­džio,  iš­rė­žė Ar­vy­das.

Vi­sai pa­mir­šau apie gam­tos gė­ry­bes ir pa­si­da­viau žmo­nių tėk­mei, ku­ri tik­rai ju­dė­jo pro Ro­tu­šę, per An­ta­no Juo­za­pa­vi­čiaus til­tą, link ae­ro­dro­mo.

Be­ei­nant kla­sio­kas nu­švie­tė esa­mą pa­dė­tį. Pa­si­ro­do, kad į mū­sų mies­tą pri­gu­žė­jo tiek no­rin­čių­jų pa­ma­ty­ti lenk­ty­nes, kad ke­lis kar­tus vir­ši­jo mies­to gy­ven­to­jų skai­čių. Aly­tiš­kiai iš­nuo­mo­jo vi­sas lai­ki­nai gy­ven­ti tin­ka­mas pa­tal­pas, kem­pe­rių, pa­la­pi­nių mies­te­liai įsi­kū­rė Dai­nų slė­ny­je ir Pra­mo­nės par­ko lais­vuo­se skly­puo­se. Vi­si mies­to pre­ky­bos cen­trai šio­mis die­no­mis nu­ta­rė dirb­ti vi­są pa­rą, nes svei­ka­tos mi­nist­ras šios šven­tės pro­ga iš­lei­do nu­ta­ri­mą, kad šio­mis die­no­mis mies­te sil­pnais al­ko­ho­li­niais gė­ri­mais ga­li­ma pre­kiau­ti vi­są pa­rą.

Per­ėjus til­tą, nuo „Iki“ par­duo­tu­vės iki pa­ties ae­ro­dro­mo ri­kia­vo­si pa­vil­jo­nai, ku­riuo­se ga­lė­jai ras­ti vis­ko, ko tik šir­dis gei­džia.

Pri­ėjus pa­tik­ros punk­tus, pro­ble­mų ne­bu­vo. Kas tu­rė­jo ban­ki­nes kor­te­les, te­rei­kė­jo tik tei­sin­gai su­rink­ti PIN ko­dą ir tu – jau vi­du­je! O kas jų ne­tu­rė­jo, te­ko lauk­ti il­go­se ei­lė­se prie ka­sų. Pa­kliu­vęs į ae­ro­dro­mą, pa­si­ju­tau lyg pa­te­kęs į ne­ži­no­mą vie­tą. De­ši­nė­je, vie­to­je anks­tes­nio pa­sta­to, ku­ria­me bu­vo lai­ko­mi pa­bė­gė­liai, iš­ki­lęs vie­nuo­li­kos aukš­tų sta­ti­nys, ku­rio vir­šu­je švie­čia re­kla­ma „Aly­taus vieš­bu­tis | Aly­tus ho­tel“. Ša­li­mais di­džiu­lis at­rak­cio­nų par­kas, ku­ria­me ga­li­ma pa­si­krau­ti ad­re­na­li­no tiek šo­kant nuo pa­ra­šiu­ti­nin­kų bokš­to, tiek skrai­dant vė­jo tu­ne­ly­je ar­ba iš­ban­dant ,,ame­ri­kie­tiš­kus kal­ne­lius“.

Vi­sas ae­ro­dro­mas pa­kraš­čiuo­se ap­sta­ty­tas tri­bū­no­mis, ku­rias jau bai­gė už­pil­dy­ti žiū­ro­vai. Vi­du­je li­ko du pla­tūs lėk­tu­vų pa­ki­li­mo ta­kai, o ša­lia įreng­ta lenk­ty­nių tra­sa. Vie­to­je bu­vu­sių „Co­ca–co­la“ pa­sta­tų, re­gis, įreng­ti tech­ni­kos re­mon­to ser­vi­sai, nes iš ten į tra­są pra­dė­jo iš­va­žiuo­ti lenk­ty­ni­niai au­to­mo­bi­liai. Vis dar lei­džia­si ma­ži ke­lei­vi­niai lėk­tu­vė­liai, ku­riais tik­riau­siai at­vyks­ta gar­bin­gi  sve­čiai, ku­rie ei­na į cen­tri­nę tri­bū­ną ir įsi­tai­so ša­lia ge­riau­sias vie­tas už­ėmu­sių Aly­taus val­džios at­sto­vų.
„Dė­me­sio, dė­me­sio!“ – ai­di iš gar­sia­kal­bių pra­ne­šė­jo (lyg Liu­do) bal­sas. – „Po­nai ir po­nios! Pra­ne­šu jums la­bai džiu­gią nau­jie­ną, kad į Aly­taus au­to­mo­to­a­e­rod­ro­mo tra­sos ati­da­ry­mą at­skren­da dai­ni­nin­kė Ma­don­na, ku­ri po lenk­ty­nių kon­cer­tuos ste­buk­lin­gai at­si­ran­dan­čio­je sce­no­je!“

Lyg griaus­ti­nis iš gied­ro dan­gaus tren­kė žiū­ro­vų: „Oooo...!“ O ša­lia sė­din­ti kai­my­nė dar pri­dė­jo: „Jė­zau, Ma­ri­ja!“

Pa­gal­vo­jau, kad la­bai ge­rai, jog iš anks­to bu­vo ne­ži­no­ma apie šios su­per­žvaigž­dės kon­cer­tą, nes mi­li­jo­nai ger­bė­jų bū­tų su­try­pę mū­sų gra­žų­jį mies­tą ir nau­ją lenk­ty­nių tra­są ae­ro­dro­me dar jai ne­pra­dė­jus veik­ti, kaip aly­tiš­kiai ka­dai­se suž­lug­dė idė­ją ae­ro­dro­me įreng­ti lais­vą eko­no­mi­nę zo­ną.

Ir tik­rai, iš va­ka­rų pu­sės sku­ta­muo­ju skri­di­mu re­ak­ty­vi­nis lėk­tu­vė­lis pra­skri­do ae­ro­dro­mą, šo­vė į vir­šų ir, pa­da­ręs ke­lis po­sū­kius, nu­si­tai­kė leis­tis. Iš kar­to šo­vė min­tis, ar tik ne­bus per trum­pas nu­si­lei­di­mo ta­kas to­kiam lėk­tu­vui? Va, ta­da tai pa­gar­sė­tu­me...

Bet vos tik lėk­tu­vo ra­tai pa­lie­tė nu­si­lei­di­mo ta­ką, iš­si­sklei­dė stab­do­ma­sis pa­ra­šiu­tas ir lėk­tu­vas su­sto­jo be­veik ta­ko vi­du­ry­je. Vėl nu­vil­ni­jo žiū­ro­vų: „Ooo...!“

O ša­lia sė­din­ti kai­my­nė dar gar­siau šau­kė: „Ma­don­na, Ma­don­na!“

Prie lėk­tu­vo pri­va­žia­vo ,,Kaut­ros“ at­vi­ras au­to­bu­sas, į jį įli­po Ma­don­na su mu­zi­kan­tais ir juos nau­ja  tra­sa ap­ve­žė gar­bės ra­tu iki VIP tri­bū­nos. Tik­riau­sia vi­si žiū­ro­vai spė­jo sa­vo mo­bi­lia­kais įsi­am­žin­ti gy­vą Ma­don­ną. Juk tai tik ant­ras kar­tas lais­vo­je Lie­tu­vo­je pa­ma­ty­ti to­kį žy­mų žmo­gų po po­pie­žiaus Jo­no Pau­liaus II, ir dar Aly­tu­je!

Aly­taus me­ras, kaip įpras­ta ne iš po­pie­riaus, rė­žė nuo­sta­bią kal­bą, kaip čia at­si­ra­do ši tra­sa. Kad da­bar Aly­tus bus ži­no­mas vi­sa­me pa­sau­ly­je, kad čia bus ren­gia­mos pa­sau­li­nio ly­gio lenk­ty­nės ir kon­cer­tai, į Aly­tų pra­dės plūs­ti in­ves­tuo­to­jai, to­dėl jau rei­kės kal­bin­ti ne tik Aly­taus ra­jo­no, bet ir Prie­nų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bes kur­ti ben­drą lais­vą eko­no­mi­nę zo­ną, ir taip to­liau.

Aly­taus de­ka­nas tra­są pa­šven­ti­no ir me­ras kar­tu su au­to­mo­to­a­e­rod­ro­mų pre­zi­den­tu per­kir­po juos­te­lę. Ta­da į dan­gų šo­vė ne fe­jer­ver­kai, bet kamš­čiai. Taip vie­ti­niai tau­rių­jų gė­ri­mų ga­min­to­jai pri­si­dė­jo prie nau­jos tra­sos ati­da­ry­mo. Vi­si žiū­ro­vai li­ko la­bai pa­ten­kin­ti to­kią karš­tą die­ną ne tik gai­vi­nan­čiu, bet ir ne­mo­ka­mu (ne­al­ko­ho­li­niu) gė­ri­mu. Ši­tą ri­tu­a­lą dar ly­dė­jo lenk­ty­ni­nių au­to­mo­bi­lių gar­si­nių sig­na­lų or­kest­ras.

„Na, da­bar Aly­tu­je ra­my­bės tai tik­rai ne­bus. Anks­čiau tik lėk­tu­vė­liai ir mo­to­pa­ras­par­niai duo­da­vo žen­klą, kad ae­ro­dro­mas dar eg­zis­tuo­ja. Tai da­bar nei die­nom, nei nak­tim Pir­mo Aly­taus gy­ven­to­jai ne­tu­rės ra­my­bės!“ – pa­sa­kiau sa­vo nuo­mo­nę.
„Ne­per­gy­venk. Šią tra­są pro­jek­ta­vo tik­ri šios sri­ties pro­fe­sio­na­lai, ne taip, kaip sli­di­nė­ji­mo tra­są. To­dėl ap­lin­ki­niai gy­ven­to­jai nie­ko ne­gir­dės,“ – at­rė­žė Ar­vy­das.

Lenk­ty­ni­nės ma­ši­nos, jau iš­si­ri­kia­vu­sios prie star­to li­ni­jos, lau­kia ža­lio švie­so­fo­ro sig­na­lo. O ve­dė­jas skai­čiuo­ja: „Ke­tu­ri, trys, du, vie­nas...“

Ir ta­da tik­riau­siai nu­bu­dau, kaž­ko­dėl vi­sas iš­pil­tas pra­kai­to. Ke­lias mi­nu­tes už­si­mer­kęs gu­lė­jau ir gal­vo­jau, kad gal ma­ne par­tren­kė lenk­ty­ni­nė ma­ši­na. Ta­čiau pa­ju­di­nęs ran­kas, ko­jas, gal­vą, su­pra­tau, kad esu vi­siš­kai svei­kas ir gu­liu sa­vo lo­vo­je. Su­pra­tau, kad tai bu­vo tik sap­nas! Pra­dė­jau mąs­ty­ti, ką jis ga­lė­tų reikš­ti. Gal jau val­džia yra nu­ma­čiu­si no­va­to­riš­kus pla­nus, ku­rie ten­kin­tų aly­tiš­kių ir avia­to­rių lū­kes­čius: Aly­tu­je vei­kia au­to­mo­to­a­e­rod­ro­mas! 

Už­si­sva­jo­jau... Ga­na. Rei­kia grei­čiau lėk­ti į tur­gų, o tai lik­siu be gam­tos gė­ry­bių...

Pa­gar­biai, se­nas aly­ciš­kis To­mas