Lam­pic­kų mar­gu­čiai gy­vi šim­ta­me­čiais sim­bo­liais ir iš pra­ei­ties ne­ša­ma ži­nia

– Aly­taus kul­tū­ros cen­tre iki ba­lan­džio 20 die­nos veiks Jū­sų pa­ro­da in­tri­guo­jan­čiu pa­va­di­ni­mu „Bun­dam“. Ką už­ko­da­vo­te po šiuo žo­džiu – ti­kė­ji­mo ak­cen­tą, sim­bo­li­nį mū­sų pra­ei­ties pa­bu­di­ni­mą ar dar kaž­ką?

– Dė­kui, kad pa­ro­dos pa­va­di­ni­mą mi­ni­te kaip in­tri­guo­jan­tį. Bun­dam – tai ga­li bū­ti at­ski­ra po­kal­bio te­ma. Taip, tai ir ti­kė­ji­mas, ir ry­šys su pra­ei­ti­mi. Bet dar no­ri­si „pa­bus­ti“ ir įdė­miau pa­žvelg­ti į tai, ką mums ro­do, įsi­klau­sy­ti į tai, ką mums kal­ba. Kal­bant me­ta­fo­riš­kai, ner­ti gi­liau, ne­plaukt pa­vir­šiu­mi. Nu­plėš­ti ryš­kų, links­mai iš­pieš­tą pa­kuo­tės po­pie­rių ir pa­ma­ty­ti, įsi­gi­lin­ti, kas gi po juo. Koks tu­ri­nys? Pa­vyz­džiui, vais­tų re­kla­mo­je gir­di­me tei­gi­nį, kad vais­tas mums ga­li pa­kenk­ti, jei­gu jį var­to­si­me ne­tei­sin­gai. Bet kiek­vie­no vais­to in­for­ma­ci­nia­me la­pe­ly­je per­spė­ja­ma apie dau­gy­bę ša­lu­ti­nių po­vei­kių. Vadinasi, vais­tas ga­li mums pa­kenk­ti var­to­jant tei­sin­gai. Ir juo­kin­ga, ir grau­du.

– Skai­čiuo­ja­te su­reng­tas pa­ro­das?

– Pa­ro­dų ne­be­skai­čiuo­ju. Tik kas­kart ieš­ko­me ori­gi­na­laus mar­gu­čių pa­tei­ki­mo. Eks­po­na­tai ma­ži, tra­pūs, šim­tą jų ga­li­ma su­tal­pin­ti į di­des­nį du­be­nį. Pa­ro­do­je toks du­buo ga­li bū­ti vie­nas eks­po­na­tas. O jei­gu mar­gu­čius žiū­ro­vui pa­teik­si­me po vie­ną, tu­rė­si­me šim­tą. Šie­met mar­gu­čių pa­ro­dą su­ren­gė­me Aly­tu­je, la­bai džiau­giuo­si ar­ti­mes­ne pa­žin­ti­mi su AKC di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja Jur­gi­ta Kri­če­nai­te Gu­že­vi­čie­ne – ma­lo­nu­mas su ja dirb­ti.

– Kai Jū­sų duk­ros Ban­gos pa­klau­siau apie nau­jo­ves, įneš­tas į šią mar­gu­čių pa­ro­dą, ju­tau nu­ste­bi­mą – mar­gu­čių iš­ra­šy­mo karš­tu vaš­ku tra­di­ci­jos ne­si­kei­čia. Ne­gi lai­kas, ap­lin­ky­bės šia­me ama­te iš tie­sų nie­ko ne­pa­kei­čia, ne­pa­leng­vi­na?

–  Ži­no­ma, kad pa­leng­vi­na! Ne­pe­ri­na­me, ne­au­gi­na­me de­dek­lių viš­tų, daž­nai ne­ren­ka­me gam­ti­nės me­džia­gos da­žams iš­si­vir­ti – nu­si­per­ka­me ir kiau­ši­nius, ir da­žus. Bet pats vaš­ko pie­ši­nys ant lukš­to šian­dien at­si­ran­da to­kiu pa­čiu bū­du, kaip ir prieš šim­tus me­tų. Die­viš­ka. Esu įsi­mi­nu­si ei­lu­tę iš ei­lė­raš­čio, ku­rio au­to­riaus ne­ži­nau: „Kaip die­vis­ka tai, kas kar­to­jas“. Ar­gi įma­no­ma pa­sa­ky­ti gra­žiau?

– Kiek prie pa­ro­dos me­ni­nės vi­su­mos pri­si­dė­jo Jū­sų vy­ras, taip pat tau­to­dai­li­nin­kas Sau­lius Lam­pic­kas? Ap­skri­tai, kiek lie­čia­si, są­sa­jų tu­ri Jū­sų, kaip tau­to­dai­li­nin­kų, ku­ria­mi dar­bai?

– Pa­ro­da la­biau­siai ir kvie­čia ar­ba „švie­čia“ Sau­liaus kū­ri­niais. Mar­gu­čiai ten tar­si tarp kit­ko. Nors kiek­vie­nas iš jų yra gy­vas šim­ta­me­čiais sim­bo­liais ir ne­ša ži­nią iš pra­ei­ties. Rei­kia tik per­skai­ty­ti. O Sau­liaus spar­nuo­čiai – at­skri­dę iš mis­ti­nio kū­ry­bos pa­sau­lio, to­dėl na­tū­ra­li paukš­čio ir kiau­ši­nio der­mė pa­ro­do­je tar­si pa­ky­lė­ja­ma virš kas­die­ny­bės.

Jei­gu tarp mud­vie­jų ne­bū­tų są­sa­jų, gal­būt ne­bū­tų nei kryž­dir­bio skulp­to­riaus Sau­liaus, nei gau­sy­bės ma­no po pa­sau­lį pa­skli­du­sių mar­gu­čių. Mes kar­tu „au­gam“ jau be­veik 40 me­tų (nors abu esa­me vie­ni­šiai, ypač kū­ry­bo­je), to­dėl kar­tais net sun­ku nu­sa­ky­ti, jam ar man pir­miau at­ėjo min­tis įgy­ven­di­nant ko­kį nors ben­drą su­ma­ny­mą.

– Prieš sė­dant mar­gin­ti mar­gu­čių, re­ko­men­duo­ja­ma  šva­riai nu­si­plau­ti ran­kas, kad jos ne­bū­tų rie­ba­luo­tos – blo­gai įkibs da­žai. Bet tur­būt la­bai svar­bu šio dar­bo im­tis ir ra­mia ne­sku­bia šir­di­mi?

– Ne­ra­mia šir­di­mi ne­nu­mar­gin­si­me, ga­li­me tik nu­ke­ver­zo­ti, nu­tep­lio­ti. Bet jei­gu no­ri­me nu­ra­min­ti šir­dį, gal­būt pa­vyks. Vie­ną, du, tris pa­ke­ver­zo­sim, o jau se­kan­tys už­lies šir­dį ra­mu­ma.

–  Kiek me­tų Jū­sų šei­mos se­niau­siam ko­lek­ci­jos mar­gu­čiui? Tur­būt jis Jū­sų ma­mos mar­gin­tas?

– Mū­sų šei­mo­je in­ten­sy­viai mar­gin­ti ir da­ly­vau­ti pa­ro­do­se pra­dė­jau aš. Ma­ma Ve­ly­koms mar­gi­na kas­met, bet pa­ro­doms mar­gin­ti ją pa­ska­ti­no­me mu­du su Sau­liu­mi. Ne­tu­ri­me la­bai se­nų mar­gu­čių. Me­di­nu­kų tu­ri­me gal 20 me­tų se­nu­mo, jų ko­lek­ci­ja kas­met pa­si­pil­do nau­jais. Na­tū­ra­lūs tuš­čio lukš­to mar­gu­čiai daž­niau­siai kei­čia vie­ni ki­tus – pir­miau­sia ke­liau­ja į pa­ro­das, o vė­liau į Vil­niaus Ka­ziu­ko mu­gę.

– Ko­kie mar­gu­čiai puo­šia Jū­sų šei­mos Ve­ly­kų sta­lą? Kuo šie­met ga­li­te pa­si­džiaug­ti?

– Ve­ly­koms tu­ri­me ne tik vaš­ku iš­ra­šy­tų, bet ir žo­ly­nais mar­gin­tų mar­gu­čių, nes prie pro­ce­so pri­si­jun­gia ir vy­rai. Da­žus ver­da­me tik au­ga­li­nius. Di­džiau­sias džiaugs­mas yra tai, kad anū­kės Sau­lė ir Lie­pa jau no­riai sė­da­si prie vaš­ko šil­dyk­lės. Šie­met prie vie­no sta­lo sė­si­me ke­tu­rių kar­tų mar­gin­to­jos.

– Kam prieš šven­tes pa­ti­ki­mos na­mų de­ko­ra­to­riaus pa­rei­gos?

– Mū­sų na­muo­se nė­ra to­kių pa­rei­gų. Bū­na daug žmo­nių, daug šur­mu­lio, to­dėl vi­si sten­gia­mės. Duk­ra ke­pa tor­tą, sū­nus su mar­čia ga­mi­na la­za­ni­ją, Sau­lius at­sa­kin­gas už da­žus mar­gu­čiams ir lau­ko keps­nius. 93-ejų mo­čiu­tė­lė (ma­no ma­ma Dan­guo­lė Dik­šie­nė) pie­šia ar­ba žai­džia su pro­anū­kė­mis. O ką gi da­rau aš? Rei­kia pa­gal­vo­ti... Bū­nu są­var­žė­le, su­se­gan­čia la­pus – vi­sus sa­vo šei­mos na­rius.

–  Ir klau­si­mas, ku­rio ne­pa­klau­siau, o tu­ri­te ką pa­sa­ky­ti.

– Tik­rai tu­riu, ką pa­sa­ky­ti – BUN­DAM!