Lampickų margučiai gyvi šimtamečiais simboliais ir iš praeities nešama žinia (1)
– Alytaus kultūros centre iki balandžio 20 dienos veiks Jūsų paroda intriguojančiu pavadinimu „Bundam“. Ką užkodavote po šiuo žodžiu – tikėjimo akcentą, simbolinį mūsų praeities pabudinimą ar dar kažką?
– Dėkui, kad parodos pavadinimą minite kaip intriguojantį. Bundam – tai gali būti atskira pokalbio tema. Taip, tai ir tikėjimas, ir ryšys su praeitimi. Bet dar norisi „pabusti“ ir įdėmiau pažvelgti į tai, ką mums rodo, įsiklausyti į tai, ką mums kalba. Kalbant metaforiškai, nerti giliau, neplaukt paviršiumi. Nuplėšti ryškų, linksmai išpieštą pakuotės popierių ir pamatyti, įsigilinti, kas gi po juo. Koks turinys? Pavyzdžiui, vaistų reklamoje girdime teiginį, kad vaistas mums gali pakenkti, jeigu jį vartosime neteisingai. Bet kiekvieno vaisto informaciniame lapelyje perspėjama apie daugybę šalutinių poveikių. Vadinasi, vaistas gali mums pakenkti vartojant teisingai. Ir juokinga, ir graudu.
– Skaičiuojate surengtas parodas?
– Parodų nebeskaičiuoju. Tik kaskart ieškome originalaus margučių pateikimo. Eksponatai maži, trapūs, šimtą jų galima sutalpinti į didesnį dubenį. Parodoje toks dubuo gali būti vienas eksponatas. O jeigu margučius žiūrovui pateiksime po vieną, turėsime šimtą. Šiemet margučių parodą surengėme Alytuje, labai džiaugiuosi artimesne pažintimi su AKC direktorės pavaduotoja Jurgita Kričenaite Guževičiene – malonumas su ja dirbti.
– Kai Jūsų dukros Bangos paklausiau apie naujoves, įneštas į šią margučių parodą, jutau nustebimą – margučių išrašymo karštu vašku tradicijos nesikeičia. Negi laikas, aplinkybės šiame amate iš tiesų nieko nepakeičia, nepalengvina?
– Žinoma, kad palengvina! Neperiname, neauginame dedeklių vištų, dažnai nerenkame gamtinės medžiagos dažams išsivirti – nusiperkame ir kiaušinius, ir dažus. Bet pats vaško piešinys ant lukšto šiandien atsiranda tokiu pačiu būdu, kaip ir prieš šimtus metų. Dieviška. Esu įsiminusi eilutę iš eilėraščio, kurio autoriaus nežinau: „Kaip dieviska tai, kas kartojas“. Argi įmanoma pasakyti gražiau?
– Kiek prie parodos meninės visumos prisidėjo Jūsų vyras, taip pat tautodailininkas Saulius Lampickas? Apskritai, kiek liečiasi, sąsajų turi Jūsų, kaip tautodailininkų, kuriami darbai?
– Paroda labiausiai ir kviečia arba „šviečia“ Sauliaus kūriniais. Margučiai ten tarsi tarp kitko. Nors kiekvienas iš jų yra gyvas šimtamečiais simboliais ir neša žinią iš praeities. Reikia tik perskaityti. O Sauliaus sparnuočiai – atskridę iš mistinio kūrybos pasaulio, todėl natūrali paukščio ir kiaušinio dermė parodoje tarsi pakylėjama virš kasdienybės.
Jeigu tarp mudviejų nebūtų sąsajų, galbūt nebūtų nei kryždirbio skulptoriaus Sauliaus, nei gausybės mano po pasaulį pasklidusių margučių. Mes kartu „augam“ jau beveik 40 metų (nors abu esame vienišiai, ypač kūryboje), todėl kartais net sunku nusakyti, jam ar man pirmiau atėjo mintis įgyvendinant kokį nors bendrą sumanymą.
– Prieš sėdant marginti margučių, rekomenduojama švariai nusiplauti rankas, kad jos nebūtų riebaluotos – blogai įkibs dažai. Bet turbūt labai svarbu šio darbo imtis ir ramia neskubia širdimi?
– Neramia širdimi nenumarginsime, galime tik nukeverzoti, nuteplioti. Bet jeigu norime nuraminti širdį, galbūt pavyks. Vieną, du, tris pakeverzosim, o jau sekantys užlies širdį ramuma.
– Kiek metų Jūsų šeimos seniausiam kolekcijos margučiui? Turbūt jis Jūsų mamos margintas?
– Mūsų šeimoje intensyviai marginti ir dalyvauti parodose pradėjau aš. Mama Velykoms margina kasmet, bet parodoms marginti ją paskatinome mudu su Sauliumi. Neturime labai senų margučių. Medinukų turime gal 20 metų senumo, jų kolekcija kasmet pasipildo naujais. Natūralūs tuščio lukšto margučiai dažniausiai keičia vieni kitus – pirmiausia keliauja į parodas, o vėliau į Vilniaus Kaziuko mugę.
– Kokie margučiai puošia Jūsų šeimos Velykų stalą? Kuo šiemet galite pasidžiaugti?
– Velykoms turime ne tik vašku išrašytų, bet ir žolynais margintų margučių, nes prie proceso prisijungia ir vyrai. Dažus verdame tik augalinius. Didžiausias džiaugsmas yra tai, kad anūkės Saulė ir Liepa jau noriai sėdasi prie vaško šildyklės. Šiemet prie vieno stalo sėsime keturių kartų margintojos.
– Kam prieš šventes patikimos namų dekoratoriaus pareigos?
– Mūsų namuose nėra tokių pareigų. Būna daug žmonių, daug šurmulio, todėl visi stengiamės. Dukra kepa tortą, sūnus su marčia gamina lazaniją, Saulius atsakingas už dažus margučiams ir lauko kepsnius. 93-ejų močiutėlė (mano mama Danguolė Dikšienė) piešia arba žaidžia su proanūkėmis. O ką gi darau aš? Reikia pagalvoti... Būnu sąvaržėle, susegančia lapus – visus savo šeimos narius.
– Ir klausimas, kurio nepaklausiau, o turite ką pasakyti.
– Tikrai turiu, ką pasakyti – BUNDAM!
Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata
Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.
Komentarai
Palikite savo komentarą
grozis, saunuoles moterys…
Komentaras
grozis, saunuoles moterys. Graziu svenciu jums ir visiems