Pa­va­sa­rio gat­vė­je pa­ga­min­tas mi­dus sau­go įvai­riau­sių va­sa­ros žo­ly­nų sko­nį (4)

Saulė Pinkevičienė
naminis midus Alytuje
Alytuje vykstančiame festivalyje „Jotvos vartai“ Gintarė ir Raimondas Merčaičiai kvietė paragauti jų pagaminto naminio midaus. Zitos Stan­ke­vi­či­en­ės nuotr.
Kuo grei­tes­nį gy­ve­ni­mo rit­mą dik­tuo­ja šiuo­lai­ki­nis pa­sau­lis, tuo iš­ra­din­giau ban­do­me jį bent trum­pam su­lė­tin­ti. Pa­vyz­džiui, įsi­jaus­ti, kaip mū­sų pro­tė­viai gy­ve­no vi­du­ram­žiais. Gy­vo­sios is­to­ri­jos dva­sią tu­rė­jo pro­gos „pa­čiu­pi­nė­ti“ ir aly­tiš­kiai, nes Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je vyks­ta ar­cha­ji­nės mu­zi­kos, ka­ry­bos, ama­tų fes­ti­va­lis „Jot­vos var­tai“. Ta­čiau yra du skir­tin­gi da­ly­kai – ap­si­lan­ky­ti ren­gi­ny­je ar prak­tiš­kai pa­ban­dy­ti vi­du­ram­žių bui­tį, at­si­sa­kant ci­vi­li­za­ci­jos ma­lo­nu­mų, tap­ti ben­druo­me­nės na­riu „ama­ti­nin­ku“ ar­ba „ka­riu“. Gin­ta­rei ir Rai­mon­dui Mer­čai­čiams do­mė­ji­ma­sis gy­vą­ja vi­du­ram­žių is­to­ri­ja ta­po ho­biu, jo dė­ka pra­dė­jo ga­min­ti na­tū­ra­lų mi­dų pa­gal se­ną­ją re­cep­tū­rą. Pa­kaš­ta­vo­ti gė­ri­mo ga­li­ma „Jot­vos var­tuo­se“ ir ki­tuo­se gy­vo­sios is­to­ri­jos fes­ti­va­liuo­se, ku­rių jau ne vie­nas vyks­ta ir Lie­tu­vo­je: Ker­na­vės, Im­ba­rės, Apuo­lės, „Gi­va Gon­din­ga“ ir kt. Ar­ba įsi­pra­šy­ti į sve­tin­gus šei­mos na­mus Pa­va­sa­rio gat­vė­je, kur ga­li­ma gy­vai pa­ma­ty­ti, kaip ga­mi­na­mas mi­dus – vienas se­niau­sių pa­sau­ly­je svai­giųjų gė­ri­mų. Be­je, la­bai ga­li bū­ti, kad ru­de­nį Aly­tu­je bus su­reng­ti mi­di­nin­kų mo­ky­mai. Pa­tys Gin­ta­rė ir Rai­mon­das Mer­čai­čiai tarp­tau­ti­niuo­se mi­daus ga­min­to­jų kon­kur­suo­se kaip ver­tin­to­jai da­ly­vau­ja jau ke­le­rius me­tus ir sa­ko, kad tai – la­bai įtrau­kian­tis už­si­ė­mi­mas.

Pagamino „si­dab­ri­nį“ lie­tu­viš­ką mi­dų

Ar įma­no­ma XXI am­žiu­je pa­tir­ti, kaip gy­ve­no žmo­nės vi­du­ram­žiais? Ne tik įma­no­ma, bet la­bai įdo­mu – šis lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo bū­das Eu­ro­po­je vis po­pu­lia­rė­ja. Ir net jei iš ša­lies sun­ku su­vok­ti, kuo tai yra pa­trauk­lu, ta­čiau, kaip pa­juo­kau­ja Gin­ta­rė ir Rai­mon­das Mer­čai­čiai, ne­rei­kė­tų va­do­vau­tis ste­re­o­ti­pais, kad tuo už­si­i­ma žmo­nės, ne­tu­rin­tys kur pra­leis­ti lai­ką.

At­virkš­čiai – į ki­to­kią re­a­ly­bę fes­ti­va­liuo­se pa­si­ne­ria mo­bi­liuo­sius te­le­fo­nus iš­jun­gę aukš­tas pa­rei­gas ei­nan­tys, ver­slus val­dan­tys kar­je­ros žmo­nės. Jie ir au­ten­tiš­kus se­nuo­sius ama­tus įval­do, ir pa­la­pi­nė­se ant kai­lių nak­vo­ja, ir pa­gal is­to­ri­nių ra­di­nių re­konst­ruk­ci­ją pa­siū­tais dra­bu­žiais ren­gia­si.

Ši veik­la yra bū­das at­si­pa­lai­duo­ti nuo kas­die­nės įtam­pos pa­na­šai taip, kaip ki­tiems pa­de­da, pa­vyz­džiui, ko­pi­mas į kal­nus ar žings­nia­vi­mas Jo­kū­bo ke­liu. Pa­pras­čiau ta­riant, kaip ir kiek­vie­nas po­mė­gis, gy­vo­ji is­to­ri­ja šiuo­lai­ki­nius žmo­nes „už­ka­bi­na“ il­gam.

„Į pir­mą­ją šei­mų sto­vyk­lą iš­va­žia­vo­me dėl to, kad se­nai­siais ama­tais su­si­do­mė­jo pa­aug­lė duk­ra, o mums no­rė­jo­si ben­dros veik­los su ja“, – pa­sa­ko­ja G.Mer­čai­tie­nė. Ka­dan­gi sto­vyk­lo­je rei­kė­jo pa­si­rink­ti ama­tą, ji pa­ti iš­mo­ko megz­ti kau­li­ne ada­ta, o vy­ras pa­si­rin­ko mi­di­nin­kys­tę. Taip ne­ti­kė­tai at­si­ra­do ho­bis, ku­ris po po­ros me­tų eks­pe­ri­men­tų Rai­mon­dui lei­do pa­ga­min­ti mi­dų, tarp­tau­ti­nia­me mi­di­nin­kų kon­kur­se įver­tin­tą si­dab­ro me­da­liu. Aly­tu­je iš­vir­tas na­mų ga­my­bos ka­te­go­ri­jos mi­dus įsi­ter­pė tarp auk­są ir bron­zą lai­mė­ju­sių JAV mi­di­nin­kų.

 

Gė­ri­mas iš me­daus, bet ne­bū­ti­nai sal­dus

Su kuo aso­ci­juo­ja­si mi­dus? Ži­no­ma, su me­du­mi, jo kva­pas yra ski­ria­ma­sis mi­daus žen­klas, ta­čiau sko­nis – vi­sai ne­bū­ti­nai sal­dus. Kla­si­ki­nis ža­lia­vų san­ty­kis – 1:3 (1 kg me­daus ir 3 lit­rai vandens) – tin­ka ir la­bai sal­džiam, ir sau­sam mi­dui pa­ga­min­ti. To­kio gė­ri­mo stip­ru­mas – 10–12 laips­nių.

Sklin­da le­gen­dos, kad mi­dus yra iš se­niau­sių svai­gių­jų gė­ri­mų pa­sau­ly­je, ži­no­mas žy­miai anks­čiau nei vy­nas ar alus, o jo re­cep­tą pa­dik­ta­vo pa­ti gam­ta. Pir­ma­sis mi­dus ga­lė­jo at­si­ras­ti na­tū­ra­liai lau­ki­nių bi­čių dre­vė­se, kai me­dus, at­skies­tas lie­taus van­de­niu, na­tū­ra­liai pra­rū­go ir pra­dė­jo fer­men­tuo­tis. Žmo­nės, dar ne­ži­no­ję gė­ri­mo ga­my­bos tech­no­lo­gi­jos, jau ga­lė­jo jį var­to­ti.

„You­Tu­be“ am­žiu­je mi­daus na­muo­se pa­si­ga­min­ti ga­li kiek­vie­nas no­rin­tis, te­rei­kia šiek tiek kan­try­bės, o pats įdo­mu­mas tas, kad ga­li­ma eks­pe­ri­men­tuo­ti ir kur­ti sa­vo re­cep­tus. Mi­daus ga­min­to­jų, tu­rin­čių li­cen­ci­ją, Lie­tu­vo­je yra vos ke­le­tas, jų pro­duk­ci­jos ga­li­ma ras­ti ir pre­ky­bo­je. Ga­mi­nan­čių sa­vo reik­mėms yra ge­ro­kai dau­giau. Mi­dų ga­mi­na ne­ma­žai bi­ti­nin­kų, nes jiems pri­ei­na­ma pa­grin­di­nė ža­lia­va – me­dus. Bet ap­skri­tai mi­dus nė­ra pi­gus gė­ri­mas, Lie­tu­vo­je pu­sės lit­ro bu­te­liu­kas kai­nuo­ja iki 15 eu­rų, o Eu­ro­po­je dvi­gu­bai ir dau­giau. Ži­no­ma, pa­si­ga­min­ti na­mi­nio mi­daus sa­vo reik­mėms ir de­gus­tuo­ti jį su drau­gais yra tik­rai iš­skir­ti­nai gur­ma­niš­kas už­si­ė­mi­mas.

„Mi­dus ga­mi­na­mas ban­dy­mų ir to­bu­lė­ji­mo bū­du, at­ro­do, jau su­si­dė­lio­ji pro­por­ci­jas, prie­dus, bet vis tiek kas­kart iš­ei­na ki­toks, nes skir­tin­gas me­dus, van­duo, žo­lės ir prie­sko­niai“, – pa­ste­bi Rai­mon­das. Jo pa­ties mėgs­ta­miau­sias mi­dus – sal­dus, su liep­žie­džiais ir čiob­re­liais. Tuo tar­pu Gin­ta­rė me­daus ne­mėgs­ta ir mi­dus jai pa­tin­ka sau­sas, ypač su mė­to­mis. Mi­dui tin­ka bet ku­rios rū­šies me­dus, ta­čiau gri­ki­nis iš­si­ski­ria spe­ci­fi­niu sko­niu. Ga­li­ma nau­do­ti ir dre­vi­nių bi­čių me­dų, tai bus tik­ras de­li­ka­te­sas, ta­čiau jis – ge­ro­kai bran­ges­nis.

 

Pri­va­lu­mas – na­tū­ra­lu­mas

„Man di­džiau­sias mi­daus pri­va­lu­mas yra tas, kad tai vi­siš­kai na­tū­ra­lus gė­ri­mas, į jį ne­de­da­ma jo­kių prie­dų, fer­men­ta­ci­ja vyks­ta dėl alaus, mi­daus, šam­pa­no, vy­no mie­lių, bet net ir jų ga­li­ma ne­dė­ti – fer­men­ta­ci­ja bus na­tū­ra­li, nes mie­lės bus „pa­gau­tos“ iš gam­tos“, – sa­ko Gin­ta­rė. Ama­to meist­rys­tė – kaip be mais­ti­nių prie­dų fer­men­ta­ci­ją lai­ku su­stab­dy­ti ir nu­skaid­rin­ti gė­ri­mą.

Aly­tiš­kių šei­ma mi­daus ga­my­bai nau­do­ja van­de­nį iš čiau­po, nes mū­sų mies­te jis tik­rai ge­ros ko­ky­bės, o štai žo­le­lių pa­tys ne­ruo­šia. Tam tie­siog trūks­ta lai­ko, o ir ži­nių rei­kia ne­ma­žai – ka­da ku­rias skin­ti, kaip džio­vin­ti. Vais­ta­žo­les per­ka, pa­si­tai­ko ir sma­gių si­tu­a­ci­jų, kai su­lau­kia at­sar­gaus klau­si­mo: „O ką jūs da­ro­te su TO­KIAIS kie­kiais?“ Pa­vyz­džiui, 20 lit­rų van­dens rei­kia 180 gra­mų džio­vin­tų liep­žie­džių, o tai – tik­ras kal­nas „lie­pu­kų“.

Ga­min­ti mi­dų ga­li­ma įvai­riais bū­dais: vir­ti ar tie­siog van­de­ny­je tirp­dy­ti me­dų, o vė­liau vi­sa tai fer­men­tuo­ti. Gė­ri­mas ga­li bū­ti bran­di­na­mas ąžuo­lo sta­ti­nė­je, pa­šne­ko­vai pa­sa­ko­ja to­kią par­si­ve­žę iš Ai­ri­jos. Bu­te­liuo­se su­pils­ty­tas mi­dus lai­ko­mas rū­sy­je.

„Mi­dus mums ta­po tik­ru at­ra­di­mu, nes to­bu­lai ati­ti­ko sko­nį. Ne­sa­me stip­rių­jų gė­ri­mų mė­gė­jai, tai da­bar par­duo­tu­vė­je į al­ko­ho­lio sky­rių vi­sai ne­be­už­su­ka­me. Ži­no­ma, ir mi­daus ga­my­bos pro­ce­sas la­bai įtrau­kė“, – sa­ko pa­šne­ko­vai.

 

Tei­sė­jau­jant mi­daus kon­kur­se už­klu­po ži­nia apie ka­rą

Gin­ta­rė ir Rai­mon­das Mer­čai­čiai yra ne tik mi­daus ga­min­to­jai, bet ir ver­tin­to­jai – bai­gė mo­ky­mus ir įgi­jo tre­čios ka­te­go­ri­jos mi­di­nin­kų tei­sė­jų eu­ro­pi­nius ser­ti­fi­ka­tus. Tai pat ir tei­sę or­ga­ni­zuo­ti mi­daus tei­sė­jų mo­ky­mus, ru­de­nį to­kius pla­nuo­ja su­reng­ti Aly­tu­je.

„Lie­tu­vo­je mi­daus ga­min­to­jų kon­kur­sai iki šiol vyks­ta kar­tu su vyn­da­riais. O Len­ki­jo­je, kur mi­dus kur kas po­pu­lia­res­nis, vyks­ta ir tarp­tau­ti­niai spe­cia­li­zuo­ti ga­min­to­jų kon­kur­sai. Mi­di­nin­kų Len­ki­jo­je la­bai daug, įsta­ty­mi­nė ba­zė – pa­lan­ki. Lei­džia­ma par­da­vi­nė­ti na­muo­se pa­ga­min­tą mi­dų, vy­ną, alų sa­vo vals­čiu­je, tuo tar­pu pas mus to­kių iš­ly­gų nė­ra, ga­li­ma ga­min­ti tik sau“, – pa­sa­ko­ja Gin­ta­rė.

Mi­di­nin­kų kon­kur­se Len­ki­jo­je Gin­ta­rę ir Rai­mon­dą va­sa­rio 24 die­ną už­klu­po ži­nia apie Uk­rai­no­je pra­si­dė­ju­sį ka­rą. „Mi­dus pa­kan­ka­mai po­pu­lia­rus ir Uk­rai­no­je. Li­kus ke­lioms die­noms iki kon­kur­so, du uk­rai­nie­čiai tei­sė­jai pra­ne­šė, kad ne­at­vyks. Pa­klau­sė­me, ko­dėl, ir la­bai nu­ste­bo­me iš­gir­dę, kad jie eva­kuo­ja sa­vo šei­mas... Mums ka­ras tuo me­tu at­ro­dė kaž­kas vi­siš­kai ne­re­a­laus“, – pa­sa­ko­ja Gin­ta­rė.

Šiek tiek vė­liau mi­di­nin­kų ben­druo­me­nė­je pa­skli­do ži­nia, kad vie­no uk­rai­nie­čio mi­daus ga­myk­la bu­vo tie­siog nu­šluo­ta ra­ke­tos.

Mi­dų Rai­mon­das ga­mi­na jau sep­ty­ne­rius me­tus ir abu su Gin­ta­re la­bai džiau­gia­si pa­bai­gę dar ir de­gus­ta­ci­jos moks­lus, nes tai pa­de­da vi­siš­kai ki­taip ver­tin­ti ga­mi­nį. Ver­ti­na­ma ne pa­gal tai, kas yra ska­nu tei­sė­jui, bet pa­gal aiš­kiai api­brėž­tus ir nu­ro­dy­tus kri­te­ri­jus.

Pa­šne­ko­vai sa­ko, kad mi­di­nin­kų kon­kur­sai jiems at­vė­rė ga­li­my­bę da­lin­tis pa­tir­ti­mi, to­bu­lė­ti, ke­lio­nės į to­kius ren­gi­nius tam­pa nau­jai at­ras­tu ho­biu. Gin­ta­rė pra­si­ta­ria, kad jos sva­jo­nė bū­tų nu­va­žiuo­ti į mi­di­nin­kų kon­kur­są JAV, nes ši ša­lis tu­ri ypa­tin­gai gi­lias mi­daus ga­mi­ni­mo tra­di­ci­jas, mi­dų ga­mi­na net iš to­kių eg­zo­tiš­kų vai­sių, ku­rių mes ir pa­va­di­ni­mų Lie­tu­vo­je ne­sa­me gir­dė­ję.

 

Iš­va­žia­vo atos­to­gų… vi­du­ram­žiuo­se

Mi­daus ga­my­ba, o ypač kaš­ta­vo­ji­mas yra tik­ra at­rak­ci­ja, ku­riai neat­si­spi­ria net ir al­ko­ho­lio vi­siš­kai ne­var­to­jan­tys žmo­nės – „Jot­vos var­tuo­se“ sa­vo ga­my­bos mi­du­mi vai­ši­nan­tys Gin­ta­rė ir Rai­mon­das tuo įsi­ti­ki­no jau ne kar­tą. Mi­daus vi­ri­mas ga­li tap­ti ir ori­gi­na­lia do­va­na – vie­nam šei­mos drau­gui yra pa­do­va­no­ję me­daus ir pa­kvie­tę į na­mus pa­si­ga­min­ti mi­daus. Pas­kui be­li­ko su­pils­ty­ti do­va­ną į bu­te­lius ir iš­si­vež­ti. Mi­dus ga­li bū­ti ge­ria­mas iš įpras­tų vy­no tau­rių, me­di­nio drož­to kau­šo (ra­di­nių Ker­na­vė­je re­pli­ka) ir pa­gal ar­che­o­lo­gi­nius ra­di­nius at­kur­tų vi­du­ram­žių tau­rių.

„Tris die­nas pa­bu­vu­si to­je ap­lin­ko­je, nak­vo­da­ma pa­la­pi­nė­je ant kai­lių, ro­dy­da­mas ama­tus, dė­vė­da­ma tra­di­ci­nius dra­bu­žius pail­siu kaip po ge­ros sa­vai­tės atos­to­gų. Jo­kių ci­vi­li­za­ci­jos atri­bu­tų, Rai­mon­das net mo­bi­lų­jį te­le­fo­ną pa­lie­ka, o aš vis dėl­to ne­šio­juo­si“, – sa­ko Gin­ta­rė.

Pir­mą­ją rug­pjū­čio sa­vai­tę Mer­čai­čių šei­ma lei­džia Len­ki­jo­je, vė­liau da­ly­vaus fes­ti­va­liuo­se Lat­vi­jo­je ir Lie­tu­vo­je. Mi­daus šį­kart ne­virs, ta­čiau ge­rai pra­leis lai­ką vi­sa šei­ma drau­ge – į sto­vyk­las kar­tu va­žiuo­ja duk­ra stu­den­tė Klė­ja ir jau­nė­lė Ala­tė­ja.

Gin­ta­rė sa­ko kar­tais pa­var­tan­ti ko­mer­ci­nių va­sa­ros sto­vyk­lų pro­gra­mas, bet var­giai ten ran­dan­ti tiek tu­ri­nin­gų veik­lų, kiek jau­nes­nė duk­ra at­ran­da to­kiuo­se fes­ti­va­liuo­se. Į juos va­ži­nė­ja nuo ma­žens, o šį pa­va­sa­rį, sto­da­ma į Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­lą, pa­ti pri­ėmė spren­di­mą rink­tis kan­kles, nors pla­nuo­tas bu­vo pia­ni­nas. Kan­kles Ala­tė­ja taip pat nu­si­žiū­rė­jo gy­vo­sios is­to­ri­jos fes­ti­va­liuo­se.

Šei­ma džiau­gia­si, kad Aly­tu­je pri­gi­jo „Jot­vos var­tų“ fes­ti­va­lis, ku­ris lei­džia aly­tiš­kiams pra­plės­ti aki­ra­tį. Gal­būt įsi­trau­ku­sių iš šią veik­lą taip, kaip jie pa­tys, ir nė­ra daug, ta­čiau Gin­ta­rė ir Rai­mon­das pa­žįs­ta šei­mų, ku­riuos at­va­žiuo­ja kas­met ir lei­džia lai­ką ren­gi­ny­je kaip žiū­ro­vai.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    Puiku, šaunuoliai Merčaičiai, kad populiarina senąsias tradicijas ir amatus, kad įdomiai leidžia laiką ir neturi kada niurzgėti. Visi kurkime, dalyvaukime ir užsiimkime prasminga veikla, tuomet būsime laimingesni ir sėkmingesni, nei sėdėdami prie TV ir iš pavydo replikuodami.

    Komentaras

    Buvus direktore ,buvus tarybos nare ir kuo tik as nebuvau .Ar turi leidima gaminti alkoholinius gerimus namuose .Ar tai legalu ir ar nenusiziange alkoholio reklamos draudimui

newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.