Krep­ši­nis bu­vo iš Aly­taus kraš­to ki­lu­sios Ge­no­vai­tės Svi­ders­kai­tės gy­ve­ni­mas ir tra­giš­ka lem­tis

Ge­no­vai­tė gi­mė 1924 me­tais Sim­ne, vos ke­liais me­tais vė­liau nei Lie­tu­vo­je pra­si­dė­jo krep­ši­nio era 1922-ųjų ba­lan­džio 23-ąją Kau­ne bu­vo su­reng­tos pir­mo­s ta­da dar ne­ži­no­mos spor­to ša­kos rung­ty­nės tarp Lie­tu­vos fi­zi­nio la­vi­ni­mo są­jun­gos ir Kau­no rink­ti­nės.

Au­go ūki­nin­kų šei­mo­je, ku­ri 1949 me­tais bu­vo iš­vež­ta į Si­bi­rą. Ta­da ir Ge­no­vai­tei te­ko slaps­ty­tis, bet nuo trem­ties iš­gel­bė­jo stu­di­jos tuo­me­ti­nia­me Kau­no kū­no kul­tū­ros ins­ti­tu­te (da­bar aka­de­mi­ja), ku­rią su pa­gy­ri­mu bai­gė 1950 me­tais. Dar stu­di­juo­da­ma pra­dė­jo žais­ti ins­ti­tu­to krep­ši­nio rink­ti­nė­je ir vi­są sa­vo ne­il­gą gy­ve­ni­mą pa­šven­tė šiai spor­to ša­kai. G.Svi­ders­kai­tės biog­ra­fi­ja tur­tin­ga jos pa­čios ir auk­lė­ti­nių per­ga­lė­mis, ke­lio­nė­mis, ti­tu­lais, ap­do­va­no­ji­mais, už­fik­suo­tais en­cik­lo­pe­di­jo­se, kny­go­se, straips­niuo­se, ją pa­ži­no­ju­sių žmo­nių ir ko­le­gų at­si­mi­ni­muo­se.

Štai ke­le­tas svar­bes­nių gy­ve­ni­mo fak­tų: 1948–1962 me­tais žai­dė Lie­tu­vos kū­no kul­tū­ros ins­ti­tu­to ir Kau­no „Žal­gi­rio“ mo­te­rų krep­ši­nio ko­man­do­se, Lie­tu­vos mo­te­rų krep­ši­nio rink­ti­nė­je (nuo 1950 me­tų – ka­pi­to­nė). G.Svi­ders­kai­tė 12 kar­tų ta­po Lie­tu­vos ir Pa­bal­ti­jo krep­ši­nio čem­pio­ne.

l961 me­tais G.Svi­ders­kai­tė ta­po pir­mą­ja po­ka­rio mo­te­ri­mi, tei­sė­ja­vu­sia vy­rų krep­ši­nio rung­ty­nė­se. 1951–1973 – Žal­gi­rio spor­to mo­kyk­los tre­ne­rė, di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja. Lie­tu­vos jau­nių mer­gi­nų krep­ši­nio rink­ti­nės tre­ne­rė, jai su­teik­ti Lie­tu­vos nu­si­pel­niu­sios tre­ne­rės bei spor­to meist­rės ti­tu­lai.

Krep­ši­nin­kės ir tre­ne­rės dar­bui įver­tin­ti kny­go­je „Lie­tu­vos krep­ši­nis“ (au­to­riai A.Ber­ta­šius, V.Ka­za­ke­vi­čius, S.Ston­kus, V.Ze­liu­kas), iš­leis­to­je 1971 me­tais, skir­to­je Lie­tu­vos krep­ši­nio 50-čiui, yra to­kie žo­džiai: „G.Svi­ders­kai­tė – ne­nuils­tan­ti krep­ši­nio en­tu­zias­tė, pa­šven­tu­si vi­sus sa­vo su­ge­bė­ji­mus ir jė­gas krep­ši­nin­kų ug­dy­mui. Sa­vo kas­die­ni­niu dar­bu ji pa­ro­dė, kad tik reik­lu­mas, darbš­tu­mas, pe­da­go­gi­nis tak­tas, be­ri­bė mei­lė krep­ši­niui ir nuo­la­ti­nis ži­nių gi­li­ni­mas ga­li duo­ti gra­žių vai­sių. Dau­ge­lis jos auk­lė­ti­nių iš­ėjo į „di­dį­jį spor­tą“.

Krep­ši­nis bu­vo vi­sas Ge­no­vai­tės gy­ve­ni­mas – jos pa­šau­ki­mas, at­kak­lus dar­bas, už­pil­dęs ir lais­va­lai­kį, ne­si­bai­gian­čios ke­lio­nės, žai­džiant įvai­riuo­se ša­lies mies­tuo­se ir už­sie­ny­je, jau­nų spor­to ta­len­tų puo­se­lė­ji­mas. Kar­tu ir kū­ry­ba – ge­riau­sių de­ri­nių ir sche­mų spor­to aikš­te­lė­je ieš­ko­ji­mas, už­fik­suo­tas jos pa­lik­tuo­se už­ra­šuo­se. Kur be­ke­liau­tų ar trum­pam su­grįž­tų po ke­lio­nių, vi­sa­da pri­si­min­da­vo Aly­tu­je gy­ve­nan­čią sa­vo ma­mą, ki­tus ar­ti­muo­sius. Iš įvai­rių kraš­tų at­ke­liau­da­vo nuo­trau­kos ir svei­ki­ni­mo at­vi­ru­kai.

Krep­ši­nis bu­vo ne tik G.Svi­ders­kai­tės gy­ve­ni­mas, bet, de­ja, ir tra­giš­ka lem­tis, nu­trau­ku­si 49-erių me­tų ta­len­tin­gos spor­ti­nin­kės gy­ve­ni­mo gi­ją, o kar­tu vi­sus pla­nus ir sva­jo­nes. 1973 me­tais ji žu­vo su So­vie­tų są­jun­gos mer­gai­čių jau­nių rink­ti­ne, skri­du­sia į var­žy­bas, lėk­tu­vo Tu-154 ka­tast­ro­fo­je, jam be­si­lei­džiant Pra­hos oro uos­te. Su tuo­me­ti­ne Če­kos­lo­va­ki­ja Lie­tu­vą sie­jo se­na drau­gys­tė – daug rung­ty­nių bu­vo su­žais­ta su vy­rų bei mo­te­rų rink­ti­nė­mis. De­ja, pas­ku­ti­nės – jau­nių – ne­įvy­ko...

Kaip bū­din­ga so­vie­ti­nei sis­te­mai, tra­ge­di­ja bu­vo sle­pia­ma nuo vi­suo­me­nės. Pa­reikš­tos tik užuo­jau­tos spau­do­je ar­ti­mie­siems ir spor­ti­nin­kų šei­mai dėl tra­ge­di­jos, ne­nu­ro­dant prie­žas­ties. Ta­čiau šis įvy­kis ra­do at­gar­sį Ame­ri­kos spau­do­je.

Lais­vo­jo pa­sau­lio lie­tu­vių dien­raš­ty­je „Drau­gas“ 1977 me­tų ge­gu­žės 17 die­ną K.Ba­ro­nas straips­ny­je „So­vie­tų nau­jie­nos ne­iš­ven­gia cen­zū­ros“ at­sklei­dė tik­rą­ją ka­tast­ro­fos prie­žas­tį.

Žy­miai pla­čiau šį įvy­kį 2013 me­tais bir­že­lio 18 die­ną ap­ra­šė Ed­ga­ras Šu­lai­tis dien­raš­čio „Ame­ri­kos lie­tu­vis“ straips­ny­je „G.Svi­ders­kai­tė žu­vo lėk­tu­vo ka­tast­ro­fo­je“. Įver­ti­nęs spor­ti­nin­kės nuo­pel­nus Lie­tu­vos spor­tui, straips­nio pa­bai­go­je au­to­rius klau­sė: „Kas ži­no, kiek ge­rų dar­bų Ge­no­vai­tė bū­tų nu­vei­ku­si, jei­gu ne nuo vi­suo­me­nės nu­slėp­ta lėk­tu­vo ka­tast­ro­fa, nu­si­ne­šu­si jos, pa­ly­gin­ti dar jau­nos, gy­vy­bę. Su­kan­ka 40 me­tų nuo jos žū­ties, tad ir šios ei­lu­tės ski­ria­mos jos gar­bei, pra­ne­šant tik­rą jos žū­ties prie­žas­tį.“

Po tra­ge­di­jos į Kau­ną iš Mask­vos bu­vo at­vež­ta ur­na, o ne­tru­kus ir du pom­pas­tiš­ki ge­le­ži­niai vai­ni­kai, pa­puoš­ti ryš­kiai rau­do­no­mis po­pie­ri­nė­mis gė­lė­mis su aukš­tų val­di­nin­kų užuo­jau­to­mis. Bet la­biau­siai spor­ti­nin­kę pa­ger­bė Lie­tu­vos žmo­nės, bu­vę ko­le­gos, auk­lė­ti­nės, krep­ši­nio ger­bė­jai. Į sa­lę, kur bu­vo pa­šar­vo­ti G.Svi­ders­kai­tės pa­lai­kai, ne­nu­trūks­ta­ma sro­ve su gė­lė­mis ėjo lan­ky­to­jai. Il­gas ma­ši­nų kor­te­žas pa­ly­dė­jo ją į Aly­tų, kur bu­vo pa­lai­do­ta Dau­gų gat­vės ka­pi­nė­se. Ki­tais me­tais su­kaks jau 50 me­tų nuo tra­ge­di­jos, bet Vė­li­nių die­ną ant Ge­no­vai­tės ka­po ple­ve­na ne tik ar­ti­mų­jų, bet ir ne­ži­no­mų jos ta­len­to ger­bė­jų žva­kių lieps­ne­lės. Net pra­ėjus dau­gy­bei me­tų, mi­ru­sių­jų at­mi­ni­mo die­ną in­ter­ne­te ga­li­ma ap­tik­ti spor­to or­ga­ni­za­ci­jų kvie­ti­mą pri­si­min­ti „iš­ki­lią Lie­tu­vos spor­to pa­sau­lio as­me­ny­bę“…

La­bai gra­žiai ži­no­mos krep­ši­nin­kės, il­ga­me­tės Lie­tu­vos rink­ti­nės na­rės, daug­kar­ti­nės res­pub­li­kos čem­pio­nės, bu­vu­sios vai­kų krep­ši­nio mo­kyk­los di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jos at­mi­ni­mą įam­ži­no Kau­no krep­ši­nio mo­kyk­la. Nuo 1974 me­tų kas­met (jau 47 kar­tus) ren­gia­mi 11–12 me­tų krep­ši­nin­kų tur­ny­rai G.Svi­ders­kai­tės tau­rei lai­mė­ti. Nuo 1980 me­tų jie – tarp­tau­ti­niai. Tur­ny­ruo­se da­ly­va­vo to­kie ži­no­mi krep­ši­nin­kai, kaip Ar­vy­das Sa­bo­nis, Žyd­rū­nas Il­gaus­kas, Ša­rū­nas Ja­si­ke­vi­čius, Ar­tū­ras Kar­ni­šo­vas, Da­lia Be­lic­kai­tė, Li­na Damb­raus­kai­tė ir kt.

Kau­no Žal­gi­rio krep­ši­nio aka­de­mi­ja sa­vo ofi­cia­lia­me „Fa­ce­bo­ok“ pus­la­py­je ra­šo: „Tur­būt vie­nas tur­tin­giau­sių sa­vo is­to­ri­ja ir il­giau­siai be­si­tę­sian­čių krep­ši­nio tur­ny­rų Lie­tu­vo­je – Ge­no­vai­tės Svi­ders­kai­tės tau­rė. Vai­kams tai – pui­ki re­pe­ti­ci­ja prieš pra­si­de­dan­čias ko­vas Lie­tu­vos čem­pio­na­te, o žiū­ro­vams ge­ra ga­li­my­bė pa­ma­ty­ti, ką eki­pos nu­vei­kė per va­sa­rą.“

Krep­ši­nis G.Svi­ders­kai­tę pa­ky­lė­jo į pa­čias pro­fe­si­nės kar­je­ros aukš­tu­mas ir su­tei­kė jai ga­li­my­bę įra­šy­ti sa­vo var­dą į Lie­tu­vos krep­ši­nio le­gen­dų is­to­ri­ją.