Aukš­čiau­sias eg­za­mi­no įver­ti­ni­mas nė­ra svar­biau­sias tiks­las – mei­lė gim­ta­jai kal­bai ir kny­gai atsiranda kelyje į jį

To­kių šie­met yra vi­so­se ke­tu­rio­se Aly­taus gim­na­zi­jo­se. Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jo­je dir­ban­ti lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja me­to­di­nin­kė Ja­nė Ze­le­nie­nė iš­ug­dė du šim­tu­ki­nin­kus. Šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­jos lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja me­to­di­nin­kė Ri­ta Kras­naus­kie­nė – taip pat du, jos ko­le­gė Ri­ta Čer­niaus­kie­nė, lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja eks­per­tė, dės­tan­ti tarp­tau­ti­nio ba­ka­lau­re­a­to kla­sė­je, tu­ri du mo­ki­nius, ku­rių ži­nios įver­tin­tos aukš­čiau­siu ba­lu – 7 (eg­za­mi­nų ši kla­sė ne­lai­ko). Po vie­ną šim­tu­ką ga­vo Jot­vin­gių gim­na­zi­jos lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­jos me­to­di­nin­kės Vi­tos Jur­čie­nės ir Pu­ti­nų gim­na­zi­jos lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jos me­to­di­nin­kės Lai­mos Baut­ro­nie­nės abi­tu­rien­tai.

Ri­ta Kras­naus­kie­nė: „Ne­no­rė­čiau su­tik­ti, kad jau­ni­mas ne­mo­ka ar ne­su­ge­ba kū­ry­biš­kai ra­šy­ti lie­tu­vių kal­ba“

– Šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­jos lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­ja Ri­ta Kras­naus­kie­nė šie­met ga­li pa­si­džiaug­ti net dviem sa­vo mo­ki­nių gim­to­sios kal­bos VBE šim­tu­kais, o iš vi­so per sa­vo dar­bo me­tus jų yra tu­rė­ju­si be­ne 7. Ką šim­tu­kas reiš­kia mo­ki­niui ar jo tė­vams, tai daug­maž aiš­ku, o kaip mo­ky­to­jui – daug emo­ci­jų ke­lia šis fak­tas? – klau­sia­me mo­ky­to­jos.

– Man, kaip mo­ky­to­jai, la­bai svar­bu, kad eg­za­mi­ną iš­lai­ky­tų vi­si mo­ki­niai, o jau pas­kui skai­čiuo­ju, kiek kas ga­vo. Ži­no­ma, šim­tu­kai ke­lia daug džiu­gių emo­ci­jų, nes ne taip leng­vai ir daž­nai jie gau­na­mi.

– Ko­kias te­mas šie­met rin­ko­si Jū­sų mo­ki­niai ir ko­kiu pa­ta­ri­mu Jūs pa­ly­dė­jo­te juos į eg­za­mi­ną?

– Ka­dan­gi ma­no mo­ki­niai daž­niau­siai ra­šo sam­pro­ta­vi­mą, tai nie­ko nuo­sta­baus, kad be­veik vi­si rin­ko­si te­mą „Nuo ko pri­klau­so as­mens sa­vi­ver­tė?“ Šia te­ma ir sam­pro­tau­ti yra apie ką, ir skai­ty­tais kū­ri­niais ne­sun­ku pa­si­rem­ti. Iš­leis­da­ma į eg­za­mi­ną pa­ta­riau ne­sku­bė­ti, ne­pa­ni­kuo­ti, ge­rai ap­mąs­ty­ti, ką kiek­vie­na te­ma ga­lė­tų pa­ra­šy­ti, ku­rie kū­ri­niai la­biau­siai tik­tų, ko­kius kon­teks­tus tu­rė­tų / ga­lė­tų pa­si­telk­ti. Pri­mi­niau ir Le­o­ni­do Dons­kio min­tį „Man skau­da dėl ki­tų, va­di­na­si, esu“, ku­ri šiai te­mai pui­kiai tin­ka (net ma­tau, kaip ma­no mo­ki­niai šyp­so­si – juk be L.Dons­kio ra­ši­nio ne­pa­ra­šy­si).

– Ste­bė­ti­na, bet šiuo­lai­ki­niai abi­tu­rien­tai gau­na kur kas dau­giau an­glų VBE šim­tu­kų nei gim­to­sios kal­bos. Kur čia pa­slap­tis? Jau­ni­mas ne­mo­ka lie­tu­viš­kai ar gal kū­ry­biš­kai ra­šy­ti ne­su­ge­ba? O gal reik­tų keis­ti eg­za­mi­no for­mą ir tai tu­rė­tų bū­ti gra­ma­ti­kos teks­tas – ką ma­no­te? Juk ne­ty­la dis­ku­si­jos apie tai, kad ne vi­si ga­li bū­ti kū­ry­biš­ki, ma­te­ma­ti­kams sun­kus ši­tas eg­za­mi­nas.

– Ko ge­ro, ne vi­si ir ma­te­ma­ti­kais ga­li bū­ti... Ma­nau, kad an­glų kal­ba jau­nus žmo­nes la­biau do­mi­na, nes ja, skir­tin­gai nei lie­tu­vių kal­ba, ga­li­ma ben­drau­ti dau­ge­ly­je pa­sau­lio ša­lių, o tai šiuo­lai­ki­nia­me glo­ba­lia­me pa­sau­ly­je tik­rai svar­bu. Be abe­jo, an­glų kal­bos mo­kė­ji­mas tu­ri ir ne­igia­mos įta­kos – pra­stė­ja sti­lius, įsi­ga­li sve­ti­my­bės. Vis dėl­to ne­no­rė­čiau su­tik­ti, kad jau­ni­mas ne­mo­ka ar ne­su­ge­ba kū­ry­biš­kai ra­šy­ti lie­tu­vių kal­ba (tu­rė­jau ne vie­ną ku­rian­čią as­me­ny­bę), gal juos tie­siog sprau­džia į tam tik­rus rė­mus te­mų for­mu­luo­tės, bū­ti­ny­bė pa­si­rem­ti pro­gra­mi­niais au­to­riais? Juk au­to­rių tik­rai daug, kū­ri­niai ne­trum­pi ir ne vi­si jau­ni­mui įdo­mūs ir ak­tu­a­lūs. Ne­su tik­ra, kad gra­ma­ti­ka ga­lė­tų bū­ti tas gel­bė­ji­mo­si ra­tas – raš­tin­gu­mas ne pa­ti stip­riau­sia mo­ki­nių pu­sė (tech­no­lo­gi­jos val­do).

– Pra­sklai­dy­ki­me mi­tus – tai skai­to šiuo­lai­ki­niai abi­tu­rien­tai kny­gas ar ne? O jei skai­to, tai ko­kias? Ten­ka ka­da su sa­vo mo­ki­niai ap­tar­ti per­skai­ty­tą kny­gą, ku­rios nė­ra pro­gra­mo­je? Tie­siog ko­kį po­pu­lia­rų ro­ma­ną?

– Tik­rai skai­to, ypač mer­gi­nos. Ne vi­si skai­to lie­tu­viš­kai, bet ne­skai­tan­čių tik­rai nė­ra daug. Kny­gas ren­ka­si pa­gal sa­vo po­mė­gius, te­mų ak­tu­a­lu­mą. Yra skai­tan­čių leng­vo tu­ri­nio kny­gas apie drau­gys­tę, mei­lę, ta­čiau kar­tais net ste­bi­na, ko­kia ver­tin­ga li­te­ra­tū­ra pa­tin­ka jau­ni­mui. Ma­no mo­ki­nės skai­tė to­kias kny­gas kaip Džo­ze­fo Mer­fio „Jū­sų pa­są­mo­nės ga­lia“, Ga­ry Chap­man „Pen­kios mei­lės kal­bos“, bu­vo ir Ha­ru­ki Mu­ra­ka­mi ger­bė­jų, su­si­ža­vė­ju­sių šio ja­po­nų ra­šy­to­jo ma­giš­ko­jo re­a­liz­mo pa­sau­liu. At­ski­rai jų skai­to­mų kny­gų ne­ap­ta­ri­nė­jo­me, bet, ana­li­zuo­jant at­ski­ras te­mas, at­si­ras­da­vo są­sa­jų, kil­da­vo po­rei­kis pa­si­da­lin­ti min­ti­mis.

– As­me­niš­kai Jums, mo­ky­to­jai li­tu­a­nis­tei, ke­lia ne­ri­mą ar džiu­gi­na, kaip da­bar­ti­nis jau­ni­mas mo­ka gim­tą­ją kal­bą?

– Tai pri­klau­so nuo to kaip.

– Ko­kių, sa­ky­kim, tri­jų de­da­mų­jų rei­kia tam, kad jau­nas žmo­gus ge­rai pa­ra­šy­tų VBE kū­ry­bi­nį ra­ši­nį ir ku­rios nuo jo pa­ties pri­klau­so?

– Ver­ti­ni­mo nor­mos nu­ro­do ne vie­ną kri­te­ri­jų – tai te­mos at­sklei­di­mas, tin­ka­mų ar­gu­men­tų pa­rin­ki­mas, kon­teks­tas ir, ži­no­ma, raš­tin­gu­mas. Aukš­tus re­zul­ta­tus pa­pras­tai le­mia as­me­ni­nės mo­ki­nio sa­vy­bės: in­te­lek­tas, in­te­re­sai, va­lia, tiks­lo sie­ki­mas, įdė­tas dar­bas. Žmo­giš­ka­sis fak­to­rius taip pat la­bai svar­bus.

– O Jūs kaip mo­ky­to­ja ar tu­ri­te sie­kį to­bu­lė­ti, gal ke­lia­te sau tam tik­rus rei­ka­la­vi­mus, kad ir ki­tą­met iš­ug­dy­tu­mė­te šim­tu­ki­nin­kus? Ap­skri­tai ar tai yra tiks­las – aukš­čiau­sias įver­ti­ni­mas?

– To­bu­lė­ti vi­sa­da rei­kia, ypač mo­ky­to­jui. Ne­ma­nau, kad aukš­čiau­sias įver­ti­ni­mas yra svar­biau­sias tiks­las – la­bai svar­bus mo­ki­nį į tą įver­ti­ni­mą ve­dan­tis ke­lias, ku­riuo ei­nant ne­re­tai gims­ta ir mei­lė gim­ta­jai kal­bai, kny­gai. Jei taip nu­tin­ka, yra kuo džiaug­tis, o jei­gu dar mo­ki­nys (net ir pats sil­pniau­sias) nuo­šir­džiai pa­dė­ko­ja – tai pats ge­riau­sias at­ly­gis.

– Ir pas­ku­ti­nis klau­si­mas – įsi­plies­ku­si dis­ku­si­ja apie po­etą Jus­ti­ną Mar­cin­ke­vi­čių. Bū­tų įdo­mu, o kaip da­bar­ti­niai abi­tu­rien­tai ver­ti­na jo po­eti­nių dra­mų tri­lo­gi­ją, ar juos „ka­bi­na“, ar jie re­mia­si šiuo au­to­riu­mi VBE ra­ši­niuo­se?

– Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius bu­vo nag­ri­nė­ja­mas II ir IV gim­na­zi­jos kla­sė­se. Mo­ki­niams ir „Min­dau­gas“, ir „Maž­vy­das“ pa­tin­ka, ne­sun­kiai pri­tai­ko is­to­ri­nį (Min­dau­go ir Maž­vy­do) kon­teks­tą. Per pa­mo­kas ver­ti­na­me Just. Mar­cin­ke­vi­čių kaip po­etą, dra­ma­tur­gą, o apie jo veik­lą so­viet­me­čiu kal­ba­me ma­žai. „Neteiskite ir nebūsite teisiami“, – prieš po­rą tūks­tan­čių me­tų yra pa­sa­kęs Jė­zus. Pats ra­šy­to­jas Maž­vy­do lū­po­mis tei­gė: „Ti­kė­ti leng­va. Daug sun­kiau gy­ven­ti.“

Ja­nė Ze­Le­nie­nė: „Vi­sa­da mo­ki­niams sa­kau, kad pa­sau­liui pir­miau­sia esa­me įdo­mūs sa­vo šak­ni­mis ir kul­tū­ra“

Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jos lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­ja Ja­nė Ze­le­nie­nė sa­ko, kad vi­sa­da džiau­gia­si, kai iš­lai­ko ir tie, ku­riems se­ka­si sun­kiau. „Per vi­sus me­tus tu­rė­jau ir ga­na stip­rių mo­ki­nių, ir sil­pnes­nių, la­bai daug kas pri­klau­so ir nuo pa­ties mo­ki­nio dar­bo. Na, o kai mo­ki­niai gau­na šim­tu­ką, ži­no­ma, sma­gu, ver­ti­nu jų dar­bą, džiu­gu dėl to, kad ge­ba pa­si­nau­do­ti tuo, apie ką pa­mo­ko­se kal­bė­ta, la­bai sma­gu, kad ir pa­tys sa­va­ran­kiš­kai daug kuo do­mi­si, skai­to.“

Šio­je bran­dos eg­za­mi­nų se­si­jo­je šim­tu­kus ga­vo dvi J.Ze­le­nie­nės mo­ki­nės. Jos ra­šė li­te­ra­tū­ri­nius ra­ši­nius „Mo­ters vaiz­da­vi­mas li­te­ra­tū­ros kū­ri­niuo­se“. „Abi la­bai darbš­čios, daug skai­to, do­mi­si įvai­riais kon­teks­tais, ku­riais ir pa­si­nau­do­jo ra­šy­da­mos ra­ši­nius. Dau­gu­ma ir ki­tų mo­ki­nių iš­lai­kė la­bai ge­rai, nors iki šim­tu­kų pri­trū­ko, bet, ma­nau, kad šie mo­ki­niai pel­ny­tai ga­vo pui­kius įver­ti­ni­mus“, – sa­ko mo­ky­to­ja.

Be­je, dau­giau­sia abi­tu­rien­tų, ku­riuos ji mo­kė, šie­met rin­ko­si ki­tą VBE te­mą – „Nuo ko pri­klau­so žmo­gaus sa­vi­ver­tė?“ J.Ze­le­nie­nė ma­no, kad šiuo­lai­ki­niam žmo­gui, jau­nam žmo­gui tai – la­bai ar­ti­ma te­ma, o ir kū­ri­nių yra ne­ma­žai, ku­rie apie tai kal­ba.

„Dar no­rė­čiau pri­dur­ti, kad man ypač svar­bu et­ni­nė kul­tū­ra, mū­sų tra­di­ci­jų puo­se­lė­ji­mas. Kiek­vie­nais me­tais da­ly­vau­ja­me var­žy­tu­vė­se ir olim­pia­do­se ir pel­no­me pri­zi­nes vie­tas. Be­je, šiuo­me­ti­nės šim­tu­ki­nin­kės taip pat da­ly­vau­da­vo ir et­ni­nės kul­tū­ros var­žy­tu­vė­se, ir pro­jek­tuo­se. Vi­sa­da mo­ki­niams sa­kau, kad pa­sau­liui pir­miau­sia mes įdo­mūs sa­vo šak­ni­mis, sa­vo kul­tū­ra…“ – įsi­ti­ki­nu­si J.Ze­le­nie­nė.

Ko rei­kia, kad abi­tu­rien­tas ge­rai iš­lai­ky­tų gim­to­sios kal­bos VBE? Mo­ky­to­ja sa­ko, kad tam rei­kia ke­lių de­da­mų­jų: bū­ti raš­tin­gam, iš­ma­ny­ti ra­ši­nio struk­tū­rą ir per­skai­ty­ti svar­biau­sius pro­gra­mi­nius kū­ri­nius.

„O Jūs, kaip mo­ky­to­ja, ar tu­ri­te sie­kį to­bu­lė­ti, gal ke­lia­te sau tam tik­rus rei­ka­la­vi­mus, kad ir ki­tą­met iš­ug­dy­tu­mė­te šim­tu­ki­nin­kus? Ap­skri­tai, ar tai yra tiks­las – aukš­čiau­sias įver­ti­ni­mas?“ – to klau­sia­me ir J.Ze­le­nie­nės.

– Sie­kį to­bu­lė­ti, ži­no­ma, tu­riu. Juk ir pro­gra­ma kei­čia­si, nau­jus kū­ri­nius, jau pa­mirš­tus, da­bar va­sa­rą skai­tau... Svar­biau­sias ma­no tiks­las – pa­dė­ti mo­ki­niams su­pras­ti, kad daug kas pri­klau­so nuo jų pa­čių, tuo­met leng­va ir dia­lo­gą kur­ti. Džiau­giuo­si ir už sa­vo ko­le­ges, stip­rias ir pui­kias li­tu­a­nis­tes, lin­kiu dar li­ku­sios ge­ros va­sa­ros...

Lai­ma Baut­ro­nie­nė: „Šim­tu­kas – tik ke­lios mi­nu­tės šlo­vės“

Per sa­vo dar­bo Pu­ti­nų gim­na­zi­jo­je me­tus lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­ja me­to­di­nin­kė L.Baut­ro­nie­nė yra tu­rė­ju­si tris šim­tu­ki­nin­kus, šie­met – vie­ną. „Kai ug­dy­ti­niai gau­na aukš­čiau­sius įver­čius, džiau­gie­si dėl to, kad pri­si­dė­jai prie jų au­gi­mo, bran­du­mo“, – sa­ko ji. „Ta­čiau ko­dėl šiuo­lai­ki­niai abi­tu­rien­tai gau­na kur kas dau­giau an­glų VBE 100-kų nei gim­to­sios kal­bos? Gal lai­kas keis­ti eg­za­mi­no struk­tū­rą?“ – klau­sia­me mo­ky­to­jos.

– An­glų kal­bos šian­dien dau­gė­ja jau­ni­mo ap­lin­ko­je, ne­re­tas mėgs­ta žiū­rė­ti po­pu­lia­rius se­ria­lus, o jų tę­si­niai grei­čiau­siai pa­si­ro­do an­glų kal­ba. Daug le­mia ir po­žiū­ris, kad, mo­kant an­glų kal­bą, at­si­ve­ria pa­sau­lis. Ki­taip ta­riant, ku­rį rau­me­nį žmo­gus dau­giau­sia tre­ni­ruo­ja, tas ir au­ga. Tai – ne pa­slap­tis. Sa­vo ruož­tu, kad ge­rai iš­lai­ky­tum lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros eg­za­mi­ną, tu­ri pa­de­monst­ruo­ti ne tik raš­tin­gu­mą siau­rą­ja pras­me, bet ge­bė­ti sa­vo min­tis iš­dės­ty­ti tai­syk­lin­gais sti­lis­ti­niu po­žiū­riu sa­ki­niais, pa­de­monst­ruo­ti mąs­ty­mo ge­bė­ji­mus, spręs­ti iš ra­ši­nio te­mos ky­lan­čią pro­ble­mą, rem­tis kon­kre­čiais pa­vyz­džiais iš li­te­ra­tū­ros kū­ri­nių. Kar­tais kaip tik ma­te­ma­ti­kai ga­būs mo­ki­niai pra­len­kia ki­tus per šį eg­za­mi­ną, rem­da­mie­si lo­gi­niu mąs­ty­mu, pri­si­min­da­mi ana­li­zuo­tus per pa­mo­kas kū­ri­nius. Kū­ry­biš­ką pro­ble­mų spren­di­mą de­monst­ruo­ti ak­tu­a­lu, bet kū­ry­biš­ku­mas le­mia to­li gra­žu ne vis­ką. Kar­tais, tu­rint prie­šin­gą nuo­sta­tą, ra­ši­ny­je nu­kryps­ta­ma į įman­tra­vi­mus ir re­zul­ta­tas dėl to tik su­pras­tė­ja.

Re­mian­tis at­nau­jin­ta lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros ug­dy­mo tu­ri­nio pro­gra­ma, lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros eg­za­mi­no struk­tū­ra tik­rai kei­sis. Ir tai pa­jus jau bū­si­mie­ji vie­nuo­lik­to­kai. Pla­nuo­ja­ma, kad jie va­sa­rio mė­ne­sį lai­kys eg­za­mi­no da­lį žo­džiu. Ir tai lems 40 proc. vi­so eg­za­mi­no re­zul­ta­to. Dvy­lik­to­je kla­sė­je jau liks tik raš­to da­lis.

– Tik­rai įdo­mu – ar šiuo­lai­ki­nis jau­ni­mas skai­to kny­gas? Juk tur­būt tai yra la­bai svar­bu, no­rint ge­rai pa­ra­šy­ti ra­ši­nį, ku­ria­me rei­kia rem­tis li­te­ra­tū­ros kū­ri­niais?

– Bū­tent mo­ki­nių ne­no­ras skai­ty­ti kny­gas le­mia pras­tes­nius lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros eg­za­mi­no re­zul­ta­tus. Džiu­gi­na, kai per­skai­to pri­va­lo­mus kū­ri­nius, ku­rie gel­bė­ja per eg­za­mi­ną. O jei­gu pa­mo­ko­se lie­ka lai­ko, dis­ku­tuo­jant jau­ni­mui ak­tu­a­lio­mis te­mo­mis, pa­tei­kiu epi­zo­dus iš sa­vo pa­čios skai­to­mų kny­gų, pro­vo­kuo­ju pla­tes­nei dis­ku­si­jai. Mo­ki­niai daž­niau re­mia­si ma­ty­tais fil­mais.

– As­me­niš­kai Jums, mo­ky­to­jai li­tu­a­nis­tei, ke­lia ne­ri­mą ar džiu­gi­na, kaip da­bar­ti­nis jau­ni­mas mo­ka gim­tą­ją kal­bą?

– Ne­ma­nau, kad si­tu­a­ci­ją ga­li­ma api­bū­din­ti vie­nu ar ki­tu žo­džiu. Svar­bu, kad vie­nin­gų raš­tin­gu­mo rei­ka­la­vi­mų lai­ky­tų­si ne tik li­tu­a­nis­tai. Juk ne­se­niai ma­ty­ta gar­sios vais­ti­nės in­ter­ne­ti­nė re­kla­ma su ele­men­ta­ria klai­da žo­džio ga­lū­nė­je ga­li pri­si­dė­ti prie raš­to kul­tū­ros smu­ki­mo. Čia tu­rė­tų įsi­jung­ti ir pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės nuo­sta­tos. Kiek mes tu­ri­me pa­kan­tu­mo gim­to­sios kal­bos dar­ky­mui? Tai ne­at­sie­ja­ma ir nuo jau­ni­mo po­žiū­rio į sa­vo gim­tą­ją kal­bą for­ma­vi­mo­si.

– Ko rei­kia tam, kad jau­nas žmo­gus ge­rai pa­ra­šy­tų VBE kū­ry­bi­nį ra­ši­nį?

– Tur­būt to, ką ma­tau ir sa­vo šim­tu­ki­nin­ko at­siųs­ta­me ra­ši­ny­je: im­lu­mo per pa­mo­kas, ge­bė­ji­mo sva­riai ar­gu­men­tuo­ti, re­mian­tis pri­va­lo­mais kū­ri­niais bei au­to­ri­te­tais, ir bran­daus sa­vi­to po­žiū­rio į vi­suo­me­nės ak­tu­a­li­jas. Bet šim­tu­kas – re­zul­ta­tas. Iki to yra il­gas pro­ce­sas, ku­ris ne­iš­ven­gia­mai rei­ka­lau­ja ir pa­ties mo­ky­to­jo nuo­la­ti­nio to­bu­lė­ji­mo. At­nau­ji­na­mos da­ly­ko ug­dy­mo tu­ri­nio pro­gra­mos, daug kas kei­čia­ma ar­ba bent jau per­var­di­ja­ma. Vėl nau­ji iš­šū­kiai. Toks jaus­mas ap­lan­ko, kad vis­ko teks mo­ky­tis iš nau­jo. Tik vie­na aiš­ku, li­te­ra­tū­ros kū­ri­nių ana­li­zės tiks­las – ir to­liau pa­dė­ti jau­nam žmo­gui siek­ti bran­daus po­žiū­rio, sem­tis iš­min­ties ir mo­ky­tis bū­ti lai­min­gam vi­są gy­ve­ni­mą. O šim­tu­kas – tik ke­lios mi­nu­tės šlo­vės. Di­džiau­sią pa­si­ten­ki­ni­mą tei­kia tos aki­mir­kos, kai mo­ki­niai, per pa­mo­kas iš­ana­li­za­vę kū­ri­nį, pri­si­pa­žįs­ta, kad tai vie­na ge­riau­sių ka­da nors skai­ty­tų kny­gų. Nors in­di­vi­du­liai prieš tai pa­skai­tę nu­si­vy­lė, mat ir „tas per tą pa­tį“, ir „nie­ko ne­si­pra­tau“, ir „jau to­kia nuo­bo­dy­bė“...

– VBE pri­va­lo­mų au­to­rių są­ra­še yra ir po­etas Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čus, šiuo me­tu su­lau­kęs vi­suo­me­nės dė­me­sio. Kaip jo kū­ri­niai abi­tu­rien­tams – ar ak­tu­a­lūs?

– Dvy­lik­to­je kla­sė­je ana­li­zuo­ja­me jo kla­si­ka ta­pu­sius ei­lė­raš­čius, dra­mi­nės tri­lo­gi­jos da­lį „Maž­vy­das“. Ne vie­nas abi­tu­rien­tas yra rė­mę­sis šiuo kū­ri­niu per anks­tes­nių me­tų eg­za­mi­nus. Šie­met ne­la­bai de­rė­jo prie pa­teik­tų te­mų. Pa­grin­di­nio vei­kė­jo Maž­vy­do pa­veiks­las abi­tu­rien­tų įsi­me­na­mas dėl at­skir­to nuo sa­vo kraš­to žmo­gaus mei­lės Lie­tu­vai pa­vyz­džių. Kla­si­ka tu­ri sa­vo trau­ką, o jos kū­rė­jai gy­ve­no rink­da­mie­si sa­vo ke­lius, at­si­žvelg­da­mi į laik­me­čio si­tu­a­ci­ją. Ir šian­dien iš pa­na­šių pa­vyz­džių jau­nam žmo­gui tur­būt pra­var­tu su­pras­ti, kad bet koks pa­si­rin­ki­mas tu­ri sa­vo kai­ną.