Archeologas M.Daubaras apie tyrimus buvusioje Alytaus dvarvietėje: „Keramiką nešėme kibirais“

Ar­che­o­lo­go dar­bas pra­si­de­da nuo po­pie­rių 

Po­kal­bio pra­džio­je, pa­klaus­tas apie ar­che­o­lo­gi­nių ty­ri­mų ei­gą, ar­che­o­lo­gas Man­tas šyp­te­li, jog vi­sų pir­ma aps­tu po­pie­riz­mo, ta­čiau kai ši da­lis su­tvar­ko­ma, ga­li­ma pra­dė­ti vyk­dy­ti ty­ri­mus. Nors ty­ri­mų me­to­di­ka lai­kui bė­gant kei­tė­si, es­mė li­ko ne­pa­ki­tu­si: at­vy­kus į nu­ma­ty­tą vie­tą, at­ma­tuo­ja­mas rei­kia­mas plo­tas, pa­ruo­šia­ma rei­ka­lin­ga įran­ga ir pra­de­da­mi ka­si­mo dar­bai. Mi­nė­to­ji įran­ga yra ne tik si­jok­lės, men­te­lės, ki­bi­rai ir kas­tu­vai. Nau­do­ja­mi ir pa­žan­gūs prie­tai­sai, ku­rių dė­ka at­lie­ka­mi ne­dest­ruk­ty­vūs ty­ri­mai bei su­ren­ka­ma svar­bi in­for­ma­ci­ja, to­kia kaip kul­tū­ri­nio sluoks­nio sto­ris, ar­te­fak­tų am­žius. Pra­ėju­sių me­tų ru­de­nį Ši­le­lio gat­vė­je vyk­dy­ti už­sa­ko­mo­jo po­bū­džio ar­che­o­lo­gi­niai ty­ri­mai. Ar­che­o­lo­gų pa­gal­bos pri­rei­kė dėl pla­nuo­ja­mo gat­vės as­fal­ta­vi­mo bei jun­gi­mo su ša­lia esan­čia Upe­lio gat­ve. Ty­ri­mai bu­vu­sio­je Aly­taus dvar­vie­tė­je at­lik­ti nau­do­jant kas­tu­vus, ki­bi­rus, si­jok­les.

Pas­ta­ro­sios nau­do­tos grun­to si­jo­ji­mui. Pa­sak pa­šne­ko­vo, to­kia prak­ti­ka mies­to ar­che­o­lo­gi­jo­je itin re­ta, ta­čiau ti­ria­mo­je te­ri­to­ri­jo­je ap­tik­ta smė­lin­go grun­to. Dėl leng­vai si­jo­ja­mo že­mės sluoks­nio pa­vy­ko su­rink­ti ma­žiau­sias tit­na­go nuos­ka­las, smul­kiau­sius ke­ra­mi­kos frag­men­tus, ku­rių ap­tik­ta tiek daug, jog te­ko neš­ti ki­bi­rais. Tarp ra­di­nių taip pat pa­si­tai­kė ir tit­na­go skel­čių, vit­ra­žo stik­liu­kų, di­de­lis kie­kis brūkš­niuo­to­sios ke­ra­mi­kos bei nu­miz­ma­ti­nės, dau­giau­sia Žy­gi­man­to Au­gus­to lai­kų, me­džia­gos.

Pa­klaus­tas apie to­les­nius ty­ri­mus, vyk­sian­čius bu­vu­sio­je Aly­taus dvar­vie­tė­je, M.Dau­ba­ras ti­ki­si jų me­tu su­ras­ti įgi­lin­tų ar­che­o­lo­gi­nių struk­tū­rų, ku­rių dė­ka pa­vyk­tų daug tiks­liau da­tuo­ti ra­di­nius.

Apie ar­che­o­lo­gi­nių ra­di­nių da­ta­vi­mą

Svar­bu pa­mi­nė­ti, jog ar­che­o­lo­gi­nių ty­ri­mų me­tu ras­tus ar­te­fak­tus ga­li­ma da­tuo­ti dviem bū­dais: ti­po­lo­gi­niu ir ra­dio­ak­ty­vio­sios an­glies. Pir­muo­ju at­ve­ju nu­sta­ty­ti da­ta­vi­mą pa­de­da ra­di­nio iš­vaiz­da. Dė­me­sys ski­ria­mas ra­di­nio iš­orei: ap­dir­bi­mo tech­no­lo­gi­joms, de­ko­ro ele­men­tams, prie­mai­šoms, me­džia­gai iš ku­rios dir­bi­nys pa­ga­min­tas. O štai ant­ra­sis me­to­das skir­tas nu­sta­ty­ti or­ga­ni­nės me­džia­gos am­žių, ti­riant jo­je esan­tį an­glies ato­mų kie­kį. M.Dau­ba­ras pa­brė­žia, jog ra­dio­kar­bo­ni­nis da­ta­vi­mas stip­riai pa­to­bu­lė­jo.

Šiuo me­tu pla­čiai nau­do­ja­mas va­di­na­mas AMS (angl. Ac­ce­le­ra­tor mass spec­tro­met­ry, t. y. Grei­tin­tu­vo ma­sės spek­tro­met­ro) ra­dio­kar­bo­ni­nis da­ta­vi­mas. Jis ypa­tin­gas tuo, jog iš no­ri­mos tir­ti me­džia­gos už­ten­ka pa­im­ti la­bai ne­di­de­lį kie­kį an­glies ir da­ta bus nu­sta­to­ma tiks­liai, tuo tar­pu anks­čiau rei­kė­jo daug dau­giau an­glies, ku­rios ne vi­suo­se ar­te­fak­tuo­se pa­kan­ka­mai iš­li­kę. Džiu­gu, jog or­ga­ni­nės me­džia­gos da­ta­vi­mas stip­riai pa­to­bu­lė­jo ir ta­po leng­viau nu­sta­to­mu. 

Ki­tas svar­bus po­ky­tis ar­che­o­lo­gi­jos prak­ti­ko­je, Man­to nuo­mo­ne, pri­im­tas 2020-iais, yra da­lies že­mių mė­gi­nių su­rink­tų iš ar­che­o­lo­gi­nių sluoks­nių ar­ba struk­tū­rų per­da­vi­mas ar­che­o­bo­ta­ni­kams. Šios sri­ties moks­li­nin­kai vyk­do to­les­nius ty­ri­mus bei pri­si­de­da prie in­for­ma­ci­jos apie pra­ei­ty­je gy­ve­nu­sių žmo­nių ūki­nės gy­ve­ni­mo pu­sės, mi­ty­bos įpro­čių, au­gin­tų au­ga­lų bei grū­di­nių kul­tū­rų, gi­li­ni­mo ir plė­ti­mo. 

Mi­nė­to­ji ar­che­o­bo­ta­ni­ka tik vie­na iš dau­ge­lio sri­čių glau­džiai su­si­ju­sių su ar­che­o­lo­gi­ja. Pa­sak pa­šne­ko­vo, nors ar­che­o­lo­gi­jos dis­cip­li­na daug pa­si­i­ma iš ki­tų moks­lų, ta­čiau jiems taip pat daug su­tei­kia. Štai, pa­vyz­džiui, ant­ro­po­lo­gi­jos dis­cip­li­nai ar­che­o­lo­gai su­tei­kia dar­bo me­džia­gą – kau­lus, iš ku­rių ga­li­ma su­ži­no­ti apie žmo­nių bei gy­vū­nų mig­ra­ci­jos ke­lius, mi­ty­bos ra­cio­ną, mais­to kil­mę. Ar­che­o­lo­gi­ja taip pat glau­džiai su­si­ju­si ir su is­to­ri­ja, ap­lin­ko­sau­ga. Vi­sos šios dis­cip­li­nos, pa­pil­dy­da­mos vie­na ki­tą, su­ku­ria ir api­pa­vi­da­li­na tiks­les­nį vaiz­dą apie pra­ei­ties ben­druo­me­nių įpro­čius, gy­ven­se­ną, mi­ty­bą, li­gas, pri­si­tai­ky­mą prie be­si­kei­čian­čios ap­lin­kos bei gy­ve­ni­mo tem­po.

Apie ar­che­o­lo­gi­nius nesu­si­pra­ti­mus ir DNR ty­ri­mų ga­lią

Ne­pai­sant dar­nios tarp­dis­cip­li­ni­nės są­vei­kos, ar­che­o­lo­gi­jos, kaip ir ki­tų moks­lo sri­čių ne­ap­len­kia iš­anks­ti­nės nuo­sta­tos. Pa­klaus­tas apie jas ar­che­o­lo­gas M.Dau­ba­ras pri­si­me­na, jog te­ko gir­dė­ti įvai­rių epi­te­tų apie ar­che­o­lo­go dar­bą. Da­lis žmo­nių šios pro­fe­si­jos at­sto­vus va­di­na duob­ka­siais, lo­bių ieš­ko­to­jais, pa­sak Man­to, ,,ge­o­lo­gai” ir ,,sta­ty­bi­nin­kai” taip pat daž­nai pa­si­tai­kan­tis ter­mi­nas. Ver­ta pa­mi­nė­ti, jog ga­jus yra ma­ro mi­tas. Ne­va ar­che­o­lo­gi­nius ka­si­nė­ji­mus, ypač ka­pi­ny­nuo­se, at­lie­kan­tys as­me­nys ga­li už­si­krės­ti ma­ru ir mir­ti. Po­kal­bio pa­bai­go­je pa­klaus­tas apie da­bar­ti­nius pro­jek­tus ar­che­o­lo­gas da­li­na­si, jog veik­los aps­tu. Šiuo me­tu pa­šne­ko­vas dar­buo­ja­si prie ge­ne­ti­nių ty­ri­mų, ku­rių me­džia­ga nu­ke­lia lai­ku į 2012-ius. Tuo­met M.Dau­ba­ras va­do­va­vo Šat­ri­jos pi­lia­kal­nio ty­ri­mams, ku­rių me­tu ka­si­nė­ta gy­ven­vie­tė. Ty­ri­mų me­tu ap­tik­ti pa­sta­to pa­ma­tai to­li gra­žu ne­bu­vo svar­biau­sias ra­di­nys, tai – 230–350 m. AD (mū­sų eros me­tais) da­tuo­ja­mi pa­lai­do­ji­mai. Vie­nas iš jų gru­pi­nis, ka­dan­gi ka­pe pa­lai­do­ti du vy­rai ir du vai­kai iki tre­jų me­tų am­žiaus. Pa­sak M.Dau­ba­ro, spren­džiant iš kau­lų lū­žių, vy­rai nu­žu­dy­ti eg­ze­ku­ci­jos bū­du, iden­ti­fi­kuo­ja­mi pe­ri­mor­ta­li­niai su­ža­lo­ji­mai, o vai­kų mir­ties prie­žas­tis ne­aiš­ki. Tai­gi mū­sų pa­šne­ko­vo sie­kia­my­bė – re­mian­tis DNR (de­ok­si­ri­bo­nuk­le­o­rūgš­ties) ty­ri­mais iš­si­aiš­kin­ti ar ben­dra­me ka­pe pa­lai­do­tie­ji su­si­ję gi­mi­nys­tės ry­šiais.

Dau­giau apie įvy­kius ar­che­o­lo­gi­jos mu­zie­ju­je ga­li­te su­ži­no­ti pa­spau­dę pa­tin­ka „Ar­che­o­lo­gi­jos mu­zie­jus Aly­tu­je” „Fa­ce­bo­o­ko“ pa­sky­ro­je. O no­rin­tiems su­si­pa­žin­ti su ar­che­o­lo­gi­ja bei se­no­ve, te­rei­kia už­suk­ti į Ar­che­o­lo­gi­jos mu­zie­jų, įsi­kū­ru­sį Jiez­no g. 2, Aly­tus.