Aly­tus su­ma­nė tik­rą kul­tū­ri­nį fe­jer­ver­ką – į res­tau­ruo­tą si­na­go­gą iš JAV ža­da­ma at­vež­ti mi­li­jo­ni­nės ver­tės pa­veiks­lų ko­lek­ci­ją

„Iš­skir­ti­nio gro­žio pa­siū­ly­mas“

Aly­tus ne­tu­ri tarp­tau­ti­nių pa­ro­dų or­ga­ni­za­vi­mo pa­tir­ties, ta­čiau ir Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­ne taps pir­mą kar­tą, tai­gi idė­jų kul­tū­ri­niam veiks­mui su­ak­ty­vin­ti ieš­ko­ma įvai­riau­sių.

„Mes jau pa­ty­rė­me, kad ga­li­me or­ga­ni­zuo­ti pa­ro­das, į ku­rias at­va­žiuo­ja me­no mė­gė­jai iš ki­tų mies­tų, taip pat ir Vil­niaus ar Kau­no. Tai pa­ro­dė Vy­tau­to Ka­siu­lio ta­py­bos pa­ro­da, ku­ri vei­kia šiuo me­tu Aly­taus si­na­go­go­je. Iš­šū­kiams įpa­rei­go­ja ir si­na­go­gos nau­ja­sis var­das – Au­dio­vi­zu­a­lių me­nų cen­tras, o ap­skri­tai idė­ja at­si­vež­ti da­lį Sa­mu­e­lio Ta­co ko­lek­ci­jos ki­lo ne taip se­niai ir kol kas ban­do­me įver­tin­ti, kiek ji re­a­li – pir­miau­sia drau­di­mo, sau­gu­mo, lo­gis­ti­kos klau­si­mus. Tai yra la­bai spe­ci­fi­nė mu­zie­ji­nė veik­la, tai­gi vis­kas nau­ja ir mums pa­tiems, lau­kia daug at­ra­di­mų“, – sa­ko Kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus di­rek­to­rė Aud­ro­nė Ja­kuns­kie­nė.

Ir pri­du­ria, kad ga­li­my­bė pri­im­ti to­kią pa­ro­dą yra gar­bė, o pats S.Ta­co siū­ly­mas gim­ta­jam mies­tui at­vež­ti da­lį sa­vo ko­lek­ci­jos – „iš­skir­ti­nio gro­žio“.

Šiuo me­tu S.Ta­cas taip pat vie­ši Lie­tu­vo­je. Aly­taus si­na­go­go­je jis ap­žiū­rė­jo V.Ka­siu­lio pa­ro­dą (be­je, jo pa­veiks­lų tu­ri ir as­me­ni­nė­je ko­lek­ci­jo­je) bei at­sa­kė į spe­ci­fi­nius mu­zie­ji­nin­kų klau­si­mus apie me­no kū­ri­nių ko­lek­cio­na­vi­mo ir ko­lek­ci­nių pa­ro­dų or­ga­ni­za­vi­mo sub­ti­ly­bes. Tie­są sa­kant, tų klau­si­mų bu­vo ne vie­nas ki­tas, o vi­sa vir­ti­nė.

Dėl Aly­taus pa­si­ruo­šęs „lai­ki­nai kan­kin­tis be ko­lek­ci­jos“

JAV, Niu­jor­ke, Man­ha­ta­ne, gy­ve­nan­čiam iš­ei­viui iš Lie­tu­vos ki­ne­zi­te­ra­peu­tui S.Ta­cui (g. 1946 m.) ne vie­na pa­sau­li­nio gar­so me­no pa­sau­lio įžy­my­bė dė­kin­ga už su­grą­žin­tą svei­ka­tą. Apie jo pro­fe­si­nę veik­lą gir­dė­jo­me ir skai­tė­me la­bai daug, o štai apie po­mė­gius – ma­žiau ži­no­me.

„Ko­lek­cio­na­vi­mas – ma­lo­ni veik­la, apie ku­rią ga­liu pa­sa­ko­ti ne­su­sto­da­mas“, – šyp­so­si S.Ta­cas. Lais­va­lai­kiu ki­ne­zi­te­ra­peu­tas ko­lek­cio­nuo­ja gar­sio­jo Ch.Sou­ti­ne’o (1903–1943) bei jo drau­gų dar­bus. Ko­lek­ci­ją, ku­ri va­di­na­si „Sou­ti­nas ir jo drau­gai“, su­da­ro 120 pa­veiks­lų.

Ko­lek­ci­nin­ko tai­syk­lė – jei pa­veiks­las pa­tin­ka, rei­kia juo gro­žė­tis il­gai, o ge­riau­siai to­kią ga­li­my­bę su­tei­kia na­muo­se su­kaup­ti me­no kū­ri­niai, to­dėl ir in­ves­ta­vęs sa­vo ran­ko­mis už­dirb­tus pi­ni­gus bū­tent į me­no kū­ri­nius, ku­riais ga­lės nuo­lat gro­žė­tis.

„Dėl Aly­taus aš esu pa­si­ruo­šęs net… ku­rį lai­ką kan­kin­tis be sa­vo ko­lek­ci­jos da­lies“, – šyp­so­si S.Ta­cas, ta­čiau la­bai pa­na­šu, kad kal­ba jis vi­sai rim­tai, nes su­kaup­ti kū­ri­niai jam su­tei­kia ypa­tin­gą pa­si­ten­ki­ni­mą ir no­ri­si juos ma­ty­ti nuo­lat.

„Man ne­rei­kia ži­no­ti ta­py­mo tech­ni­kos ar dar­bo vir­tu­vės, pa­kan­ka re­zul­ta­to. Pa­veiks­lai, ku­riuos tu­riu na­muo­se, ir, ro­dos, jau vis­ką apie juos ži­nau, man vis dar at­ve­ria nau­jų pa­slap­čių. Jei at­si­ran­da žmo­nių, no­rin­čių pa­ma­ty­ti ma­no ko­lek­ci­ją, mie­lai pa­kvie­čiu į na­mus. Ste­biu jų re­ak­ci­ją. Man ma­lo­nu ma­ty­ti, kaip žmo­nės ap­žiū­ri­nė­ja ko­lek­ci­ją“, – kny­go­je „Tri­gu­bas gy­ve­ni­mas“ ra­šo S.Ta­cas.

„At­vež­ti ga­li­ma vis­ką, klau­si­mas, kiek tai kai­nuos“

Sa­vo dai­lės ko­lek­ci­ją S.Ta­cas su­rin­ko per maž­daug de­šimt me­tų, di­džio­ji dau­gu­ma pa­veiks­lų įsi­gy­ti auk­cio­nuo­se. Kar­tais no­ri­mo me­no kū­ri­nio jam ten­ka ieš­ko­ti pen­ke­rius me­tus ir il­giau, dar di­des­nis džiaugs­mas, kai pa­vyks­ta ras­ti. S.Ta­cas sa­ko, kad jo tiks­las – tu­rė­ti jam pa­tin­kan­čią ko­lek­ci­ją, tai – vie­nin­te­lis at­ran­kos kri­te­ri­jus, ne­kal­bant apie au­ten­tiš­ku­mą.

Ko­lek­ci­nin­kas pa­sa­ko­ja, kad Ch.Sou­ti­ne’u jis su­si­do­mė­jo per­skai­tęs prof. An­ta­no An­dri­jaus­ko kny­gą apie lit­va­kus Pa­ry­žiu­je „Lit­va­kų dai­lė L’Éco­le de Pa­ris ap­lin­ko­je“ (Me­no rin­kos agen­tū­ra, 2008), ku­ri pa­li­ko gi­lų įspū­dį. Aly­tiš­kiams ko­lek­ci­nin­kas pa­siū­lė, kad vie­nu bū­si­mos pa­ro­dos „Sou­ti­nas ir jo drau­gai“ ku­ra­to­riu­mi ga­lė­tų tap­ti ir prof. A.An­dri­jaus­kas.

Sa­vo ko­lek­ci­ją S.Ta­cas yra eks­po­na­vęs įvai­rio­se pa­sau­lio ša­ly­se, pres­ti­ži­niuo­se mu­zie­juo­se ir to­dėl jis, pa­klaus­tas apie bū­si­mos pa­ro­dos Aly­tu­je iš­lai­das, sa­ko: „At­vež­ti ga­li­ma vis­ką, ki­tas klau­si­mas, kiek tai kai­nuos.“

Pa­vyz­džiui, par­siųs­ti vie­ną jo ko­lek­ci­jos kū­ri­nį iš Iz­ra­e­lio, kur bu­vo eks­po­nuo­tas, įskai­tant drau­di­mą ir ap­sau­gą, yra kai­na­vę 6 tūkst. eu­rų, ta­čiau pa­si­tai­kė, kad kū­ri­nius lėk­tu­vu jis par­si­ve­žė ir sa­vo ba­ga­že juos de­kla­ruo­da­mas.

JAV įpras­ta, kad ko­lek­ci­nes ver­ty­bes (į pa­ro­das, auk­cio­nus ir pan.) per­ve­ža tik tam spe­cia­lią įran­gą tu­rin­čios fir­mos. La­bai ski­ria­si ir me­no kū­ri­nių įve­ži­mui tai­ko­mi mo­kes­čiai įvai­rio­se ša­ly­se, pa­vyz­džiui, pats S.Ta­cas ant vie­nos ran­kos pirš­tų sa­ko ga­lin­tis su­skai­čiuo­ti, kiek kar­tų jis mo­kė­jo mui­tą už įsi­gy­tus kū­ri­nius. Ta­čiau sa­vo var­do fon­dui įsi­gi­jęs pa­veiks­lą ir iš­siun­tęs jį į Lie­tu­vą jis su­ži­no­jo tu­rė­si­ąs už jį su­mo­kė­ti 1,5 tūkst. eu­rų mui­tą, o pats pa­veiks­las kai­na­vo 10 tūkst. eu­rų. „Iš klai­dų mo­ky­si­mės“, – sa­ko apie šią si­tu­a­ci­ją S.Ta­cas.

„Ar Ta­co pa­ro­da jau vei­kia..?“

„Pir­miau­sia kryp­tin­gai ren­ku lit­va­kų emig­ran­tų Pa­ry­žiu­je dar­bus, ta­čiau ma­no ko­lek­ci­jo­je yra ir dau­ge­lio Sou­ti­ne’o bi­čiu­lių, ki­lu­sių iš Ru­si­jos, Uk­rai­nos, Ita­li­jos ir ki­tų ša­lių, kū­ri­nių. Kai ge­riau pa­žįs­ti XX am­žiaus pir­mo­sios pu­sės Pa­ry­žiaus dai­lės ap­lin­ką, ga­li gi­liau su­vok­ti Sou­ti­ne’o ap­lin­kos dai­li­nin­kų kū­ry­bos ypa­tu­mus. Pa­ry­žiu­je juos per­se­kio­jo bai­sūs ne­pri­tek­liai, skur­das, aist­rin­ga ko­va dėl pri­pa­ži­ni­mo. Vi­sa ši gy­ve­ni­miš­ka tik­ro­vė, pa­ry­žie­tiš­ko gy­ve­ni­mo spin­de­sys ir skur­das sa­vi­tai at­si­spin­dė­jo vi­sų jų kū­ri­niuo­se“, – pa­sa­ko­ja S.Ta­cas.

Jo ko­lek­ci­jo­je – ir to­kių gar­se­ny­bių kaip Ama­deo Mo­dig­lia­ni kū­ri­niai, tie­sa, ta­py­ti ne alie­ju­mi, o gra­fi­ka. Ko­lek­ci­nin­kas pa­juo­kau­ja, kad to­kių au­to­rių ta­py­bos alie­ju­mi vie­nas dar­bas kai­nuo­ja apie 50 mi­li­jo­nų JAV do­le­rių ir rei­kia „žu­li­ku bū­ti“, kad įsi­gy­tum.

Aly­tiš­kiai klau­sė, apie ko­kias su­mas kal­ba­me, jei no­rė­tu­me at­si­vež­ti 25 pa­ties S.Ta­co ko­lek­ci­jos pa­veiks­lus. Ko­lek­ci­nin­kas at­sa­kė, kad jam su­dė­tin­ga apie tai kal­bė­ti, ta­čiau iš vi­so jo ko­lek­ci­jos drau­di­mas sie­kia nuo 5 iki 10 mi­li­jo­nų JAV do­le­rių. Kiek pa­veiks­lų bū­tų at­rink­ta pa­ro­dai Aly­tu­je – bū­si­mo­jo jos ku­ra­to­riaus rei­ka­las. Po to bū­tų ga­li­ma pra­dė­ti kal­bė­ti apie pa­veiks­lų drau­di­mą Lie­tu­vo­je, gal­būt ieš­ko­ti ga­li­my­bių, kad kū­ri­nius ap­draus­tų skir­tin­gos drau­di­mo įmo­nės ir tai bū­tų jų pa­ra­ma pro­jek­tui. Taip pat svars­to­ma už­megz­ti kon­tak­tus su už­sie­nio ša­lių am­ba­sa­do­mis Lie­tu­vo­je, ku­rios ga­lė­tų pa­dė­ti ras­ti ga­li­my­bių at­vež­ti S.Ta­co kū­ri­nius ne­mo­ka­mai.

„Ma­nau, kad to­kiai tarp­tau­ti­nei pa­ro­dai yra bū­ti­na ieš­ko­ti kuo įvai­res­nių fi­nan­sa­vi­mo šal­ti­nių, kreip­tis į Lie­tu­vos kul­tū­ros ta­ry­bą, ku­ri gal­būt ga­lė­tų fi­nan­suo­ti pa­ro­dos sklai­dą ir edu­ka­ci­jas, ku­rios vyk­tų jos me­tu“, – sa­ko A.Ja­kuns­kie­nė. Ma­no­ma, kad pa­ro­da Aly­taus si­na­go­go­je ga­lė­tų veik­ti pus­me­tį.

Apie pa­ro­dos su­ma­ny­mą su mu­zie­ji­nin­kais ir S.Ta­cu kal­bė­jo­si Sa­mu­e­lio kla­sės drau­gas, ko­lek­ci­nin­kas Ze­no­nas Gra­mac­kas, Dzū­ki­jos mo­kyk­los di­rek­to­rė, fran­ko­fo­nė Vi­li­ja Su­šins­kie­nė, re­ži­sie­rius Ar­vy­das Kin­de­ris, ne­se­niai su­kū­ręs do­ku­men­ti­nį fil­mą apie žy­dų pa­vel­dą Dzū­ki­jo­je, po­li­ti­kas Ro­ber­tas Šar­knic­kas, kompozitorius Alvydas Jegelevičius – jie su­si­bū­rė kaip tam tik­ra ini­cia­ty­vi­nė gru­pė pa­ro­dai su­reng­ti.

Su­si­ti­ki­mas bai­gė­si sma­gia is­to­ri­ja, apie ku­rią pa­pa­sa­ko­jo mu­zie­ji­nin­kai. Pa­si­ro­do, vos pa­gar­si­nus so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se, kad S.Ta­co ko­lek­ci­ja bus eks­po­nuo­ja­ma Aly­tu­je, į si­na­go­go­je įsi­kū­ru­sį Au­dio­vi­zu­a­lių me­nų cen­trą pa­skam­bi­no lan­ky­to­jai su klau­si­mu: „Ar jau vei­kia Ta­co pa­ro­da?“