Aly­tus iš­mo­ko liūd­nas pa­mo­kas: res­tau­ruo­ja­mos mies­to erd­vė­se esan­čios me­džio skulp­tū­ros (0)

Saulė Pinkevičienė
Matučio
2006 metai, simpoziumo „Alytaus piliakalnio protėviai“ dalyviai, kuratorė Gintarė Markevičienė ir tuomentinė Alytaus miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Gitana Molevičienė. Zitos Strankevičienės nuotr.
Įvai­rio­se Dzū­ki­jos sos­ti­nės erd­vė­se įkur­din­ti me­džio dro­ži­niai – mies­to sa­vi­tu­mo da­lis, to­kia jų įvai­ro­ve kaip Aly­tus ga­li pa­si­gir­ti tik­rai ne kiek­vie­nas mies­tas. Ta­čiau po at­vi­ru dan­gu­mi esan­čias skulp­tū­ras rei­kia ne tik pa­sta­ty­ti, bet ir lai­ku pri­žiū­rė­ti, kad jos tar­nau­tų il­giau ir bū­tų es­te­tiš­kos. Sta­tis­ti­ka to­kia, kad bent du skulp­tū­rų par­kai Aly­tu­je jau nu­ny­ko dėl ne­pri­ežiū­ros. Dro­ži­nius te­ko tie­siog de­mon­tuo­ti, nes jie su­tre­šo ir nu­griu­vo. Šiuo me­tu ava­ri­nės būk­lės dro­ži­nių yra ša­lia Aly­taus pi­lia­kal­nio. Kai ku­rių jų iš­gel­bė­ti tik­riau­siai ne­be­įma­no­ma, o kad at­ei­ty­je taip ne­at­si­tik­tų An­zel­mo Ma­tu­čio par­ke, čia esan­čias skulp­tū­ras res­tau­ruo­ja pa­tys dro­žė­jai. Šie­met to­kiems at­nau­ji­ni­mo dar­bams Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bė sky­rė apie 10 tūkst. eu­rų. Tai – nau­ja ini­cia­ty­va, o jos tiks­las yra lai­ku pa­si­rū­pin­ti me­džio dro­ži­niais, kad jie tar­nau­tų kuo il­giau.

Kas nu­tin­ka li­ki­mo va­liai pa­lik­tiems dro­ži­niams?

Nuo 2000-ųjų per de­šimt­me­tį Aly­tu­je at­si­ra­do net trys erd­vės, ku­rio­se bu­vo įkur­din­ti me­džio dro­ži­niai. Dai­na­vos ir Vidz­gi­rio ra­jo­nų vai­kai bu­vo pa­mė­gę skulp­tū­ras, įsi­kū­ru­sias tarp pre­ky­bos cen­tro „Jot­vin­gis“ ir Svei­ka­tos ta­ko. Jos at­si­ra­do 1999 me­tais, tuo­me­ti­nės Aly­taus dai­lių­jų ama­tų mo­kyk­los ini­cia­ty­va.

Kaip pri­si­me­na pro­jek­to ku­ra­to­rė dai­li­nin­kė Gin­ta­rė Mar­ke­vi­čie­nė, pro­ble­mos pra­si­dė­jo, kai skulp­tū­ras rei­kė­jo tvar­ky­ti. Pa­aiš­kė­jo, kad for­ma­liai jos ne­tu­ri šei­mi­nin­ko ir pi­ni­gų re­mon­tui sa­vi­val­dy­bė skir­ti ne­ga­li.

Par­kas ar… „skulp­tū­rų ka­pi­nės“? Toks klau­si­mas in­ter­ne­ti­nė­je erd­vė­je nu­skam­bė­jo 2012 me­tas. Jį iliust­ra­vo nu­vir­tęs me­di­nis zui­kis, iš pas­kos nu­griu­vo ir li­ku­sios skulp­tū­ros, o pas­ku­ti­nė bu­vo de­mon­tuo­ta prieš maž­daug pen­ke­rius me­tus. Da­bar skulp­tū­rų vie­to­je „ga­no­si“ ro­ži­nis dram­blys ir at­si­ra­do vai­kų žai­di­mų aikš­te­lė.

Ki­tas au­to­ri­nių dar­bų liūd­nos baig­ties pa­vyz­dys – prieš dau­giau nei 20 me­tų Ku­ror­to par­ke, tarp Lais­vės an­ge­lo ir Dai­li­dės eže­rė­lio, bu­vęs ,,Dre­vi­nu­ko“ me­di­nių skulp­tū­rų ir at­rak­cio­nų ta­kas. Jis at­si­ra­do „Aly­taus par­kų“ ini­cia­ty­va, o jį ku­ra­vu­si G.Mar­ke­vi­čie­nė pa­kvie­tė, be ki­tų au­to­rių, ir pro­fe­sio­na­lius Aly­taus skulp­to­rius Aud­rių Ja­nu­šo­nį, Re­dą Dir­žį.

Kai ku­rios skulp­tū­ros bu­vo funk­cio­na­lios (pa­vyz­džiui, sū­py­nės), ki­tos gal­būt kon­cep­tu­a­lios ir la­biau pa­žei­džia­mos (vie­no­je skulp­tū­ro­je bu­vo sub­ti­liai pa­nau­do­ta ke­ra­mi­ka), juo­lab to­kio­je nuo­ša­lio­je vie­to­je, pa­trauk­lio­je van­da­lams. Bet ku­riuo at­ve­ju, šie dar­bai taip pat nu­ny­ko ty­liai, nes ne­bu­vo res­tau­ruo­ja­mi.

 

Vargs­ta ir me­di­niai pi­lia­kal­nio pro­tė­viai

Šiek tiek la­biau pa­si­se­kė au­to­riams, ku­rių kū­ri­niai at­si­ra­do Ne­mu­no pa­kran­tė­je Pir­mo­jo Aly­taus pu­sė­je, tarp pi­lia­kal­nio ir Bal­to­sios ro­žės til­to. 2002 me­tų va­sa­rą Aly­tu­je vy­ko res­pub­li­ki­nis me­džio dro­žė­jų ir kal­vių sim­po­ziu­mas „Aly­taus pi­lia­kal­nio pro­tė­viai“, jo me­tu su­kur­ta ir pi­lia­kal­nio pa­pė­dė­je bu­vo pa­sta­ty­ta me­džio skulp­tū­rų eks­po­zi­ci­ja. 2006 me­tais erd­vė pa­pil­dy­ta nau­jo­mis skulp­tū­ro­mis. Aly­tiš­kiai erd­vę pa­mė­go, skulp­tū­ros mi­to­lo­gi­ne te­ma­ti­ka de­rė­jo su pi­lia­kal­niu.

Pra­si­dė­jus Bal­to­sios ro­žės til­to sta­ty­boms, skulp­tū­ros at­si­dū­rė sta­ty­bų aikš­te­lė­je, kei­tė­si ir jų sa­vi­nin­kas, anks­čiau jos pri­klau­sė Aly­taus urė­di­jai, vė­liau – Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bei. Da­lis skulp­tū­rų šiuo me­tu yra pras­tos, da­lis – ava­ri­nės būk­lės, de­ja, lai­kas jas tvar­ky­ti yra pra­leis­tas. Ne­pai­sant to, me­di­nių skulp­tū­rų eks­po­zi­ci­ja „Aly­taus pi­lia­kal­nio pro­tė­viai“ vis dar yra įtrauk­ta į lan­ky­ti­nų Aly­taus vie­tų są­ra­šą.

„Da­lis me­di­nių skulp­tū­rų Aly­tu­je ne­iš­li­ko, nes ne­bu­vo lai­ku pri­žiū­ri­mos – tai yra liūd­nos pa­mo­kos, ku­rias pa­vy­ko iš­mok­ti“, – ma­no Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės Ūkio sky­riaus ve­dė­ja Pal­mi­ra Raš­kaus­kie­nė. Šiuo me­tu sa­vi­val­dy­bė yra sky­ru­si 10 tūkst. eu­rų Aly­tu­je esan­čioms me­džio skulp­tū­roms at­nau­jin­ti. Me­di­nes skulp­tū­ras tvarko VšĮ „Me­nų pie­va“, va­do­vau­ja­ma Kęs­tu­čio Be­ne­di­ko, ku­ris yra me­džio dro­žė­jų sim­po­ziu­mų il­ga­me­tis or­ga­ni­za­to­rius. Da­lis lė­šų pa­nau­do­ta tvar­kant A.Ma­tu­čio par­ko skulp­tū­ras, ta­čiau ti­ki­ma­si atnaujinti ir ke­lias Aly­taus pi­lia­kal­nio pa­pė­dė­je esan­čias skulp­tū­ras.

P.Raš­kaus­kie­nė sa­ko, kad vis dėl­to kai ku­rių ten esan­čių skulp­tū­rų iš­gel­bė­ti tur­būt ne­pa­vyks ir prie ge­riau­sių no­rų. To­kia ne­se­niai vy­ku­sio me­džio dro­žė­jų sim­po­ziu­mo da­ly­vių pro­fe­sio­na­li nuo­mo­nė. Me­di­nes skulp­tū­ras rei­kia pri­žiū­rė­ti lai­ku, jų ne­ap­leis­ti.

 

Ne­tie­sa, kad me­džio skulp­­tū­ros am­žius trum­pas

2012 me­tais Aly­tu­je, ne­to­li Spor­to mo­kyk­los, pra­dė­jo ras­tis skulp­tū­rų, skir­tų vai­kų ra­šy­to­jo An­zel­mo Ma­tu­čio he­ro­jams, par­kas. Kas ant­rus me­tus vyks­tan­čių dro­žė­jų sim­po­ziu­mų me­tu ne tik su­ku­ria­mos nau­jos skulp­tū­ros, bet ir res­tau­ruo­ja­mos ja­me jau esan­čios. Per 10 me­tų par­ke pa­sta­ty­tos 35 skulp­tū­ros, šiais me­tais vi­sos jos yra res­tau­ruo­tos.

„Me­džio skulp­tū­ra ga­li sto­vė­ti nors ir šim­tą me­tų, bet ją bū­ti­na pri­žiū­rė­ti“, – sa­ko K.Be­ne­di­kas. Jis džiau­gia­si, kad A.Ma­tu­čio par­ke esan­tys dro­ži­niai pa­ly­gin­ti re­tai nu­ken­čia nuo van­da­lų (ne­bent „Ra­ga­no­sis“ bu­vo ne­te­kęs au­sų), bet drėg­mė ir ki­tos per­mai­nin­go kli­ma­to są­ly­gos il­ga­am­žiš­ku­mo joms ne­pri­de­da. Skulp­tū­ras par­ke pri­žiū­ri ir pa­tys jų au­to­riai, kai at­vyks­ta į sim­po­ziu­mą, ar­ba tuo ten­ka pa­si­rū­pin­ti or­ga­ni­za­to­riui.

K.Be­ne­di­kas pa­ste­bi, kad 10 tūkst. eu­rų, ku­riuos sky­rė sa­vi­val­dy­bė skulp­tū­roms pri­žiū­rė­ti šie­met, tik­rai ne­už­teks, ypač no­rint su­tvar­ky­ti ava­ri­nės būk­lės kū­ri­nius prie Aly­taus pi­lia­kal­nio. „La­bai no­rė­tų­si šie­met dar res­tau­ruo­ti iš Pir­mo­jo Aly­taus ki­lu­sio a. a. skulp­to­riaus Eri­ko Mo­tie­ju­čio su­kur­tas skulp­tū­ras, ku­rios yra ir jo at­mi­ni­mo įpras­mi­ni­mas“, – sa­ko K.Be­ne­di­kas.

 

Kaip „mai­ti­na­mi“ Kau­no zo­o­lo­gi­jos so­do gy­vū­nai, taip ir... skulp­tū­ros

„Yra Ma­tu­čio par­ke to­kia skulp­tū­ra „Žio­gas“. Nuo pat pir­mo­jo sim­po­ziu­mo kas­met į Aly­tų at­va­žiuo­jan­tiems meist­rams jam tek­da­vo vėl ir vėl tai­sy­ti ūsus. Esa­me pa­svars­tę, kad bū­tų vi­sai sma­gu, jei skulp­tū­ro­mis pa­si­rū­pin­tų mū­sų mies­te esan­čios įmo­nės ar ben­dri­jos. Taip, kaip Kau­no zo­o­lo­gi­jos so­de įmo­nės pa­si­skirs­čiu­sios mai­tin­ti, ar tiks­liau skir­ti lė­šų, kai ku­rių gy­vū­nų mais­tui“, – sa­ko K.Be­ne­di­kas.

Ko­kios su­mos reik­tų vie­nos skulp­tū­ros prie­žiū­rai, kad ji džiu­gin­tų aly­tiš­kius il­gus me­tus, o ne grės­tų nu­virs­ti jiems ant gal­vų? Pa­si­ro­do, tai yra la­bai in­di­vi­du­a­lu, nes kiek­vie­nas dro­ži­nys yra iš skir­tin­gos me­die­nos, ski­ria­si at­li­ki­mo tech­ni­ka. Bū­na ir taip, kad iš ša­lies dro­ži­nys dar drū­tas at­ro­do, nors gy­ve­na pas­ku­ti­nes die­ne­les. K.Be­ne­di­kas mi­ni ro­dyk­lę nuo­ro­dą į A.Ma­tu­čio mu­zie­jų: „Gal­vo­jau, kad ją res­tau­ruo­sim, ga­lą nu­pjau­siu, su­že­mės, o ki­tą vėl pa­sta­ty­sim. Iš to štai kas be­li­ko – pa­si­ro­dė, kad vi­du­je me­die­na yra vi­siš­kai su­tre­šu­si.“

Šią va­sa­rą vy­ku­sio sim­po­ziu­mo da­ly­viai ap­žiū­rė­jo ir prie pi­lia­kal­nio esan­čias skulp­tū­ras. Ne­pra­džiu­gi­no. Pa­si­ro­do, jau yra to­kių, ku­rios tik kol ne­ju­di­na­mos dar sto­vi, o su­ju­di­nus – su­by­rės, nes vi­dus vi­siš­kai iš­pu­vęs. Vie­ną dro­ži­nį jau už­griu­vo gluos­nis. Ti­ki­ma­si, kad ir ki­tiems me­tams mies­to sa­vi­val­dy­bė skirs lė­šų Aly­taus vie­šo­sio­se erd­vė­se esan­čių me­di­nių skulp­tū­rų res­tau­ra­vi­mui. Kiek dar pa­vyk­tų pa­dė­ti la­biau­siai ap­leis­toms, to­kioms, ko­kios da­bar lau­kia die­nų pa­bai­gos prie Aly­taus pi­lia­kal­nio, pa­sa­ky­ti sun­ku, bet A.Ma­tu­čio par­ke esan­čias tik­rai ga­li­ma pri­žiū­rė­ti ci­vi­li­zuo­tai, kad ir aly­tiš­kius džiu­gin­tų, ir sve­čiams bū­tų sma­gu pa­ro­dy­ti.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.