Aly­tu­je žy­di kaš­to­nai...

Se­no­lių iš­min­tis tei­gia, kad, įsi­my­lė­jus žy­dint kaš­to­nams, mei­lės jaus­mas ne­ap­leis iki gra­bo len­tos. Ti­kė­ta, kad skir­ti pa­si­ma­ty­mus po sim­bo­li­niu mei­lės me­džiu – ge­ra pra­džia ant­ros pu­sės pa­ieš­kai. Aly­tiš­kė Al­do­na Mar­cin­ke­vi­čie­nė sa­ko, kad kiek pa­me­nan­ti, o pa­me­nan­ti maž­daug nuo 1959 me­tų, kaš­to­nai Aly­taus mies­te žy­dė­jo, o ru­de­niop jų stam­bios ru­da­šo­nės sėk­los vai­kų džiaugs­mui pa­bir­da­vo po me­džiais. „Ir ne­pa­me­nu, kad Su­val­kų gat­vės kaš­to­nai bū­tų tik rykš­tu­kės, tai bu­vo jau ūg­te­lė­ję me­de­liai. Anuo­met aly­tiš­kiai tiek au­to­mo­bi­lių ne­tu­rė­jo, tad daug kaš­to­nų so­di­no. Da­bar Su­val­kų gat­vė­je jau 3–4 kar­ta, jų gy­ve­ni­mo bū­das ki­tas“, – tei­gia A.Mar­cin­ke­vi­čie­nė. Kaip kaš­to­nai ver­ti­na­mi šian­dien, kai jų ša­kos svy­ra nuo bal­tų žie­dų ke­kių?

Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Ap­lin­kos ap­sau­gos sky­riaus vy­riau­sio­sios spe­cia­lis­tės Ra­mu­nės Zub­rės tei­gi­mu, Su­val­kų gat­vė­je au­ga 89 pa­pras­tie­ji kaš­to­nai (Aescu­lus hip­po­cas­ta­num). Ne­ma­žai šių me­džių yra ir ki­to­se mies­to vie­to­se. Dau­gu­mai gra­žus jų žy­dė­ji­mas, ta­čiau su­lau­kia­ma ir gy­ven­to­jų skun­dų. Kaip tvir­ti­na spe­cia­lis­tė, kaš­to­nai ge­ni­mi tau­so­jant juos, šiems me­džiams ne­tin­ka, kai nu­ker­ta­mos sto­ros ša­kos.

Kaš­to­nai tu­ri ir prie­šų, gra­žiai nu­žy­dė­ju­sius pas­ta­rai­siais me­tais ap­nin­ka milt­li­gė ir ker­šo­ji kaš­to­ni­nė kan­de­lė. Už­puo­la ma­žas dru­ge­lis, bet kaš­to­nų la­pus ant­ro­je va­sa­ros pu­sė­je ma­to­mai pa­žei­džia.

Ri­mos Moi­se­jen­kie­nės mo­kyk­li­niai me­tai pra­bė­go Su­val­kų gat­vė­je, prie žy­din­čių kaš­to­nų. Ji me­na jau bran­džius me­džius ir tė­čio pa­sa­ko­ji­mus, kaip juos so­di­no. Bet, ar ir tė­vai so­di­no, ji ne­ga­li pa­tvir­tin­ti.

„Man te­ko pri­žiū­rė­ti Su­val­kų gat­vės kaš­to­nus. Gra­žiai ir lė­tai jie au­go. Tai bu­vo aly­tiš­kių la­bai my­li­mi me­džiai, o mū­sų įstai­gai – ne­ma­žas rū­pes­tis. Kaš­to­nai už­au­gi­na daug la­pų, daug vai­sių, ku­rie ru­de­nį ima sprog­ti ir kris­ti ant grin­di­nio. Vi­sa rei­kė­jo su­šluo­ti ir iš­vež­ti į są­var­ty­ną. Tarp tų kaš­to­nų au­go ber­žas, ku­ris man la­bai pa­ti­ko. Šian­dien jo jau ne­bė­ra, se­nas bu­vo, nu­pjo­vė“, – me­na Ja­nė Rai­šu­tie­nė, il­gus me­tus rū­pi­nu­sis Aly­taus ža­liuo­ju rū­bu.

Ji dar pa­si­džiau­gia, kad šian­die­nis Aly­tus virs­ta į bo­ta­ni­kos so­dą, ši­tiek įdo­mios au­ga­li­jos ja­me, ko­kios nuo­sta­bios gė­lių kom­po­zi­ci­jos. Bet Mies­to so­de, mei­lės kam­pe­ly­je au­ga pa­pras­tas ber­žas, ku­rį, kaip at­vi­rau­ja me­džių my­lė­to­ja, no­rė­tų ma­ty­ti kuo il­giau.

Aly­tu­je, Vidz­gi­rio mik­ro­ra­jo­ne, yra Kaš­to­nų gat­vė. Knie­tė­jo su­ži­no­ti, kiek to­je gat­vė­je žy­di kaš­to­nų. Gar­baus am­žiaus Kaš­to­nų gat­vės sen­bu­vė Onu­tė Kil­ma­nie­nė sa­ko, kad vie­ną me­dį prie ga­ra­žų yra ma­čiu­si. „Ga­lė­jo gy­ven­to­jai pa­so­din­ti kaš­to­nų, juk tai gra­žūs me­džiai“, – sa­ko jau 56 me­tus Kaš­to­nų gat­vė­je gy­ve­nan­ti 86 me­tų Onu­tė.

Ki­ti šios gat­vės sen­bu­viai pri­si­mi­nė, kad bu­vo ža­dė­ta so­din­ti ne tik kaš­to­nų, bet ir ąžuo­lų, o ėmė ir pa­so­di­no bal­tų­jų aka­ci­jų. „Jos ir­gi bal­tai žy­di, kve­pia“, – juo­ka­vo pa­šne­ko­vai.

Tei­gia­ma, kad kaš­to­nai mū­sų kraš­te at­si­ra­do tik prieš ko­kius 200 me­tų. Dva­rų kraš­to­vaiz­džio spe­cia­lis­tai kū­rė ro­man­ti­nio sti­liaus par­kus ir iš pie­ti­nių re­gio­nų ga­be­no gra­žius au­ga­lus. Iš dva­rų kaš­to­nai pa­pli­to po mies­tų aikš­tes, žmo­nių so­dus.