Aly­tu­je veis­ly­ną įkū­ru­sios ma­ma ir duk­ra di­džiuo­ja­si, kad jų šuo džiu­gi­na net hos­pi­so Ka­ta­lo­ni­jo­je pa­cien­tus

„Ge­ru­lis“, nes šu­nys ge­riau­si

Vai­kys­tė­je Jū­ra­tė šu­niu­ko ne­tu­rė­jo, bet pra­šė tė­vų nu­pirk­ti. Sva­jo­nė iš­si­pil­dė, kai pa­na­šaus am­žiaus bu­vo jos pa­čios duk­ra. Tie­sa, iš­si­rink­ti veis­lę pa­si­ro­dė ne­leng­va: „Apie veis­ly­ną ta­da net ne­gal­vo­jo­me, o pir­mą­jį šu­nį pir­ko­me sau. Rin­ko­mės vi­sa šei­ma na­riai, aš, vy­ras ir duk­ra, ku­riai tuo­met bu­vo try­li­ka. Lab­ra­do­ro ret­ri­ve­riai Lie­tu­vo­je anuo­met bu­vo ma­žai gir­dė­ta veis­lė, bet šie šu­nys pa­ver­gė mū­sų šir­dis sa­vo drau­giš­ku­mu nuo pa­žin­ties pra­džios. Tik­ras ret­ri­ve­ris pa­si­ren­gęs už­megz­ti ry­šį su vai­ku ar se­ne­liu, net su vi­sai ne­pa­žįs­ta­mu žmo­gu­mi.“

Min­tis apie veis­ly­ną at­si­ra­do, kai į vai­vo­rykš­tės ša­lį iš­ke­lia­vo pir­mo­ji Ja­ciuns­kų šei­mos au­gin­ti­nė. Šei­mi­nin­kai ma­tė, kad li­kęs vie­nas jos drau­gas liū­di, ir pra­dė­jo dai­ry­tis ge­ros kil­mės šu­niu­ko, o ne­tru­kus įkū­rė ir Lab­ra­do­ro ret­ri­ve­rių veis­ly­ną „Ge­ru­lis“. Be­je, ko­dėl toks pa­va­di­ni­mas?

„Ge­ru­lis – ma­no žen­to pa­var­dė, o mud­vi su duk­ra esa­me veis­ly­no ben­dra­sa­vi­nin­kės. Su­gal­vo­jo­me, kad su­sie­ti su pa­var­de la­bai tin­ka, nes šios veis­lės šu­nys la­bai ge­ri, tik­ri ge­ru­liai“, – šyp­so­si Jū­ra­tė.

Gy­ve­ni­mas su­ka­si ap­link au­gin­ti­nius

„Vi­sas mū­sų šei­mos gy­ve­ni­mas da­bar su­ka­si ap­link šu­nis. Jei jų ne­bū­tų, gy­ven­čiau la­bai sės­liai. Daž­ną die­ną gal­vo­čiau, kad oras pras­tas, o da­bar kas­dien nu­ei­nu su šu­ni­mis apie 5–7 ki­lo­met­rus miš­kais. Atos­to­gau­ja­me ir­gi su ke­tur­ko­jais, ne­re­tai ap­lan­ko­me duk­rą Da­ni­jo­je. Ji taip pat au­gi­na Lab­ra­do­ro ret­ri­ve­rį“, – pa­sa­ko­ja J.Ja­ciuns­kie­nė.

Vi­sa tai pui­ku, bet tur­būt dau­ge­liui skai­tan­čių šias ei­lu­tes rū­pi: o kaip at­ro­do kas­die­nė bui­tis, kai na­muo­se ši­tiek ke­tur­ko­jų au­gin­ti­nių? Jū­ra­tė sa­ko, kad di­des­nių pro­ble­mų ne­ky­la. Kar­tą per die­ną kai­lį na­muo­se su­ren­ka ro­bo­tas va­ly­tu­vas, o po pa­si­vaikš­čio­ji­mų šu­nys nu­prau­sia­mi jiems skir­ta­me at­ski­ra­me du­še. Tie­sa, kar­tais šei­mos na­muo­se at­si­ran­da ir 10 ar net dau­giau žva­lių uo­de­gė­lių – nau­ja veis­ly­no va­da. Šu­niu­kai čia au­gi­na­mi iki dvie­jų-tri­jų mė­ne­sių ir tik po to ke­liau­ja į nau­jus na­mus. „Ne­lai­ko­me sa­vo šu­nų vol­je­ruo­se, jie – na­mi­niai, į juos in­ves­tuo­ja­me be ga­lo daug lai­ko, emo­ci­jų. Dir­bu nuo­to­li­niu bū­du, aš sė­džiu prie kom­piu­te­rio, jie – ša­lia, jei va­sa­rą kaž­ką vei­kiu dar­že – šu­nys kan­triai lau­kia, kol skir­siu jiems dė­me­sio ir mes pa­žai­si­me. Mū­sų au­gin­ti­niai ei­bių ne­kre­čia ir na­mų ne­nio­ko­ja, nes su jais nuo­lat už­si­i­ma­me, žai­džia­me“, – pa­sa­ko­ja Jū­ra­tė.

Šei­mi­nin­kui ant gal­vos už­lips ir vie­nas šuo

„Trys di­de­li šu­nys ne­truk­do, jei yra pro­tin­gi ir iš­auk­lė­ti, bet ir su vie­nu ga­li nesu­si­tvar­ky­ti, jis ir ant sta­lo, ir šei­mi­nin­kui ant gal­vos už­lips, jei su juo ne­bus dir­ba­ma. Mū­sų šu­nys ne­li­pa ant so­fos, ne­mie­ga ant lo­vos. Pir­mie­siems bu­vo lei­džia­ma tru­pu­tį dau­giau, bet pas­kui su­pra­to­me, kad jei vi­si trys su­lips ant lo­vos, tai pa­tys ant že­mės mie­go­si­me“, – šyp­so­si Jū­ra­tė. Ji ne­sle­pia, kad ke­tur­ko­jų auk­lė­ji­mas rei­ka­lau­ja daug dar­bo ir lai­ko, bet jai tai pa­tin­ka. Vi­si „Ge­ru­lio“ šu­nys lan­ko dre­sa­vi­mo mo­kyk­lą, nors šei­mi­nin­kė pui­kiai tai ga­lė­tų da­ry­ti pa­ti, bet au­gin­ti­niams rei­kia iš­mok­ti ben­drau­ti su ki­tais gen­tai­niais.

Po­kal­bis apie šu­nų auk­lė­ji­mo ypa­tu­mus kiek ne­ti­kė­tai pa­si­su­ka apie žmo­nių san­ty­kius. Jū­ra­tė sa­ko, kad tik au­gin­da­ma šu­nis ji su­pra­tu­si, kaip rei­kia ge­ro žo­džio jiems ir kaip ne­re­tai mes to pa­gy­ri­mo, pa­drą­si­ni­mo šykš­ti­me net... sa­vo vai­kams. Tar­si sa­vai­me su­pran­ta­ma bū­tų, kad jie pri­va­lo pa­tei­sin­ti mū­sų lū­kes­čius. Gal iš pir­mo žvilgs­nio ir drą­sus su­gre­ti­ni­mas, bet tie­sos, pa­na­šu, yra.

Šu­niu­kams – spe­cia­lūs tes­tai

Vi­si, kas bent kar­tą gy­ve­ni­me tu­rė­jo šu­nį, pui­kiai ži­no, koks sma­gus ir at­sa­kin­gas lai­kas yra jo vai­kys­tė. Ir ne tik to­dėl, ke­tur­ko­jis ga­li su­grauž­ti bran­gius odi­nius ba­tus. „Šu­niu­kų gi­mi­mas ir au­gi­ni­mas veis­ly­ne kas­kart su­tei­kia la­bai daug ge­rų emo­ci­jų, ma­žy­liais džiau­gia­mės vi­si na­miš­kiai. Ypač įdo­mu ste­bė­ti, kaip ski­ria­si vos vaikš­čio­ti pra­dė­ju­sių ke­tur­ko­jų cha­rak­te­riai”, – pa­ste­bi Jū­ra­tė.

Sep­ty­nių sa­vai­čių šu­niu­kams ji at­lie­ka spe­cia­lų po­lin­kių tes­tą, ku­ris at­sklei­džia jų įgim­tas sa­vy­bes – vie­nas ra­mus ir nuo­lan­kus, o ki­tas, žiū­rėk, muis­to­si ir jau ro­do cha­rak­te­rį. Lab­ra­do­ro ret­ri­ve­riai yra ypa­tin­ga veis­lė, nes šie šu­nys la­bai tin­ka ka­ni­te­ra­pi­jai, jie mo­ko­mi bū­ti ak­lų­jų ved­liais.

„Mū­sų veis­ly­no šu­nys ne tik sa­vo šei­mi­nin­kus džiu­gi­na, bet ir kai ku­rie jų ge­rą dar­bą dir­ba. Spe­cia­liai iš Is­pa­ni­jos bu­vo at­skri­du­si dre­suo­to­ja, ku­ri pa­ti no­rė­jo pa­ben­drau­ti su mū­sų šu­niu­kais ir įver­tin­ti, ku­ris ge­riau­siai tiks te­ra­pi­nei veik­lai su se­nu­kais hos­pi­se Ka­ta­lo­ni­jo­je. Iš­si­rin­ko ra­maus cha­rak­te­rio ka­ly­tę. Di­džiuo­juo­si, kad ji da­ro to­kį ge­rą dar­bą – tei­kia ge­rų emo­ci­jų sun­kiai ser­gan­tiems. Apie ją ra­šė vie­ti­nis laik­raš­tis, ro­dė te­le­vi­zi­jos re­por­ta­že. Ki­tai šei­mai, au­gi­nan­čiai au­tiz­mo spek­tro su­tri­ki­mų tu­rin­tį vai­ką Lie­tu­vo­je, šu­niu­ką taip pat pa­dė­jo iš­si­rink­ti spe­cia­lis­tas, ku­ris lan­kė­si veis­ly­ne. Bu­vo žiū­ri­ma, kaip šu­niu­kas re­a­guo­ja į gar­sus, ar yra smal­sus“, – pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vė.

Auk­si­nis Jū­ra­tės pa­ta­ri­mas ma­moms ir tė­tėms

Ga­li­ma sa­ky­ti, kad taip pat pre­ci­ziš­kai, kaip spe­cia­lis­tai ki­no­lo­gai ver­ti­na šu­niu­kus veis­ly­ne, Jū­ra­tė sten­gia­si įsi­ti­kin­ti, ar at­sa­kin­gos ir pa­ti­ki­mos yra šei­mos, ku­rios no­ri au­gin­ti­nio. Ar bū­na, kad ke­tur­ko­jis tie­siog ne­par­duo­da­mas, jei ky­la įta­ri­mų, kad bū­si­mo šei­mi­nin­ko spren­di­mas sku­bo­tas? Pa­šne­ko­vei įsi­mi­nė toks at­ve­jis: tė­vai šu­niu­ką no­rė­jo pa­im­ti vai­kui, ku­ris tu­rė­jo fo­bi­ją – ka­dai­se jam įkan­do šuo. De­ja, bai­mė nie­kur ne­din­go, o ke­tur­ko­jį te­ko grą­žin­ti.

„Su žmo­nė­mis, ku­rie au­gi­na šu­niu­kus iš mū­sų veis­ly­no, ben­drau­ja­me nuo­lat, esa­me įkū­rę feis­bu­ko gru­pę, o kar­tą per me­tus kvie­čia­me į sve­čius – šu­nų gi­mi­nės su­si­ti­ki­mą, kaip pa­tys va­di­na­me, at­si­vež­ti au­gin­ti­nius, da­ly­vau­ti rung­ty­se, lai­mė­ti pri­zus“, – pa­sa­ko­ja J.Ja­ciuns­kie­nė. Drau­gys­tė ne­re­tai už­si­mez­ga ir su ki­tų veis­ly­nų sa­vi­nin­kais.

„Ne­įsi­vaiz­duo­ju mū­sų šei­mos gy­ve­ni­mo be šu­nų, be tos be­są­ly­giš­kos mei­lės, ku­rią jie kas­dien do­va­no­ja. Tur­būt au­gin­ti­nio iš­ėji­mas – vie­nin­te­lis da­ly­kas, prie ku­rio nie­kaip ne­pri­pra­si, nes tai – ta­vo šei­mos na­rys. Mes, žmo­nės, tu­ri­me dar­bų ir rei­ka­lų, o jiems esa­me vie­nin­te­liai, ku­riuos jie my­li. Juk šuo mums ski­ria vi­są gy­ve­ni­mą. To­dėl spren­di­mas įsi­gy­ti au­gin­ti­nį yra ypa­tin­gai at­sa­kin­gas ir svar­bus. Ma­nęs daž­nai klau­sia, ką da­ry­ti, jei vai­kas no­ri šu­niu­ko? Aš at­sa­kau: „Mie­li ma­mos ir tė­tės, pa­klaus­ki­te sa­vęs, o JŪS pa­tys ar no­ri­te šuns? Ir spręs­ki­te pri­klau­so­mai nuo to, koks bus jū­sų at­sa­ky­mas.“