Aly­taus laik­ro­di­nin­kų po­ra: „Pa­tar­lė bat­siu­vys ba­sas mums ne­tin­ka“ (FOTO)

Ki­nai sa­ko, kad šių me­tų šei­mi­nin­kas dra­ko­nas ne­ša sėk­mę, o Vla­dis­la­vas ir Ni­jo­lė Vrub­liaus­kai yra vie­no il­ga­am­žiš­kiau­sių ver­slų mies­to cen­tre – laik­ro­džių par­duo­tu­vės sa­vi­nin­kai. Ver­sle ir gy­ve­ni­me jie­du drau­ge jau 30 me­tų, o Vla­dis­la­vas taip pat ran­da lai­ko ir sa­vo ho­biui – fo­to­gra­fi­jai.

Laik­ro­džių mis­ti­ka

Pri­gim­ti­nis aly­tiš­kis V.Vrub­liaus­kas bai­gė tuo­me­tę 5-ąją vi­du­ri­nę (da­bar – Dai­na­vos pro­gim­na­zi­ja), kur jam dės­tė auk­si­nė šios mo­kyk­los mo­ky­to­jų ple­ja­da – ma­te­ma­ti­kas Ni­ko­de­mas Kru­ko­nis, li­tu­a­nis­tas Al­gir­das Mar­ti­nai­tis, fi­zi­kas Vy­tau­tas Ma­tu­le­vi­čius. Bai­gęs stu­di­jas Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te Kau­ne Vla­dis­la­vas Aly­tu­je iš pra­džių kū­rė in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų ver­slą, pra­dė­jo pre­kiau­ti laik­ro­džiais. Vy­ras ir žmo­na pa­ste­bi: tai – la­bai spe­ci­fi­nė pre­kė, tu­rin­ti sa­vo ža­ve­sio. Pa­sak jų, tai pa­tvir­ti­na ir ko­le­gos pre­ky­bi­nin­kai, tarp ku­rių yra ban­džiu­sių iš­ei­ti į ki­tą ver­slo sri­tį, bet grį­žu­sių: „Laik­ro­dis skai­čiuo­ja lai­ką ir tu­ri tam tik­ros ma­gi­jos. In­ter­ne­ti­nė pre­ky­ba ne­tin­ka, nes pir­kė­jas tu­ri pa­si­ma­tuo­ti, pa­čiu­pi­nė­ti laik­ro­dį. Daž­nas pir­kė­jas ren­ka­si prak­tiš­ką ele­gan­tiš­ką ir leng­vai pri­tai­ko­mą kas­die­nai ir svar­bioms gy­ve­ni­mo pro­goms laik­ro­dį.“

Vla­das ne­abe­jo­ja, kad bū­tent dėl nos­tal­gi­jos žmo­nės šian­dien vėl ieš­ko me­cha­ni­nių laik­ro­džių, grįž­ta prie ana­lo­gi­nės fo­to­gra­fi­jos ir skai­to tik­rą kny­gą – ne elek­tro­ni­nę skai­tyk­lę, po­pie­ri­nį laik­raš­tį. Ir ki­to­se sri­ty­se ste­bi­mos pa­na­šios ten­den­ci­jos. „Tva­ru­mas tam­pa ak­tu­a­lus jau vien to­dėl, kad žmo­nės tu­ri ir prak­ti­nių pa­tir­čių, pa­vyz­džiui, iš­ma­nūs laik­ro­džiai – trum­pa­am­žiai, tai­gi grįž­ta ieš­ko­ti, tra­di­ci­nių, kla­si­ki­nių, su ro­dyk­lė­mis,“ – pa­ste­bi Ni­jo­lė.

Do­va­no­ja net krikš­ty­nų pro­ga

Ne pa­slap­tis, kad Aly­tu­je pre­ky­bos ver­slai, jei kal­ba­me ne apie mais­to pro­duk­tus ar al­ko­ho­lį, ne visi yra la­bai sėk­min­gi. Ypač po pan­de­mi­jos ri­bo­ji­mų, iš­vi­ju­sių pir­kė­jus į in­ter­ne­tą. „Pa­slap­tis, kaip mums pa­vy­ko iš­lai­ky­ti ver­slą Aly­taus cen­tre ta, kad par­duo­tu­vė įsi­kū­ru­si mū­sų nuo­sa­vo­se pa­tal­po­se, nes jei tek­tų nuo­mo­tis – ka­žin kaip bū­tu­me iš­li­kę“, – svars­to V.Vrub­liaus­kas.

Kei­čia­si lai­kai – kei­čia­si pa­pro­čiai. Šiuo me­tu po­pu­lia­rūs vai­kiš­ki laik­ro­džiai su ro­dyk­lė­mis – pa­si­ro­do, į iš­ma­niuo­sius te­le­fo­nus įni­kę šiuo­lai­ki­niai pra­di­nu­kai sun­kiai iš­moks­ta pa­žin­ti lai­ką pa­pras­ta­me ci­fer­bla­te.

Nors laik­ro­džius vi­si tu­ri­me iš­ma­niuo­siuo­se te­le­fo­nuo­se, bet yra si­tu­a­ci­jų, ku­rio­se to ne­pa­kan­ka. Laik­ro­dis – ne tik įvaiz­džio da­lis, jis su­si­jęs ir su tam tik­ru eti­ke­tu. Pa­vyz­džiui, ver­slo su­si­ti­ki­me man­da­gu pa­si­žiū­rė­ti į ran­ki­nį laik­ro­dį ir taip leis­ti su­pras­ti, kad ta­vo lai­kas bai­gia­si. Ver­slo žmo­nės ieš­ko kla­si­ki­nių so­li­džių ran­ki­nių laik­ro­džių, ku­rie ga­li kai­nuo­ti ir ke­lis tūks­tan­čius eu­rų.

„Manęs dažnai paklausia, kokie mus sieja giminystės ryšiai su Algirdu Vrubliausku. Atsakau, kad „giminystės“ ryšiai tokie, jog buvo žmonos klasiokas.“

Šiuo me­tu Aly­tu­je, bent jau „Lau­mė­je“, laik­ro­džius žmo­nės daž­niau per­ka ne sau, bet do­va­nų. Ju­bi­lie­ji­niai gim­ta­die­niai, mo­kyk­los ar stu­di­jų bai­gi­mas ir net krikš­ty­nos, kai bū­si­mas laik­ro­džio sa­vi­nin­kas dar nė vaikš­čio­ti ne­pra­dė­jo, – įpras­tos pro­gos, kai laik­ro­dis yra so­li­di do­va­na. Be­je, Aly­taus įmo­nės gim­ta­die­nių pro­go­mis laik­ro­džius do­va­no­ja ir sa­vo dar­buo­to­jams, o tuo pa­čiu ir vie­ti­nį ver­slą pa­lai­ko. Ga­li­ma laik­ro­dį pa­do­va­no­ti ir Va­len­ti­no die­nos pro­ga, bet tas nė­ra daž­na.

Be­je, Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je yra žmo­nių, ku­rie ko­lek­cio­nuo­ja lie­tu­viš­kus li­mi­tuo­to lei­di­mo se­ri­jos „Vos­tok Eu­ro­pe“ laik­ro­džius. Ni­jo­lė pa­ste­bi, kad jie yra la­bai ko­ky­biš­ki, o kai­na – san­ty­ki­nai ne­di­de­lė, pa­ly­gin­ti su su­rink­tais Ja­po­ni­jo­je ar Švei­ca­ri­jo­je.

Laik­ro­džių ne­ko­lek­cio­nuo­ja, lai­ko už­ten­ka ir il­giems pa­si­vaikš­čio­ji­mams

„Mes pa­tys laik­ro­džių na­muo­se ne­ko­lek­cio­nuo­ja­me, ta­čiau pa­tar­lė „bat­siu­vys be ba­tų“ mums taip pat ne­tin­ka. Laik­ro­džius tu­ri­me vi­so­se erd­vė­se, net vo­nio­je, bet ja­po­niš­kus, ku­rie ei­na ty­liai, o me­cha­ni­niai – triukš­mau­ja,“ – sa­ko pa­šne­ko­vai.

Vrub­liaus­kų šei­mos laik­ro­dy­je vi­suo­met at­si­ran­da vie­tos il­giems pa­si­vaikš­čio­ji­mams pės­čio­mis. Jie gy­ve­na Pir­ma­ja­me Aly­tu­je, tad daž­nai už­su­ka ir ant Bal­to­sios ro­žės til­to. Sa­ko, kad mū­sų mies­tas ža­lias ir la­bai dė­kin­gas mėgs­tan­tiems vaikš­čio­ti, ži­no­ma, pa­ste­bi vie­tų, kur trūks­ta šei­mi­nin­ko ran­kos. Vis dar ne­įreng­tas so­dų ben­dri­ją „Ne­mu­nas“ ir til­tą jun­gian­čio pės­čių­jų ta­ko ap­švie­ti­mas at­kar­po­je tarp Aly­taus mies­to ir ra­jo­no ri­bų. Į akis daž­nai kren­ta ir ne­iš­vež­tos šiukš­lės prie so­di­nin­kų kon­tei­ne­rių, taip pat ne­džiu­gi­na ap­griu­vę sta­tūs laip­tai, jun­gian­tys til­tą ir Pi­lia­kal­nio gat­vę.

Be­je, o ką tiek me­tų gy­vuo­jan­čios laik­ro­džių par­duo­tu­vės sa­vi­nin­kai ma­no apie kai­my­nus – Aly­taus ro­tu­šės bokš­to laik­ro­dį? „Ši­tas pa­sta­tas ir jo laik­ro­dis de­ra. Bet no­rė­tų­si jau­kes­nės aikš­tės su gra­žiu fon­ta­nu ir dau­giau ža­lu­mos, kad mies­tie­čiams bū­tų ma­lo­nu at­ei­ti pra­leis­ti lais­va­lai­kį“, – sa­ko V.Vrub­liaus­kas.

Pir­mą­jį fo­to­apa­ra­tą pa­do­va­no­jo se­ne­lis

Lais­va­lai­kiu Vla­dis­la­vas do­mi­si ir fo­to­gra­fi­ja, ji už­ka­bi­no pa­aug­lys­tė­je. „Se­ne­lis man pa­do­va­no­jo pir­mą­jį fo­to­apa­ra­tą „Sme­na 7“ ir iš­mo­kė juo nau­do­tis, o fo­to­gra­fi­ja tais lai­kais bu­vo la­bai ma­din­ga. Pats ryš­kin­da­vau juos­te­les, vie­ni per ki­tus iš­mo­ko­me tech­no­lo­gi­jos sub­ti­ly­bių. Bu­vo to­kia Po­vi­lo Kar­pa­vi­čiaus kny­ga „Spal­vo­tos fo­to­gra­fi­jos prak­ti­ka“, ji ir ta­po pa­grin­di­niu ži­nių šal­ti­niu. So­viet­me­čiu Lie­tu­vos fo­to­me­ni­nin­kai gar­sė­jo ne vien tik Są­jun­go­je, Mask­vo­je prie Ri­man­to Di­cha­vi­čiaus pa­ro­dų nu­si­driek­da­vo il­giau­sios ei­lės. Vi­sa tai pa­da­rė di­de­lės įta­kos, kad dau­ge­liui ma­no kar­tos žmo­nių fo­to­gra­fi­ja ta­po ho­biu“, – pa­sa­ko­ja Vla­dis­la­vas. Jis pa­ste­bi, kad anuo­met fo­to­apa­ra­tus tu­rė­jo ir fo­to­gra­fa­vo kas ant­ras Tvir­to­vės gat­vės, ku­rio­je tuo me­tu gy­ve­no jo tė­vai, gy­ven­to­jas. Vla­do po­mė­gis iš­li­ko iki šiol, jis iš­sau­go­jo ir vi­sus sa­vo tu­rė­tus fo­to­apa­ra­tus. Ta­čiau da­bar jie na­muo­se tu­ri po­il­sio len­ty­nė­lę, o fo­to­gra­fuo­ja jis skait­me­ni­niu „Fu­ji­Film“.

Fo­to­gra­fi­ja ir krep­ši­nis

Fo­to­gra­fi­jos po­pu­lia­ru­mą sa­vo pa­aug­lys­tės me­tais V.Vrub­liaus­kas ly­gi­na su krep­ši­niu, sa­ko, kad tai, tam tik­ra pras­me, bu­vo kul­ti­nis už­si­ė­mi­mas. Jam pa­čiam ypa­tin­gą įspū­dį pa­da­rė dar so­viet­me­čiu iš­leis­tas pir­ma­sis aly­tiš­kio fo­to­me­ni­nin­ko Ze­no­no Bul­ga­ko­vo al­bu­mas. Jį var­ty­da­mas su­pra­to, kad ga­li­ma fo­to­gra­fuo­ti ne tik drau­gus kie­me, bet ir kaž­ką įdo­miau. Taip iki šiol ir ne­si­ski­ria su fo­to­apa­ra­tu, o jo nuo­trau­kos su­lau­kia dau­gy­bės pa­tik­tu­kų feis­bu­ke.

„Man fo­to­gra­fi­ja yra sa­vo­tiš­kas at­si­pa­lai­da­vi­mas, me­di­ta­ci­ja. Sten­giuo­si iš­nau­do­ti fo­to­apa­ra­to ga­li­my­bes ir kuo ma­žiau ap­do­ro­ti nuo­trau­kas. Džiau­giuo­si, kad Aly­tu­je pas­ta­ruo­ju me­tu at­si­ra­do daug ga­bių fo­to­gra­fuo­jan­čių žmo­nių. La­bai įdo­mus kiek­vie­no jų sa­vi­tas žvilgs­nis į sa­vo mies­tą. Lin­kiu kuo dau­giau fo­to­gra­fuo­ti ir to­bu­lė­ti, nes nie­kas ne­gi­mė ge­ru fo­to­gra­fu. Kaip yra pa­sa­kęs ži­no­mas XX am­žiaus fo­to­me­ni­nin­kas, dar va­di­na­mas fo­to­žur­na­lis­ti­kos tė­vu Hen­ri Car­tier-Bres­son, „pir­mie­ji 10 tūks­tan­čių kad­rų yra pras­ti, o ge­res­ni pra­si­de­da jau po to,“ – sa­ko V.Vrub­liaus­kas.