Alo­vės lobis. Kas jį atrado ir kada? (0)

Alovės lobį saugo muziejus. As­me­ni­nės nuotr.
Alovės lobį saugo muziejus. As­me­ni­nės nuotr.
Alo­viš­kei Au­rai Gri­ga­ra­vi­čiū­tei-Čes­nu­lie­nei kraš­to­ty­ri­nė veik­la – vie­nas iš po­mė­gių. Dar vai­kys­tė­je pa­de­da­ma tė­čio, ku­ris do­mė­jo­si is­to­ri­ja, nu­si­brai­žė pir­mą­jį gi­mi­nės me­dį. O vė­liau, įkvėp­ta tė­čio ir mo­čiu­tės pa­sa­ko­ji­mų, pra­dė­jo rink­ti ir kaup­ti įvai­riais ke­liais gau­na­mą in­for­ma­ci­ją apie Alo­vės kraš­tą. Pa­klaus­ta, kaip ją pri­sta­ty­ti „Aly­taus nau­jie­nų“ skai­ty­to­jams – pa­gal po­mė­gį ar tie­sio­gi­nį dar­bą – Au­ra at­sa­kė: „Juo­kau­ju, kad esu ty­rė­ja ir pa­gal tie­sio­gi­nį dar­bą, ir pa­gal po­mė­gį.“ Au­rą Gri­ga­ra­vi­čiū­tę-Čes­nu­lie­nę kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Au­ra, esa­te ket­vir­to­ji kar­ta, gy­ve­nan­ti to­je pa­čio­je vie­to­je Alo­vė­je, Jū­sų vai­kai – penk­to­ji kar­ta. Tur­būt esa­te vie­nin­te­lė alo­viš­kių šei­ma su to­kiu sva­riu ke­lių kar­tų pa­vel­du?

– Ne­ma­nau, kad vie­nin­te­lė. Na, pen­kios kar­tos iš tie­sų jau at­ro­do sva­ru, ta­čiau po 3–4 kar­tas, gy­ve­nan­čias to­je pat vie­to­je Alo­vė­je, tik­rai ne­sun­kiai su­skai­čiuo­ju.

Ma­no pro­se­ne­lis Juo­zas Gri­ga­ra­vi­čius tru­pu­tį dau­giau kaip 2 ha že­mės įsi­gi­jo 1928 me­tais, Bal­to­sios Alo­vės dva­ro par­ce­lia­vi­mo me­tu, nau­jai su­for­muo­ta­me Skir­gai­lių kai­me ir dar il­gai už ją mo­kė­jo vals­ty­bės iž­dui. Pro­tė­viai ver­tė­si sun­kiai, vai­kų tu­rė­jo daug, o že­mės – ma­žo­kai. Bet mei­lę jai per­duo­da­vo iš kar­tos į kar­tą ir ji tik stip­rė­jo.

Nė vie­na kar­ta nė aki­mirks­nio ne­pa­gal­vo­jo apie so­dy­bos per­lei­di­mą ki­tiems, par­da­vi­mą. Ne­tu­riu net men­kiau­sios abe­jo­nės, kad mū­sų vai­kai ga­lė­tų pa­si­elg­ti prie­šin­gai. Pra­džią Alo­vė­je me­na ir na­muo­se iš­sau­go­tas pro­tė­vių plūk­tos as­los frag­men­tas.

– Jau du de­šimt­me­čius kau­pia­te kraš­to­ty­ri­nę me­džia­gą apie Alo­vę, svar­biau­sius jos ob­jek­tus. Ko­kie at­ras­ti do­ku­men­tai, liu­di­ji­mai Jus la­biau­siai džiu­gi­na ir ste­bi­na?

– Džiu­gi­na, kad vis dau­giau in­for­ma­ci­jos ga­li­ma ras­ti ne­iš­kė­lus ko­jos iš na­mų. Vi­suo­me­nei at­ve­ria­mi vis di­des­ni ar­chy­vų klo­dai. Pa­vyz­džiui, šie­met Vil­niaus re­gio­ni­nis vals­ty­bės ar­chy­vas at­vė­rė pri­ei­gą prie res­pub­li­ki­nio že­mė­tvarkos ins­ti­tu­to 1951 me­tais su­da­ry­tų ae­ro­fo­tog­ra­fi­jų ne­ga­ty­vų. At­ro­dy­tų, ne to­kie ir se­ni duo­me­nys, bet iš­ties ver­ti dė­me­sio. Ga­li­me su­si­da­ry­ti vaiz­dą, kaip at­ro­dė mies­te­lis, jo ap­gy­ven­di­ni­mas, bu­vu­sio dva­ro te­ri­to­ri­ja ir ki­ta. Liū­de­sys ap­ima, kai ben­drau­jant su alo­viš­kiais, pa­aiš­kė­ja, jog jie su­de­gi­nę ar ki­taip su­nai­ki­nę sa­vo gi­mi­nės nuo­trau­kas.

– Pa­kal­bė­ki­me apie džiu­gią ži­nią. At­ra­do­te ben­dra­min­čių, tuoj ra­sis kny­ga apie baž­ny­čios, įne­šu­sios di­de­lį in­dė­lį į mies­te­lio gy­ve­ni­mą, is­to­ri­ją „Alo­vės Švč. Tre­jy­bės baž­ny­čia is­to­ri­jos vin­giuo­se“, ku­rios ma­ke­tą ir vi­zi­ją su ben­dra­au­to­riu­mi jau pri­sta­tė­te ben­druo­me­nei. Ka­da kny­ga pa­sieks skai­ty­to­jus?

– Su ben­dra­au­to­riu­mi Gin­ta­ru Lu­čins­ku esa­me pa­žįs­ta­mi jau ge­rą de­šimt­me­tį. Jis ne­pa­pras­tai daug pri­si­dė­jo prie kny­gos „Aly­taus ap­skri­ties po­li­ci­ja 1918–1940 m.“ iš­lei­di­mo į die­nos švie­są. Iš­si­kal­bė­jo­me, kad abu tu­ri­me su­kau­pę ne­ma­žai in­for­ma­ci­jos apie Alo­vę. Tai­gi, pra­dė­jo­me nuo Alo­vės Švč. Tre­jy­bės Baž­ny­čios. Be­je, Gin­ta­ro šak­nys taip pat Alo­vės pa­ra­pi­jo­je. Kny­gos ma­ke­tą jau tu­ri­me, o lei­dy­ba – vi­sų mū­sų ran­ko­se. Ži­nau, jog Alo­vės ben­druo­me­nė „Su­sie­dai“ pa­skel­bu­si kvie­ti­mą au­ko­ti šios kny­gos lei­dy­bai, to­dėl vi­liuo­si, kad jau la­bai grei­tai tu­rė­si­me lei­di­nį.

– Ir mes vi­lia­mės, nes, kiek te­ko gir­dė­ti, alo­viš­kiai džiau­gia­si en­tu­zias­tais, ku­rie tu­ri įkvė­pi­mo ir ran­da lai­ko jam re­a­li­zuo­ti. O Jūs su­kau­pė­te iš tie­sų daug kraš­to­ty­ri­nės me­džia­gos. Gal ras­tų­si ir ki­tuo­se baž­nyt­kai­miuo­se, kai­miš­ko­se vie­to­vė­se ak­ty­vių žmo­nių, ku­rie sek­tų Jū­sų pė­do­mis, rink­tų sa­vų vie­to­vių is­to­ri­nes ži­nias, bet ne­ži­no, nuo ko pra­dė­ti. Pa­si­da­lin­ki­te pa­tir­ti­mi, ko­kiais ke­liais gau­na­te in­for­ma­ci­ją, kiek jos pa­ieš­kai ski­ria­te lai­ko?

– Lai­ko tam ski­riu iš tie­sų ne­ma­žai. Kaip ir mi­nė­jau, di­džio­ji in­for­ma­ci­jos da­lis yra pa­sie­kia­ma vie­šai, dau­gy­bė fon­dų yra su­skait­me­nin­ti ir at­vi­ri vi­suo­me­nei. Maž­daug 2–3 sa­vai­tes per me­tus ski­riu Vil­niaus ar­chy­vams ir vyks­tu ten ieš­ko­ti in­for­ma­ci­jos kon­tak­ti­niu bū­du, jau ži­no­da­ma ko kon­kre­čiai.

Dar pa­si­kei­čia­me tu­ri­ma in­for­ma­ci­ja su ben­dra­min­čiais, bū­na, de­ja, ir taip, kad žmo­gus tu­ri in­for­ma­ci­jos, ta­čiau ja ne­si­da­li­na, ją sa­vi­na­si dėl jam vie­nam ži­no­mų prie­žas­čių.

– Įdo­mių da­ly­kų tur­būt ga­li­ma ras­ti vi­sų mies­te­lių is­to­ri­jo­je. Pa­vyz­džiui, iki šių die­nų ne­ty­la kal­bos apie Alo­vės lo­bį, nors nuo jo at­ra­di­mo pra­ėjo vos ne sep­ty­nios de­šim­tys me­tų?

– Ta­da ėjo 1955-ie­ji, mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­kai Juo­zas Mi­la­še­vi­čius, Ro­mas Kar­kaus­kas, Ali­kas Mu­cha­ma­de­je­vas, Al­vy­das Va­kaus­kas, Al­gis Gar­liaus­kas ir Jo­nas Ba­ra­naus­kas žai­dė bu­vu­sio dva­ro te­ri­to­ri­jo­je, ne­to­li me­lio­ra­ci­jos ma­ši­nų sto­ties. Šo­ki­nė­jo nuo kal­vos že­myn, nu­šliuo­žus že­mėms ra­do mo­li­nę, or­na­men­tais iš­puoš­tą puo­dy­nę, pil­ną si­dab­ri­nių pi­ni­gų. Vai­kai ne­la­bai su­pra­to, kas tai yra, ra­di­nį pa­si­da­li­no tar­pu­sa­vy­je. Kas sva­re­lius meš­ke­rėms pa­si­da­rė, kas iš­mė­tė pie­vo­se. Su­ži­no­ję apie ra­di­nį su­au­gu­sie­ji pra­ne­šė mo­ky­to­jui Vla­dui Ab­ro­mai­čiui, ku­ris pa­si­sten­gė lo­bio li­ku­čius su­rink­ti. Po ke­tu­rių me­tų, 1959-asiais, ar­che­o­lo­gas Adol­fas Na­va­rac­kas, at­vy­kęs į Alo­vę pas gy­ven­to­jus dar su­ra­do li­ku­sią lo­bio da­lį.

Alo­vės lo­bį su­da­ro XIV–XV a. si­dab­ri­niai ly­di­niai ir mo­ne­tos: du pu­siau per­kirs­ti tri­kam­pio pjū­vio ly­di­niai, ku­rių ma­sė 91,72 ir 94 g; 5 lie­tu­viš­ki pi­ni­gė­liai su Vy­čiu vie­no­je ir Ge­di­mi­no stul­pais ki­to­je pu­sė­je; 56 Pra­hos gra­šiai, kal­din­ti Vac­lo­vo IV val­dy­mo me­tais. Alo­vės lo­bį sau­go Lie­tu­vos na­cio­na­li­nis mu­zie­jus.

– Ačiū už po­kal­bį.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.