35 metus vėlavęs žingsnis

Tai, ko gero, bus priešpaskutinis žingsnis (liks tik didžia dalimi rusiškais parametrais surėdyta geležinkelių sistema) į visišką trijų buvusių Sovietų Sąjungos respublikų ekonominę nepriklausomybę. Žingsnis, kuris užtruko 35 metus nuo nepriklausomybės paskelbimo, dėl aukštos kainos (gal milijardo eurų), nesibaigiančių diskusijų ir politinės valios stokos.

Priartėti prie šio sprendimo prireikė maždaug 15 metų intensyvaus darbo. Viena vertus, tai įvyko dėl tuometinių energetikos ministro Arvydo Sekmoko ir ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus valingų sprendimų, kada tiedu politikai įsitikino, kad nėra išmintinga derėtis ir tikėtis, jog galimas kažkoks bendrabūvis tokioje stabilioje ir pokyčių vengiančioje sistemoje kaip energetika. 

Man teko būti liudininku, kada 2010 m. Europos energijos gamintojų organizacijos „Eurelectric“ metinės konferencijos kuluaruose Lietuvos delegacijos atstovai su Virgilijumi Poderiu priešakyje pirmąsyk kalbino kolegas, siekdami įtikinti, kad Baltijos šalių perdavimo sistemų sinchronizavimas yra gyvybiškai svarbus tikslas. Teko patirti ir ta tema vyravusį europiečių skepsį, kurį pralaužti pavyko praėjus keleriems metams.

Ne ką lengviau siekiant šio tikslo buvo brautis per partnerių kaimynų skepsio brūzgynus. Ligi plataus masto Rusijos pradėto karo Ukrainoje pradžios latvių politikams atrodė, kad net strateginiuose ūkio sektoriuose – finansų, ryšių, energetikos ir transporto – bendradarbiauti su Maaskva yra ne tik įmanoma, bet ir galima gauti apčiuopiamos naudos. Racionalieji estai ilgą laiką baiminosi, kad siekdama sutrukdyti Baltijos šalių atsijungimui nuo IPS/UPS sistemos Maskva gali tris šalis atjungti savo valia, ir Vilnių, Rygą bei Taliną „palikti ant ledo“.

Padidinti optimizmą greičiausiai padėjo sėkmingas Ukrainos ir Moldovos pavyzdys. Šios dvi šalys, prasidėjus Rusijos agresijai, iš anksto buvo numačiusios išbandyti sinchroninį veikimą su kontinentine Europa. Ir bandymą įgyvendino dar 2022 m. kovo mėn. Ir atgal prie IPS/UPS nebesijungė. O nuo to laiko sinchroniškai dirba su kontinentine Europa. Ir būtent Europa, o ne Rusija Ukrainoje šiandien turi didesnės įtakos, kad kariaujančioje šalyje nebūtų masinių išsijungimų (angl. blackout). Rusams akcentuotai naikinant Ukrainos energetikos infrastruktūrą, visiškai išvengti elektros perdavimo trukdžių nepavyksta (šalies laukia itin sunki žiema), tačiau Ukrainos-Europos partnerystė šioje srityje, analitikų požiūriu, veikia geriau nei galima buvo tikėtis.

Ukrainiečiams padėjo tai, kad jie iš sovietinių laikų paveldėjo galingą elektros generaciją ir stiprias elektros perdavimo linijų jungtis su Lenkija, Slovakija bei Vengrija (į šias buvusias komunistinio bloko šalies SSRS eksportavo dideliu kiekius elektros energijos).

Šiuo požiūriu Baltijos šalių padėtis yra daug sudėtingesnė. Nė viena jų iš sovietmečio nepaveldėjo elektros perdavimo tiltų į Europą. Ir dabar vienintelė tokia sisteminė jungtis bus Lietuvos ir Lenkijos „LitPolLink“. Ši aplinkybė natūraliai provokuoja nemalonų klausimą: kas bus, jeigu kokia diversija?..

Energetikai tokiu atveju žada negerovių pasekmes kuo greičiausiai pašalinti. Be to tikimasi, kad trijų šalių elektros perdavimo sistemos sėkmingai veiks ir izoliuotu režimu vis didėjant generacijos pajėgumams ir šiuo metu baigiant kitus parengiamuosius darbus.

Liūdna, kad gana toli nusikėlė komercinės elektros jungties su Lenkija „Harmony Link“ darbo pradžia. Nėra visiškai aišku, kada ją planuojama paleisti – 2028 ar net 2031 metais.

Vis dėlto pramoniniai ir namų ūkių vartotojai pagrįstai gali tikėtis, kad kartu su europinėmis elektros perdavimo taisyklėmis ir galimybėmis šioje srityje jau nuo kitų metų bus mažiau netikėtumų, politinio šantažo iš Rytų. Taigi daugiau stabilumo ir galimybių tiksliau bei ramiau prognozuoti savo ateitį.