Bu­vęs ug­nia­ge­sys An­ta­nas pri­si­me­na ir ra­jo­no po­li­ti­nius gais­rus (LAIŠKAS)

– An­ta­nai, ko­kio am­žiaus esa­te?

– Man – 80. Šie me­tai pa­žy­mė­ti dar vie­na su­kak­ti­mi, ma­no ma­ši­nai – 30.

– Kiek lai­ko dir­bo­te Mi­ros­la­ve?

– Gais­ri­nė­je dar­ba­vau­si iki 2003 me­tų, pas­ku­ti­nius tre­jus me­tus dir­bau pamainos vir­ši­nin­ko pa­dė­jė­ju, o prieš tai 30 me­tų – vai­ruo­to­ju.

– Kas per šį lai­ką įsi­mi­nė la­biau­siai?

–  Iš­ti­sa is­to­ri­ja. Tarnybinį au­to­mo­bi­lį ga­ben­tis te­ko ir iš Ru­si­jos. 

Nau­jas „Ka­ma­zas“ ne­til­po į su­re­mon­tuo­tos gais­ri­nės pa­tal­pas, to­dėl rei­kė­jo kirs­ti grin­dis, kas­ti spe­cia­lų rū­sį, ku­ris vė­liau pri­mi­nė da­bar­ti­nių už­sie­nio gais­ri­nin­kų pa­tal­pas.  

– Di­džiau­si gais­rai, ku­riuos pri­si­me­na­te?

– La­bai di­de­lių ne­te­ko ma­ty­ti. 

Pri­si­me­nu gais­rą Pa­rė­čė­nų pu­sė­je, kai ko­lū­ky­je, taip pat so­dy­bo­je su­de­gė la­bai daug ra­guo­čių, grū­dų san­dė­lis.

– Bu­vo­te ne tik ug­nia­ge­sys, ta­čiau ir gel­bė­to­jas, kaip pa­dė­da­vo­te gy­ven­to­jams?

– Te­le­fo­no nu­me­riu 331 su­lauk­da­vo­me įvai­riau­sių skam­bu­čių – taip pat ir dėl va­gys­čių, nu­si­kal­ti­mų, tek­da­vo pa­gel­bė­ti.

– Kas dar įsi­mi­nė dir­bant ug­nia­ge­siu?

– Iki šiol pri­si­me­nu šiau­dų, ku­ku­rū­zų lau­kų de­gi­ni­mus prieš ko­mi­si­jų vi­zi­tus, keis­tus žolės mil­tų ga­my­bos Bendrėse ypatumus. Pirmieji gamyklos rezul­tatai buvo paskelbti dar prieš jos atidarymą...

– Tai ga­li­ma de­gin­ti se­ną žo­lę ar ne?

– Jei sa­vo kie­me, pri­žiū­rint – ge­rai, jei­gu lau­kuo­se, pie­vo­se, miškuose – ne.

– An­ta­nai, pri­si­me­nat ne tik pa­grin­di­nius gais­rus, ta­čiau ir po­li­ti­nius. Į mū­sų re­dak­ci­ją at­ėjo­te su laiš­ku, pa­va­din­tu „Žvaigž­dės kren­ta ne tik dan­gu­je, bet ir že­mė­je, ar­ba laz­da tu­ri du ga­lus“, ko­dėl?

– Prisimenu istoriją prieš 12 me­tų. Aš ir daug ki­tų gyven­tojų bu­vo­me ap­kal­tin­ti ne­va „kir­ši­na­me, men­ki­na­me ra­jo­no žmo­nes ir jų va­do­vy­bę skleis­da­mi ne­tei­sin­gą in­for­ma­ci­ją“. 

„Aly­taus nau­jie­no­se“ (Nr. 11972) 2011 me­tais pa­skel­biau sa­vo nuo­mo­nę pub­li­ka­ci­jo­je „Ką svei­ki­no Aly­taus ra­jo­no me­ras?“. 

Ten gal kiek iro­niš­kai, bet kė­liau rim­tas pro­ble­mas dėl ne­tram­do­mų van­dens mo­to­cik­lų Dau­guo­se, prie eže­ro iš­da­lin­tų skly­pų, dėl tuo­me­čio mi­ros­la­viš­kių pra­šy­mo ne­at­leis­ti jų pa­mėg­tos buvusios socia­linės dar­buo­tojos Onu­tės Tu­ma­so­nie­nės, But­ri­miš­kių, Ka­bi­nių, Pa­ne­mu­nin­kų kai­mų gy­ven­to­jų bė­dų.

Žai­biš­kas tuomečio rajono me­ro Algirdo Vrubliausko at­sa­ky­mas su vos ne gra­si­ni­mu „at­sa­ky­ti už iš­sa­ky­tą nuo­mo­nę“ pa­si­ro­dė per 48 va­lan­das nuo ma­no kri­ti­nės pub­li­ka­ci­jos. 

– Šią lie­pą jū­sų mi­nė­tai is­to­ri­jai su­kaks 13 me­tų. Gal lai­kas pa­mirš­ti po dviejų de­šimt­me­čių ra­jo­nui jau ne­va­do­vau­jan­tį po­li­ti­ką?

– Ma­tau, kad „Aly­taus nau­jie­nos“ yra at­vi­ras, ne val­džios laik­raš­tis, man tai vis dar svar­bu, to­dėl ir pa­ra­šiau šį laiš­ką, o ja­me svar­biaus­kas klau­si­mas –  ar aš ir vi­si ki­ti, ku­rie spau­do­je pa­si­sa­ky­da­vo­me apie vi­so­kias ne­ge­ro­ves, vis dar – „me­la­giai“ ir „kir­šin­to­jai“? 

Bū­tų sma­gu, kad į ma­no laiš­ką bū­tų at­sa­ky­ta, to lau­kiu ne tik aš. Ar su­lauk­si­me at­sa­ky­mo, ar bus ner­ta į krū­mus, pa­ma­ty­sim, juk ge­nys mar­gas, o, kaip sakoma, gy­ve­ni­mas dar mar­ges­nis... 

Be­je, ma­no nuo­mo­ne, mi­nė­tas eks­me­ras bu­vo ge­ras kaip ūki­nin­kas, va­dy­bi­nin­kas, ta­čiau di­de­lis gar­bėt­roš­ka. 

Prisimenu, rajono valdžios iki šiol remia­mame laik­raš­ty­je tech­ni­kos įtei­ki­mą gais­ri­nin­kams pristatė tik su sa­vo ir do­va­no­tos įran­gos nuo­trau­ka. Į ją til­po tik pu­sė ug­nia­ge­sio gal­vos...

– At­ėjęs į re­dak­ci­ją sa­kė­te, kad iš Mi­ros­la­vo jau se­no­kai per­si­kė­lė­te į Aly­tų, kaip ver­ti­na­te mies­tą, jo val­džią?

– Ge­riau­siai iš pas­ta­rų­jų vadovų ver­ti­nu da­bar­ti­nį mies­to me­rą Ne­ri­jų Ce­siu­lį.

– Ar dėl to, kad „už­ge­si­no gais­rą“, ar dėl ko­kių nors ki­tų dar­bų?

– Kon­kre­čių N.Ce­siu­lio dar­bų ne­pa­me­nu, ta­čiau džiu­gi­na, kad ge­rė­ja ke­liai, Pra­mo­nės par­ke kaž­kas vyks­ta, mies­tas gra­žė­ja.

A. Ališausko laišką pridedame 

(jį visą perskaityste 12-oje iliustracijų)