Logo
Birželio 28 d., trečiadienis
arrow Skaitykite šiandien
arrow Straipsnių archyvas
arrow Paieška
arrow Konsultacijos
arrow Prenumerata
arrow Reklama
arrow Kontaktai
 
Paieška
Ieškoti
Laisvalaikis
Vardadieniai
Algis, Gabija, Marcijona
Reklama








Skaitykite šiandien
toliau2016-07-29  SpausdintiSpausdinti

Kornelijus Platelis: „Poezija gimsta iš nuostabos...“

Ne vien apie poeziją, kultūrą ir jos vietą mūsų mieste, druskininkietį, poetą, Nacionalinės premijos laureatą, Poetinio Druskininkų rudens valdybos pirmininką Kornelijų PLATELĮ kalbino Konstantinas REČKOVAS.

 

 

Kornelijau, dauguma žmonių Jūsų pavardę be abejo sieja su menu, pirmiausia, su poezija. Tačiau nedaug kas žino – esate baigęs VISI arba dabartinį Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Ar yra tekę dirbti šioje srityje ir kaip tai derėjo su potraukiu literatūriniam, kūrybiniam darbui?


Baigiau VISI Miestų statybos fakultetą, autokelių inžinieriaus specialybę. Tiesiogiai pagal ją teko dirbti tiktai kariuomenėje, į kurią buvau paimtas po instituto. O šiaip statybose dirbau apie 12 metų. Grįžęs iš kariuomenės, kaip inžinierių konstruktorių grupės narys, stačiau pirmąjį dabartinio akvaparko variantą. Taip pat jau kaip darbų vykdytojas esu liejęs „torto“ prieš bažnyčią („Pušyno“ sanatorijos) pamatus. Perdangų pakėlimo metodu esu pakėlęs tris šešiolikos aukštų gyvenamuosius namus Kaune. Po to „Eglės“ ir „Žilvino“ sanatorijose dirbau statybų priežiūros inžinieriumi. Taigi toje srityje pasidarbuoti teko (šypsosi).


 

Ar galima pasakyti, kad toks darbo pobūdis irgi siejosi su kūryba?


Darbas buvo kūrybiškas, tačiau tai kitokia kūryba. Kai 1968 metais įstojau į tuometinį Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialą, literatūra dar neužsiėmiau. Esu baigęs dabartinę Šiaulių „Didždvario“ gimnaziją – anksčiau tai buvo 5 vidurinė – labiau tiksliųjų mokslų mokyklą su gerai dėstoma anglų kalba. Mokykla manyje nepažadino noro užsiiminėti literatūra, bet anglų kalba labai pravertė.


 

O kada Jūsų gyvenime perėjote į literatūros sritį?


Maždaug studijuojant trečiame kurse. Kaip žinote, tais laikais nebuvo lengva pakeisti studijų kryptį, juo labiau aukštosios mokyklos, nepakliūvant į kariuomenę. Taigi, bijodamas tos kariuomenės ir baigiau tuos mokslus. Likimo ironija – iš karto po baigimo buvau paimtas. Žinoma, jau karininku, ne eiliniu (juokiasi). Be to, keisti studijų nelabai ir norėjau. Nejaučiau jokio noro dirbti kokioj nors redakcijoj ar būti kaip nors kitaip priklausomu. O inžinieriaus specialybė teikė tam tikro nepriklausomumo.


 

Ar galima sakyti, kad būtent toks pasirinkimas buvo apsisaugojimas nuo ideologizacijos, kuria buvo persmelkta tuometinė kūrybinė, literatūrinė studijų sritis?


Taip, iš dalies taip. Nuo ideologizacijos kiekvienas saugojosi savaip. Jeigu dirbdavai redakcijoje, tai daryti buvo sunkiau – galėdavai staiga būti atleistas iš darbo ir pasijusti neturįs jokio pragyvenimo šaltinio. Kadangi dirbau tuometinėje Druskininkų statybos valdyboje, o vėliau „Eglės“ sanatorijoje inžinieriumi, man buvo lengviau. Jeigu manęs reikalaudavo įrodyti savo ideologinę ištikimybę partijai ir vyriausybei, galėjau atsisakyti ir atsisakydavau. Vis tiek mano knygos išėjo – pirmiausia todėl, kad laikai buvo jau šiek tiek „atšilę“. Mano pirma knyga pasirodė 1980 metais, cenzūra jau buvo gerokai atsitraukusi.


 

2002 m. buvote apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros ir meno premija. Dalia Satkauskytė apie Jūsų kūrybą rašė taip: „Kornelijaus Platelio poezijoje vyrauja konstruktyvusis pradas. Eilėraštis suvokiamas ne tik kaip pasaulio įvardijimas, bet ir kaip tikrovės suvaldymas, harmonijos paieška. Poezija randasi ne iš jausmo, bet iš proto ir aistros lydinio kalboje. Lyrinį balsą keičia poetas – daugialypės tikrovės liudytojas“. Ar pats sutiktumėte su tokiomis mintimis?


Atvirai pasakius, tai nelabai (juokiasi). Čia truputį painiojamos sąvokos – pavyzdžiui, jausmas ir aistra. Aistra – tai ne jausmas? Na, mes jaučiame, kuo jie skiriasi, bet tai vis tiek yra tokie pat iracionalūs dalykai, kylantys iš to paties šaltinio. Suprantu – S. Geda pirmas yra pasakęs, kad esu ne jausmo, o proto ir aistros poetas. Bet pats savo eilėraščiuose randu labai daug jausmo, kartais man pačiam kai kurie jų atrodo net sentimentalūs.


 

Ką Jums pačiam reiškia eilėraštis? Kuo santykis su eilėraščiu skiriasi nuo santykio su esė?


Eilėraštis vis dėlto yra toks daugiasluoksnis, daugiabriaunis žodinis kūrinys, kuris turi turėti kur kas griežtesnę formą, negu esė. Esė taip pat turi turėti formą, eseistikos kalba turi turėti savo ritmą ir tam tikrą patrauklumą. Bet eilėraštis yra kur kas labiau formalizuotas ir kur kas labiau subalansuotas žodinis kūrinys.

Viename interviu teigėte – „gerą eilėraštį sunku parašyti bet kuria forma“. Tačiau praėjusių metų poetinio Druskininkų rudens humoristinio eilėraščio konkurse „Tingėjimo džiaugsmai“ laimėjote prizinę vietą ir tada sakėte, kad eilėraštis apie keksiukus gimė visiškai spontaniškai. Ar taip būna dažnai? Ar santykis su skirtingais eilėraščiais yra skirtingas?


Be abejo, skirtingas. Toks nerimtas tekstukas, kaip apie keksiukus gali gimti spontaniškai. Bet šiek tiek sudėtingesnis eilėraštis... Jis, žinoma, pirmiausiai irgi gimsta spontaniškai, bet paskui jį labai ilgai šlifuoju ir apmąstau.


Esate išleidęs nemažai poezijos rinkinių – tarp jų „Žodžiai ir dienos“, „Pinklės vėjui“, „Palimpsestai“, „Namai ant tilto“, „Karstiniai reiškiniai“. Jie išleisti skirtingais laikotarpiais – nuo aštuoniasdešimtųjų iki dabar. Ar šių rinkinių poezija savo nuotaikomis, simboliais, raktažodžiais siejasi su skirtingais poeto gyvenimo tarpais?


Taip, be abejo. Žmogus gi iš pradžių bręsti, paskui imi senti (juokiasi). Negali būti su tuo nesusiję ir tavo rašomi tekstai. Vis mažiau dalykų lieka, kurie tave stebina. Tai irgi veikia, nes poezija gimsta iš nuostabos.


 

Ar galėtumėte išskirti kurį nors vieną eilėraštį, kuris Jūsų gyvenime būtų ypatingas, užimtų itin svarbią vietą?


Na, ko gero, tokio išskirt negalėčiau, nes šiaip jie būna gana skirtingi. Kad eilėraštis savo prasmėmis apimtų labai daug tavo gyvenimo, sakykime, įsitikinimų, patirčių, suvokimų... Tokį tiesiog sunku būtų atrasti, o ir įvardijęs iškart po dviejų sekundžių pagalvotum, kad ne, vis dėlto ne. Tai geriau to nedaryti iš viso (juokiasi).


 

Kasdienybė, rutina, monotoniškumas neretai tampa savotišku iššūkiu autoriaus, menininko įkvėpimui, kūrybos originalumui. Ar Jums tenka su tuo susidurti?


Be abejo. Man rutina, pastovus dienos režimas padeda palaikyti kūrybinę formą. Savo geriausius eilėraščius, kuriuos pats laikau geriausiais, parašiau arba iš savo kokios nors konkrečios patirties, arba išgirdęs kieno nors kito pasakojimą. Ne iš knygų, bet pasakojimą apie tikrą nutikimą. Žinoma, tuos eilėraščius paskui įdedu į kitą kontekstą, dažniausiai kokį nors mitologinį, kur jie pradeda reikšti šiek tiek daugiau. Jie pradeda su tuo kontekstu arba derėti, arba atvirkščiai, labai nederėti. Iš to kyla tam tikras humoristinis efektas. Pavyzdžiui, yra toks mano eilėraštis „Sijodamas šlaką, randu alaus butelio kamštį“. Iš tikrųjų kartą sijojau šlaką ir radau tą alaus butelio kamštį. Ir paskui atsirado eilėraštis apie tai, kaip aš įsivaizduoju, kaip tas kamštis ten pateko. Eilėraštis parašytas eleginiu distichu, forma naudota senovės Romoje, Graikijoje – ji šiek tiek iškilminga, šiek tiek pompastiška, nors nebūtinai. Tame kontekste ji lyg ir visiškai netinka ir atrodo truputį idiotiškai. Ji visiškai nedera su turiniu, todėl duoda stiprų efektą. Tai yra vienas pavyzdžių, kaip aš tvarkausi su kasdienybe (šypsosi).


 

Tai galima teigti, kad Jūsų įkvėpimo šaltinis neretai yra gebėjimas pažvelgti į kasdienybę nekasdieniškai?


Ir kasdieniškai, ir ne. Be abejo, jeigu tu kuri eilėraštį iš kokio nors įvykio, tai tas įvykis tampa nekasdieniškas.


Grįžkime prie Druskininkų. Kaip užsimezgė Jūsų asmeninis santykis su šiuo miestu? Kokią vietą užima Druskininkai Jūsų gyvenime?


Aš atvykau į Druskininkus 1975 m. tiesiai po kariuomenės, nes čia buvo persikėlę mano tėvai. Jie persikraustė anksčiau, kai aš dar mokiausi Šiauliuose. Nuo to laiko čia gyvenu, čia prabėgo visas sąmoningas mano gyvenimas, čia buvo parašytos ir teberašomos visos mano knygos. Vilniuje aš paprastai nieko nerašau. Toks ir santykis – Druskininkai tai mano namai.


Jūsų poezijoje ypatingą vietą užima namų simbolis. Esate sakęs, kad namai Jums sukelia dvilypį jausmą: tai yra tiek pastovumas, tiek dinamiškumas. Koks santykis yra su Druskininkais, kaip su namais – kiek tame santykyje yra pastovumo ir dinamiškumo?


Na, dabar taip filosofiškai kažin ar sugebėčiau pasakyt (juokiasi). Bet konkrečiai Druskininkuose yra namas, kurį mes pastatėm su tėvu – aišku, kartais samdydami žmones, bet daug darbų darėme patys. Tad namai Druskininkuose man labai konkretus dalykas šiame trumpame, greitai kintančiame gyvenime, kur esu tik svečias.


 

Antanas Balkė sakė, kad neretai menininkui, kultūros žmogui tenka prisiimti ir politinę atsakomybę. Pačioje Nepriklausomybės pradžioje Jums teko eiti Kultūros ir švietimo viceministro pareigas, vėliau buvote Švietimo ir mokslo ministras. Istoriškai tai buvo ypatingas Lietuvai laikotarpis – pirmiausias Nepriklausomybės dešimtmetis. Kokie prisiminimai labiausiai siejasi su pareigomis ir atsakomybėmis, kurias prisiėmėte? Kokie iššūkiai kilo tuometinės Lietuvos menui, kultūrai ir mokslui?


Pirmiausia reikia prisiminti, kad mes pradėjome Sąjūdį Druskininkuose. Jei ne Sąjūdis, niekas manęs nebūtų kvietęs į tokias pareigas, kitaip sakant, jeigu nebūčiau turėjęs „politinio“ įdirbio. Iš pradžių buvome keturiese – aš, G. Žilys, V. Janonis ir K. Bieliukas. Kodėl mes? Todėl, kad tada žmonėms, kurie turėjo nuolatinius darbus, grėsė jų netekti, o iš mūsų tik vienas – Janonis turėjo konkretesnį darbą „Komprojekte“, bet matyt, tai buvo šiek tiek liberalesnė organizacija. O mes trys buvome laisvi menininkai. Aš iš viso buvau, kaip dabar sako, laisvai samdomas rašytojas, neturėjau jokios tarnybos. Žilys budėjo vandentieky ir saugojo mūsų ramų vandenį, bet kartu darė savo menus. Bieliukas turėjo pamokų muzikos mokykloje, bet irgi buvo laisvas menininkas, kompozitorius. Tad mes lengviau galėjome visa tai pradėti. Paskui įsikūrė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, vėliau taryba, įsijungėme į visos Lietuvos Sąjūdžio grupių koordinuojamą veiklą. Paskui atėjo rinkimai į vietos valdžią ir mes pradėjome sakyti, kad nenorime ten eiti – esame menininkai ir turime užsiimti savo menais. Žmonės pradėjo klausti – ko jūs taip garsiai šūkavote, jeigu nenorite eiti ir parodyti, kaip reikia tvarkytis (juokiasi). Na, ir mes nuėjome – buvome išrinkti į miesto tarybą. Pradėjome, žinoma, pirmiausia mokytis. Mūsų pirmieji tarybos posėdžiai buvo šiek tiek panašūs į mitingus, bet, po truputį darėmės vis civilizuotesni. Kai po pučo su tuometiniu Kultūros ir švietimo ministru, mano draugu D. Kuoliu vaikščiojome aplink Seimą, jis pakvietė mane ateiti pas jį dirbti. Aš pasakiau: „Dariau, bet apie kultūrą aš nieko neišmanau“. Jis atkirto: „Bet tu juk statybininkas. Čia maždaug tas pats“. „Na gerai, – atsakiau, – tada ateisiu“. Žinoma, mes abu šiek tiek juokavome. Tada aš jau buvau išleidęs tris poezijos knygas ir esė apie kultūros ekologiją, kurios buvo labai gerai įvertintos. Po rugpjūčio pučo pradėjau dirbt ministro pavaduotoju kultūrai Basanavičiaus g. 5 pastate, antrą mano darbo dieną buvau pasiųstas į Amsterdamą susitikti su Nyderlandų sveikatos, socialinių reikalų ir kultūros ir dar kažkokių reikalų ministre. Mane įvedė į priimamąjį, staiga atsidarė durys ir ministrė įžengė ištiesusi man ranką pasisveikinimui, kartu sakydama: „Apie kultūrą aš nieko neišmanau“. Tada ir aš pasijutau kaip jai lygus politikas, kuris apie kultūrą nieko neišmano (juokiasi). Žinoma, juokauju – ši anekdotinė situacija mane dar kartą pamokė, kaip mums svarbu perimti tiek Nyderlandų, tiek Danijos, Švedijos patirtį kuriant mūsų sistemą. Politikai dirba savo darbą, stengdamiesi apginti savo srities biudžetus, tvirtina savo sričių ekspertų pasiūlytas tvarkas, lėšų paskirstymus. Mes Lietuvoje pradėjome kurti panašią sistemą, ir ji iki šiol gyvuoja.


 

Minėjote, kad esate kultūros politikoje neaktyvus veikėjas, bet aktyvus stebėtojas. Iš to, ką matote, galėtumėte pasakyti, kokie didžiausi iššūkiai kyla šiandienos Lietuvos Respublikos kultūros politikai?


Na, kultūros politikai iššūkiai visada kilo ir kils. Šiandien vis dėlto tebeturime nemažai infrastruktūrinio sovietinės sistemos paveldo. Kai kurios infrastruktūros sritys prisitaiko prie naujų reikalavimų ir juda į priekį. Pavyzdžiui, man atrodo, bibliotekų sistema keičiasi teisinga linkme. Bet yra sričių, kur infrastruktūra dirba pati sau ir jokios ženklesnės pridėtinės vertės neduoda. Turiu omeny teatrą, koncertines organizacijas. Reformuoti tokias sritis nėra lengva. Kuriant didelius darinius, turinčius esminę reikšmę kultūrai, kaip Lietuvos kultūros taryba, taip pat reikia elgtis atsargiai ir stengtis tą darbą padaryti gerai. Kol kas matau, mums nelabai sekasi.


 

Ar yra decentralizavimo perspektyva ir kaip Jūs manote ir ar yra naudingas didesnis galimybių delegavimas kultūros taryboms, apie kurias kalbėjome?


Dabar Lietuvos kultūros tarybai deleguota teisė projektams skirstyti lėšas. Yra nustatyta, kaip renkami tos tarybos nariai, bet kol kas lyginant su iki tol jau dešimtmečiais veikusiu Kultūros rėmimo fondu, nepasakyčiau, kad padėtis yra pagerėjusi. Sistemą reikia tobulinti, bet pats principas teisingas.


Užsiminėte, kad aktyviai dalyvavote ir Druskininkų viešajame gyvenime: buvote tiek Sąjūdžio steigėjas, tiek buvote tarp pirmųjų nepriklausomo „Druskonio“ leidėjų. Buvote išrinktas į miesto tarybą. Kaip atrodė tuometiniai Druskininkai, kurių taryboje teko darbuotis ir kas tuo metu buvo aktualiausia druskininkiečiams?


Tuo metu, devyniasdešimtaisiais paskelbus Nepriklausomybę, prasidėjo ekonominė blokada, visko trūko, buvo gana niūrus metas. Naktimis negalėjome žibinti žibintų, turėjome išjungti – trūko kuro ir daug ko kito. Bet manau, tą laikotarpį pasisekė pragyventi be didesnių nuostolių. Atsimenu, labai keitėsi gyventojų norai Druskininkuose. Pavyzdžiui, darželiai: dabar žinome, kad savivaldybės darželių trūksta, daugelis tuo skundžiasi. O tada bent jau Druskininkų žmonės buvo nusistatę prieš darželius, laikė juos kone vaikų kankinimo įstaigomis ir masiškai savo vaikus atsiėminėjo (juokiasi). O tuščių darželių nelaikysi – teko juos uždarinėti arba įrengti ten mokyklas. Dabar vėl viskas pasikeitė. Tai buvo įvairūs iššūkiai ir teko su jais tvarkytis. Teko galvoti, kaip pastatų infrastruktūrą efektyviau panaudoti naujomis sąlygomis. Vyko privatizacija – žinoma, nuo savivaldybės tarybos ji nedaug priklausė, bet tai vis tiek buvo didelis iššūkis visiems, sudėtingas procesas, kurio šiaip jau valstybės mastu mes nevisiškai sugebėjom suvaldyti. Buvo įvairių panašių galvos skausmų.


Taryba, kurioje Jums teko dirbti, buvo gana įvairi politinių jėgų prasme, tačiau pasižymėjo demokratiniu veikimu savo principuose ir pagarba dialogui. Prieš paskutinius savivaldos rinkimus parašėte straipsnį „Rinkimai vyks ir Druskininkuose“, kur teigėte: „vienas žmogus, kad ir koks sumanus jis būtų, negali neklysdamas spręsti apie viską. O jei sprendimus ima kraipyti asmeninės ambicijos, rezultatas būna apgailėtinas“. Taip pat paminėjote, kad pagrindine dabartinės Druskininkų savivaldos yda tapo prastas moralinis klimatas. Kaip galime matyti, situacija iš esmės stagnuoja?


Iš esmės stagnuoja, bet visi laukiam, kad ji pradėtų keistis į gerą. Iš tikrųjų tokia Druskininkų nuotaika, moralinis klimatas nėra palankus žmonėms gyventi tame mieste. Dalis gyventojų yra tiesiog įbauginti, bijo netekti darbų, daliai tai tiesiog nėra svarbu – jie tiesiog rūpinasi savo reikalais ir yra patenkinti. Dalis gyventojų yra nepatenkinti ir aš manau, tų nepatenkintų dalis didės. Tiktai nenorėčiau, kad visa tai vyktų toliau priešinantis šioms dviems gyventojų grupėms. Reikia ieškoti sutarimo ir gal taip emocingai nereaguoti į viską.


Toje dalyje, kuri toleruoja susiklosčiusią situaciją, vis dar gajus tiek moralinis reliatyvizmas, tiek paklausa vadinamai „stipriai rankai“. Iš kur tai atėjo ir išlieka iki šiol?


Aš manau, kad moralinis reliatyvizmas būdingas visais laikais. Kai su tavo reikalais kas nors nesusiję, tu gali demonstruoti vienokią moralę, kai kokie nors interesai kliudomi, tada daugelis žmonių labiau paiso interesų, negu moralinių nuostatų. Taip jau yra ir tokio reliatyvizmo esama ne tik Druskininkuose, Lietuvoje ar Europoje, bet visame pasaulyje. O iš kur tai kyla? Manau, kad iš žmogaus prigimties. Žinoma, nuolankumas ir valdžios autoriteto paisymas, yra atėjęs iš anų laikų, iš anos mūsų visuomenės. Pamenu, man esant jaunam, dar paaugliui, labai šlykšti atrodė ta visa tarybinė sistema su savo bendravimo stiliumi, su savo pataikavimu valdžiai ir špygų laikymu už nugaros. Paskui pamatai, kad žmonės norėdami gyventi stengiasi prisitaikyti ir tiek, tada nustoji stebėtis bei piktintis.


Tačiau tam tikras moralinių principų paisymas gali būti būdingas ne vien tai visuomenės daliai, kuri puoselėja vadinamą moralinę rezistenciją. Kitaip tariant, kas galėtų išjudinti dabartinę padėtį? Kas gali tapti demokratinių pokyčių implikacija, kas gali leisti žmonėms suvokti, kad situacija gali keistis?


Tik tų pačių žmonių būrimasis į tam tikras grupes, galbūt partijas, bendraminčių būrimasis vardan tikslo, kurį Jūs įvardijote. Kitų dalykų turbūt nesugalvosi. Viešas visų negerovių svarstymas – tai vienintelis būdas. Negi dabar pasakysime, kad turim pradėti veikti kaip Islamo respublika (juokiasi).


Ar tikite politika, paremta moraliniais principais?


 Aš tikiu ir manau, kad mūsų politika buvo paremta moraliniais principais. Gal tai skamba pernelyg garsiai, bet mūsų politika buvo tokia, kuri skatino veikti kaip galima geriau. Gal mes ir darėme klaidų, bet politikos, bent jau mano aplinkos žmonės, niekada nesistengėme išnaudoti asmeniniams interesams. Aš manau, kad tai buvo normali politika. Gal jos moraliniu idealu laikyti ir nereikėtų.


Kalbate apie Sąjūdžio laikotarpį?


Apie Sąjūdį, apie tuos laikus Druskininkų taryboje. Man teko gana ilgai būti joje. Kiek aš atsimenu, tikrai niekas iš mūsų aplinkos nebandė asmeniniams interesams pajungti viešųjų mūsų miesto reikalų.


Pakalbėkime apie Druskininkų kultūrinį gyvenimą. Po to, kai mieste išnyko paskutinis kino teatras, Druskininkai neturi nei teatro, nei kino salių. Savivaldybės plėtros programose tokie sprendimai net nėra numatyti. Kaip Jūs manote, kiek tai skurdina miesto kultūrinio gyvenimo potencialą ir kokias galimybes praranda Druskininkai?


Be abejo, skurdina. Druskininkams reikalingas multifunkcinis kultūros centras. Sakyti, kad būtinai reikalingas kino teatras ir savivaldybė privalo jį įsteigti labai keblu. Ar jis išsilaikytų? Jeigu tie, kurie užsiima šiuo verslu, matytų, kad jis išsilaikytų, būtinai tokį įsteigtų. Kadangi jo vis dėlto nėra, matyt, jis nelabai galėtų išsilaikyti. Tuomet ar tikrai būtų protinga mokesčių mokėtojų lėšas nukreipti kino teatrui išlaikyti? Turbūt ne. Multifunkcinis kultūros centras su didele konferencijų sale, galintis organizuoti ne tik kultūros renginius, bet ir įvairias konferencijas, įskaitant tarptautines, manau, galėtų kur kas lengviau išsilaikyti. Druskininkams jis būtų labai reikalingas ir net jeigu jis negalėtų pats išsilaikyti, tokį objektą verta būtų paremti biudžeto lėšomis, nes tas lėšas sugrąžintų specialiai tuo tikslu atvykstantys mūsų miesto svečiai. Manau, ekonominis balansas išsilygintų ir miestas nuo to tik laimėtų. Vėl galėtų atgimti teatro festivalis, kuri anksčiau organizavo geresnė komanda – turiu omeny Oskarą Koršunovą.


Šiuo atveju kalbam tiek apie tam tikrą erdvę, kurioje galėtų vykti tiek kino festivalis, tiek teatro spektakliai, tiek parodų atidarymai, bet svarbiausia, kad tai būtų tam tikras simbolis, kurį parodžius, galima būtų pasakyti – čia vyksta Druskininkų kultūros gyvenimas?


Be abejo. Toks centras būtų miesto savigarbos reikalas ir jis iš tikrųjų labai reikalingas.


Tačiau galima pasidžiaugti kultūros žmonių iniciatyvomis. Vienas puikiausių pavyzdžių yra Poetinis Druskininkų ruduo, kuris jau 26 kartus aplankė kurortą. Vėliavos pakėlimas ir nuleidimas, poezijos skaitymai, diskusijos, laureatų apdovanojimai tapo neatsiejama festivalio dalimi. Aš pažįstu žmonių, kurie yra sukaupę nemažą dalyvio kortelių kolekciją per tuos metus. Kornelijau, esate PDR valdybos pirmininkas. Ar galėtumėte priminti, kaip atsirado pati PDR idėja ir kodėl būtent Druskininkai?


Pirmas festivalis įvyko 1990 m. spalį. Tų pačių metų balandį mes buvome išrinkti į miesto tarybą ir aš pagalvojau: visoje Lietuvoje vyksta poezijos pavasaris, tuo metu truputį išsisėmęs, daugelis bambėjo, kad jis pernelyg oficiozinis, nebekreipiantis dėmesio į pačios poezijos, kurią transliuoja į išorę, kokybę. Pagalvojau – kodėl kitoks festivalis negalėtų vykti Druskininkuose? Miestas turėjo daug salių, kurios nebuvo intensyviai naudojamos. Tad surengėme pirmą tarptautinį festivalį. Pirmi mūsų užsienio svečiai buvo trys latviai ir vienas norvegas (juokiasi). Pati idėja buvo tokia: tai festivalis-laboratorija poetams, į kurį maloniai kviečiama publika. Taip pradėjome ir iki šiol tos krypties laikomės. Nepasakyčiau, kad labai daug druskininkiečių apsilanko, bet pasaulyje esame žinomi ir gerbiami, nes daug dėmesio skiriame savo poetų ir užsienio svečių, kuriuos pasikviečiame, kūrybos pristatymui. Ją pristatome pakankamai išsamiai, su originaliais tekstais, vertimais į lietuvių bei anglų kalbas, žinoma, kiek tai leidžia neilgas festivalio laikas. Esu matęs festivalių, į kuriuos nuvykęs, rengėjų pageidavimu, turi tris kartus skirtingose vietose skaityti tą patį trumpą eilėraštį (juokiasi).


To paties įdomumo ir dinamiškumo iš PDR tikimės ir šiais metais. Ko galima laukti šių metų festivalyje – gal atskleistumėte?


Šių metų festivalio diskusijos tema bus „Poezijos kontekstai“. Apie tai, kokį kontekstą jaučia kiekvienos šalies poetai. Aš turiu omeny tarptautinį kontekstą. Pavyzdžiui, kokį tarptautinės poezijos kontekstą jaučia lietuviai ir tie, kurie atvyksta – latviai, lenkai, kiti. Nežinau dar, kiek užsienio svečių pavyks prakalbinti, bet maždaug ta tema bandysim diskutuoti. Poetai atvyks iš įvairių šalių, ir kiekvienas pristatinės savo unikalią kūrybą.


Asmeninis klausimas – tokia lietinga vasara Druskininkuose daug žmonių verčia pasirinkti knygą, kaip seną pasiteisinusį laisvalaikio leidimo būdą. Kokias knygas dabar galima būtų rasti ant Jūsų darbo stalo?


 

Nežinau, kaip tai nuskambės, bet dabar skaitau Koraną. Patį Koraną ir kitas knygeles apie jį. Noriu iš pirminio šaltinio sužinoti, kas yra islamas.

toliau2016-07-29  commSkaityti komentarus (0)
Prisijungti
Prisiminti
commPriminti slaptažodį  registruotisRegistruotis
Apklausos
Siūlykite temą

Neišnagrinėjome aktualios jums temos? Pasiūlykite jums aktualias temas, stengsimės paliesti ir jas...

commSiulyti temą

TOP 100
 
 

© 2006–2007 UAB "Alytaus naujienos". Dariaus ir Girėno g. 4, Alytus. Tel.: (8-315) 51 449, 956,

info@ana.lt . Sprendimas: Rodiklis | ESC