2018-05-15, straipsnio nr. 13688

Jeigu nusiimtume juodus akinius...

Algirdas JAKULIS

Prieš mė­ne­sį pa­skelb­to­je šių me­tų Jung­ti­nių Tau­tų (JT) ata­skai­to­je „Pa­sau­lio lai­mės in­dek­sas“ Lie­tu­va tarp 186 ver­tin­tų vals­ty­bių už­ėmė 50-ąją vie­tą. Są­ra­šas su­da­ro­mas re­mian­tis vie­nam gy­ven­to­jui ten­kan­čia BVP da­li­mi, duo­me­ni­mis apie gy­ven­to­jų svei­ka­tą ir me­di­ci­nos pri­ei­na­mu­mą, so­cia­li­nes pa­šal­pas, pi­lie­ti­nes lais­ves ir ko­rup­ci­jos pa­pli­ti­mą.

 

Na, iki vi­siš­kos lai­mės, ko­kia šie­met nu­sta­ty­ta Suo­mi­jo­je, dar to­lo­ka, bet šir­dį glos­to bent ži­no­ji­mas, jog mū­sų lai­mės in­dek­sas aukš­tes­nis už kai­my­nų: lat­vių, es­tų, bal­ta­ru­sių, ru­sų, kol kas net už len­kų.

 

Ne­ži­nau, kiek ei­li­niam Lie­tu­vos gy­ven­to­jui svar­bi JT nu­sta­ti­nė­ja­ma jo lai­mė, kai jis kas­dien iš vi­sų pu­sių gir­di ir pats mie­lai at­kar­to­ja, kaip čia pas mus gy­ven­ti blo­gai ir sun­ku, ko­kie su­sve­ti­mė­ję ir pi­ni­gų ver­gais vir­tę žmo­nės.

 

Esu įsi­ti­ki­nęs, kad jei daž­niau nu­si­im­tu­me sa­vo tam­sius aki­nius, pro ku­riuos gy­ve­ni­mą re­gi­me tik juo­dą ar­ba, ge­riau­siu at­ve­ju, pil­ką, iš­vys­tu­me, jog tu­ri­me kuo pa­si­džiaug­ti. Tik gal ne­drįs­ta­me, be to, ir ne­ma­din­ga?

 

Pa­si­da­ly­siu nesena pa­tir­ti­mi. Po il­go „žie­mos mie­go“, kai nuo rug­sė­jo vi­du­rio iki pir­mų­jų ge­rai įši­lu­sių pa­va­sa­rio die­nų lin­džiu sa­vo ur­ve tarp ke­tu­rių sie­nų, elek­tri­niu ne­įga­lio­jo ve­ži­mė­liu iš­rie­dė­jau pa­si­šil­dy­ti sau­lu­tė­je.

 

De­ja, ke­lio­nė tru­ko ne­il­gai, nes pa­ju­tau, kad šlu­buo­ja ga­li­nis ve­ži­mė­lio ra­tas, iš­lei­dęs pas­ku­ti­nį sa­vo orą. Lai­mė, bė­da už­klu­po ne­to­li Li­kiš­kė­lių gat­vė­je 104A nu­me­riu pa­žy­mė­tos ra­tų mon­ta­vi­mo dirb­tu­vės. Lė­tai ten nu­vai­ra­vęs, bu­vau su šyp­se­na su­tik­tas ir be ei­lės pri­im­tas dvie­jų meist­rų, kaip vė­liau pa­aiš­kė­jo, Ai­do Bub­ne­lio ir Ug­niaus Dum­bliaus­ko.

 

Iš­klau­sę pro­ble­mė­lę, ma­ne su ve­ži­mė­liu pa­sta­tė ant ka­la­džių prieš di­de­lį TV ek­ra­ną ir ėmė­si ra­to. Ne­tru­kus pa­aiš­kė­jo, kad ka­me­ros vul­ka­ni­zuo­ti ne­įma­no­ma. Ta­da meist­ras pa­pra­šė luk­te­lė­ti, kol jis ap­lėk­si­ąs mies­to pre­ky­vie­tes, kur, gal­būt, ra­si­ąs ir nu­pirk­si­ąs bent pa­na­šią ne­stan­dar­ti­nių mat­me­nų ka­me­rą.

 

Pa­ieš­kos už­tru­ko ge­rą va­lan­dą. Per tą lai­ką pri­si­mi­niau, kad šio­se dirb­tu­vė­se lan­kiau­si prieš ke­le­rius me­tus dėl braš­kan­čio ve­ži­mė­lio ra­to. Ta­da bu­vo su­by­rė­jęs guo­lis, ko­kio dirb­tu­vė­se, su­pran­ta­ma, ne­tu­rė­jo.

 

Tuo­met meist­ras, ne­pa­me­nu, ku­ris iš jų, ir­gi sė­do į sa­vo au­to­mo­bi­lį ir, nu­pir­kęs guo­lį spe­cia­li­zuo­to­je par­duo­tu­vė­je, su­re­mon­ta­vo ma­no spe­ci­fi­nę su­si­sie­ki­mo prie­mo­nę. Kai no­rė­jau at­si­skai­ty­ti, man­da­giai ta­rė, jog šį­kart ne­rei­kia, gal ki­tą kar­tą.

 

Tai­gi at­ėjo ki­tas kar­tas, gal­vo­jau, da­bar tai tik­rai ne­lik­siu sko­lin­gas. Kai at­vė­riau pi­ni­gi­nę, meist­ras pa­sa­kė: „Pen­ki eu­rai: trys už ka­me­rą, du už dar­bą.“ Pa­gal­vo­jau blo­gai nu­gir­dęs – už va­lan­dą ra­to mon­ta­vi­mo, ka­me­ros vul­ka­ni­za­vi­mo ir va­lan­dą sa­vo au­to­mo­bi­liu laks­ty­mo po pre­ky­vie­tes – pen­ki eu­rai?! Dau­giau pa­im­ti meist­ras ka­te­go­riš­kai at­si­sa­kė. O juk iš pat pra­džių leng­vai ga­lė­jo pa­sa­ky­ti: „Bro­ly­ti, ne mū­sų jė­goms ka­me­rą su­kli­juo­ti, kai tu­rė­si nau­ją, at­vežk, su­mon­tuo­sim. At­leisk, au­to­mo­bi­li­niai klien­tai lau­kia.“ Net su­py­kęs ne­bū­čiau...

 

Su­pras­ki­te tei­sin­gai – ra­šau čia ne dėl tų ke­le­to su­tau­py­tų eu­rų ar bruk­da­mas už­slėp­tą įmo­nės re­kla­mą. Tik no­riu pa­si­džiaug­ti, kad Aly­tus ga­li di­džiuo­tis žmo­nė­mis, su­ge­ban­čiais dirb­ti su šyp­se­na, ne tik ran­ko­mis, bet ir šir­di­mi. Be jo­kio pa­to­so sa­kau: ant to­kių žmo­nių lai­ko­si Lie­tu­va. Tik per ma­žai apie juos kal­ba­me.