2017-12-07, straipsnio nr. 13363

„Šalis ta Skaipija vadinas”: pjesė ir spektaklis yra perspėjimas, kas gali įvykti, jei padėtis šalyje nesikeis

Emig­ra­ci­jos skau­du­liai, pai­nūs bu­vu­sių bend­ra­klasių san­ty­kiai, am­ži­nas mei­lės tri­kam­pis, nu­si­vy­li­mas tė­vy­ne, šei­ma, drau­gais, po­li­ti­ka - vi­sa tai nau­ja­me te­at­ro ben­dri­jos „Apar­tė“ spek­tak­ly­je „Ša­lis ta Skai­pi­ja va­di­nas“. Spek­tak­lio prem­je­ra - jau šį sa­vait­ga­lį, gruo­džio 10 die­ną, 17 val. Aly­taus kul­tū­ros ir ko­mu­ni­ka­ci­jos cen­tre.

 

Režisierius Arvydas Kinderis ir jo vadovaujama „Apartė“ trupė apie emigraciją kalba kitu aspektu - kaip psichologinį diskomfortą ir bėgimą nuo savęs. Fausto AUGUSTINO nuotr.Re­ži­sie­rius Ar­vy­das Kin­de­ris:

- Apie ką spek­tak­lis? Taip su­pran­tu, kad pa­si­rink­tos la­bai ak­tu­a­lios te­mos? Ko­kiu ra­kur­su jos at­sklei­džia­mos? Nes da­bar te­at­ras ši­to­mis te­mo­mis kal­ba daug, bet ky­la klau­si­mas, kiek tai dar ga­li bū­ti pa­vei­ku.

 

- Šiuo spek­tak­liu sie­kiu į sce­nos erd­vę grą­žin­ti te­at­rui bū­din­gą, bet pas­ta­ruo­ju me­tu daž­nai pa­mirš­ta­mą ide­o­lo­gi­nį pa­grin­dą. Te­at­ras nė­ra vien leng­va pra­mo­ga. Tai pras­mių me­nas, ku­ris pri­va­lo kel­ti į pa­vir­šių vi­suo­me­nė­je su­si­kau­pu­sius skau­du­lius. Gy­ve­na­me ša­ly­je, kur bai­gia­mos „iš­plau­ti“ bet ko­kios ide­o­lo­gi­jos, pa­kei­čiant jas įvai­rio­mis su­ro­ga­ti­nė­mis tie­se­lė­mis, kaip, pa­vyz­džiui, „dirbk, pirk ir mirk“, ar­ba to­le­ran­ci­jų ir glo­ba­li­za­ci­jų dū­mais. Man įdo­mu: kas už tų dū­mų sle­pia­si? Kas „pra­ki­ši­nė­ja“ tuos su­ro­ga­tus? Sta­li­no nė­ra, bet iš­trem­tų­jų (emig­ran­tų) ne­ma­žė­ja. Ky­la klau­si­mas, kur tas drau­gas Sta­li­nas? Kie­no ran­ko­mis vyk­do­mas tau­tos ge­no­ci­das? Man kaip Lie­tu­vos pi­lie­čiui šie ir ki­ti su ša­lies po­li­ti­ka ir so­cia­li­niu gy­ve­ni­mu su­si­ję klau­si­mai rū­pi. To­dėl ir pa­ra­šiau pje­sę „Ša­lis ta Skai­pi­ja va­di­nas“, per­fra­zuo­da­mas ori­gi­na­lų Pra­no Vai­čai­čio teks­tą „Ša­lis ta Lie­tu­va va­di­nas“.

 

- Koks spek­tak­lio žan­ras?

 

- Po­li­ti­nio so­cia­li­nio te­at­ro at­mai­na. Gal po­li­ti­nė tra­gi­ko­me­di­ja? Tiks­liai ne­įvar­dy­siu.

 

- Kas yra Skai­pi­ja?

 

- Man Skai­pi­ja yra ša­lis, į ku­rią emig­ra­vo dau­gy­bė mū­sų pi­lie­čių, ne­be­jau­čian­čių tvir­tos že­mės po sa­vo ko­jo­mis. Gim­to­ji že­mė ta­po pa­mo­te ir pa­tė­viu ar­ba žie­žu­la ra­ga­na. Ši pje­sė - žiau­ri fan­ta­zi­ja po­li­ti­kos, ide­o­lo­gi­jos, emig­ra­ci­jos ir mei­lės te­mo­mis. Jo­je daug kas su­tirš­tin­ta, su­gal­vo­ta.

 

Pje­sės ir spek­tak­lio aki­ra­ty­je trem­ti­nių šei­ma ir vie­na iš duk­te­rų, Si­re­na, gy­ve­nan­ti emig­ra­ci­jo­je, ra­di­ka­lių pa­žiū­rų anar­chis­tė. Veiks­mas vys­to­si per šei­mos ir bu­vu­sių bend­ra­klasių san­ty­kius, ku­rie gi­mė, au­go ir gy­ve­no dvie­jo­se skir­tin­go­se po­li­ti­nė­se sis­te­mo­se. Šią pje­sę ra­šiau apie kar­tą ir epo­chą, ku­rio­je jie gy­ve­no, my­lė­jo ir sva­jo­jo. Pje­sė ir spek­tak­lis yra per­spė­ji­mas, kad ga­li įvyk­ti ir taip, jei­gu pa­dė­tis ša­ly­je ne­si­keis.

 

- Kas fi­nan­suo­ja spek­tak­lio kū­ri­mą?

 

- Spek­tak­lio kū­ri­mą iš da­lies fi­nan­sa­vo Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja, už tai ir no­riu pa­dė­ko­ti.

 

- Pa­pa­sa­ko­ki­te apie spek­tak­lio kū­ry­bi­nę gru­pę.

 

- Vai­di­na miš­rus 17 žmo­nių ko­lek­ty­vas: ak­to­rius iš Kau­no Eval­das Les­kaus­kas, re­ži­sie­rius Ar­vy­das Kin­de­ris, te­at­ro mo­kyk­los „Apar­tė“ auk­lė­ti­nės Žie­dū­nė Mal­do­nie­nė, Lo­re­ta Na­ru­ševi­čie­nė, Jū­ra­tė Min­ke­lie­nė, Vil­tau­ta Po­cie­nė, Le­o­ka­di­ja Su­šins­kai­tė ir ne­ma­žas bū­re­lis moks­lei­vių iš Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go ir Pu­ti­nų gim­na­zi­jų.  

 

Ak­to­rė Žie­dū­nė Mal­do­nie­nė:

- Kaip se­kė­si kur­ti vaid­me­nį?

 

- „Kiek­vie­nas vaid­mens kū­ri­mas man yra di­de­lis iš­šū­kis. Vi­sa­da pa­to­gu gy­ven­ti pa­to­giai, ne­suk­ti sau gal­vos apie eg­zis­ten­ci­nius klau­si­mus, ne­si­mo­ky­ti at­min­ti­nai teks­to, ra­miai va­ka­rus leis­ti su kny­ga ran­ko­se, gy­ven­ti su­si­kur­to­je kom­for­to zo­no­je... Mėgs­tu „įmes­ti“ sa­ve į ne­pa­to­gias si­tu­a­ci­jas, ku­rios iš ma­nęs pa­rei­ka­lau­ja fi­zi­nių ir pro­ti­nių jė­gų, įvai­ria­pu­siš­kes­nio mąs­ty­mo, po­žiū­rio, kū­ry­bos, nes tik taip to­bu­lė­ja­me. Nė­ra leng­vų vaid­me­nų, tad ir šis, emig­ran­tės Si­re­nos vaid­muo, yra su­dė­tin­gas, dau­gia­ly­pis. Ne­ga­liu drą­siai sa­ky­ti, kad jau at­ra­dau sa­vo per­so­na­žą iki ga­lo, aš vis dar ieš­kau, bet juk taip ir tu­ri bū­ti, nes tai kū­ry­bos pro­ce­sas.

 

- Kaip ma­no­te, ar to­kia ak­tu­a­li te­ma dar ga­li bū­ti pa­vei­ki žiū­ro­vams, ku­rie gy­ve­na tra­giš­kos emig­ra­ci­jos re­a­ly­bė­je?

 

- To­kia spek­tak­lio te­ma vi­sa­da ak­tu­a­li. Daž­niau­siai emig­ra­ci­ja mi­ni­ma iš fi­nan­si­nės pu­sės, kaip žmo­nių, iš­vy­ku­sių sve­tur už­si­dirb­ti pi­ni­gų gy­ve­ni­mui, is­to­ri­jos. Šia­me spek­tak­ly­je pa­lie­čia­ma ir ki­ta pu­sė - tai psi­cho­lo­gi­nis dis­kom­for­tas, bė­gi­mas nuo sa­vęs, sa­vo jaus­mų.

 

- Ką as­me­niš­kai Jums reiš­kia da­ly­va­vi­mas „Apar­tė“ veik­lo­je?

 

- Man as­me­niš­kai tai reiš­kia kū­ry­bą su ben­dra­min­čiais, sa­vo­tiš­ką lais­vę nuo ste­re­o­ti­pų. Reiš­kia tiek, kad kar­tais to žo­džiais ne­už­ra­šy­si.

 

- Ko pa­lin­kė­tu­mė­te vi­sai spek­tak­lio kū­ry­bi­nei tru­pei?

- Kū­ry­bi­nei gru­pei lin­kiu ge­ros prem­je­ros!

  

Parengė Saulė Pinkevičienė