2017-11-14, straipsnio nr. 13310

Tirpstantis Povilo Urbšio sakralumas

Rytas STASELIS

„Aš drau­džiu nėš­čioms mo­te­rims da­ly­vau­ti ma­no lai­do­tu­vė­se. Ne­šva­rūs žmo­nės ne­tu­ri at­ei­ti, kad su ma­nim at­si­svei­kin­tų.“ Tai egip­tie­čio Mo­ham­me­do At­tos – 2001 me­tų rug­sė­jo 11 die­nos te­ro­ris­to, ku­rio val­do­mas lėk­tu­vas įsi­rė­žė į Pa­sau­lio pre­ky­bos cen­tro vie­ną iš bokš­tų Niu­jor­ke, tes­ta­mento iš­trau­ka.

 

Kaip tei­gia­ma, pa­ra­šy­ta dar 1996-ai­siais, kai au­to­rius jau bu­vo es­min­gai ap­si­spren­dęs, kaip baigs sa­vo gy­ve­ni­mą. Dar ta­me pa­čia­me laiš­ke, ku­rį ty­rė­jai ra­do jo au­to­mo­bi­ly­je prie Bos­to­no Lo­ga­no oro uos­to, jis pa­gei­da­vo: „Nė vie­na mo­te­ris ne­tu­ri da­ly­vau­ti ma­no lai­do­tu­vė­se ar vė­liau lan­ky­ti ma­no ka­pą.“

 

Aš tiks­liai ne­ži­nau, ar po 2001-ųjų ka­tast­ro­fos iš­vis kas li­ko iš At­tos, ku­ris pi­lo­ta­vo už­grob­tą lėk­tu­vą, kū­no ar pa­lai­kų. Spė­ju, kad ne.

 

To­dėl ir pas­ku­ti­niai raš­tiš­ki te­ro­ris­to prie­sa­kai dėl jo pas­ku­ti­nės ke­lio­nės į pra­ga­rą li­ko be­pras­miai. Tarp jų ir tas, ku­riuo jis rei­ka­lau­ja, kad jo mi­ru­sį kū­ną api­plau­tų tik tik­ri mu­sul­mo­nai.

 

Tai – pir­mo­ji aso­cia­ci­ja, ku­ri man ki­lo po ket­vir­ta­die­nio Sei­mo po­sė­džio, ku­rio me­tu va­di­na­mo­sios „opo­zi­ci­jos dar­bo­tvarkės“ (jo me­tu opo­zi­ci­jai at­sto­vau­jan­čių frak­ci­jų na­riai tei­kia sa­vo pa­reng­tus įsta­ty­mų pro­jek­tus, o val­dan­čio­ji po­zi­ci­ja įpras­tai juos tor­pe­duo­ja dar pri­sta­ty­mo me­tu ir at­me­ta) svars­ty­muo­se Li­be­ra­lų są­jū­džio at­sto­vės Vik­to­ri­jos Čmi­ly­tės-Niel­sen pa­reng­tas pro­jek­tas, nu­ma­tan­tis at­si­sa­ky­ti ne­ri­bo­to emb­rio­nų sau­go­ji­mo su­tei­kiant pa­gal­bi­nį ap­vai­si­ni­mą, be­veik tra­di­ciš­kai at­mes­tas.

 

Ta­čiau niū­riau­sia bu­vo tai, kad vals­tie­čiams-ža­lie­siems at­sto­vau­jan­tis Po­vi­las Urb­šys, pa­ly­dė­da­mas šį tei­sės ak­to pro­jek­tą, pa­reiš­kė vie­šą pa­gei­da­vi­mą, kad nėš­čios par­la­men­ta­rės ne­pri­sta­ti­nė­tų įsta­ty­mų, ku­rie api­brė­žia emb­rio­nų tei­si­nę pa­dė­tį vi­suo­me­nė­je: „As­me­niš­kai aš pra­šau vie­no da­ly­ko – na, ga­li ši­tą pro­jek­tą dėl emb­rio­nų pa­teik­ti ne mo­te­ris, ku­ri lau­kia­si vai­ko.“

 

Sun­ku spė­lio­ti, ar p. Urb­šys, sa­ve ro­dan­tis kaip ar­šų ko­vo­to­ją su ko­rup­ci­ja, šio­je si­tu­a­ci­jo­je įžvel­gė in­te­re­sų „kon­flik­tą“, o gal tie­siog pa­ju­to tam tik­rą ne­pa­to­gu­mą dis­ku­tuo­ti dėl ki­to­kio po­žiū­rio su ko­le­ge, ku­ri, p. Urb­šio po­žiū­riu, bū­da­ma nėš­čia tu­ri tam tik­rą „pra­na­šu­mą“.

 

Li­be­ra­lų at­sto­vai tai pa­va­di­no kon­sti­tu­ci­niu pa­žei­di­mu, nes jų ko­le­gos pa­gei­da­vi­mas aki­vaiz­džiai dis­kri­mi­nuo­ja tas par­la­men­ta­res, ku­rios ruo­šia­si tap­ti ma­mo­mis.

 

Ga­li kil­ti įspū­dis, kad p. Urb­šio ir M.At­tos su­ly­gi­ni­mas šia te­ma yra ne­adek­va­tus ar pri­temp­tas, ta­čiau aš as­me­niš­kai di­de­lio skir­tu­mo ne­ma­tau. Po­nas Urb­šys, vis dar mėgs­ta­mas sa­vo rin­kė­jų ir pre­ten­duo­jan­tis į tam tik­rą vi­sos Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gos (LVŽS) frak­ci­jos „są­ži­nės“ bal­są, el­gia­si it koks fun­da­men­ta­lis­ti­nių pa­žiū­rų per­so­na­žas iš 19-ojo ar net 18-ojo am­žiaus.

 

Ži­nia, te­ro­ris­tų anais lai­kais tik­rai ne­bu­vo ma­žiau nei da­bar. Ši prie­lai­da ga­li bū­ti tei­sė­ta dar ir dėl to, kad, p. Čmi­ly­tės-Niel­sen po­žiū­riu, tai­sy­ti­no įsta­ty­mo vie­na au­to­rių yra LVŽS at­sto­vė Ag­nė Ši­rins­kie­nė, ku­rios pa­žiū­ras var­giai ga­lė­tu­me pa­va­din­ti nuo­sai­kio­mis.

 

Po tei­sy­bei, vė­liau ži­nių agen­tū­ra BNS iš­pla­ti­no pra­ne­ši­mą, ku­ria­me bu­vo pa­teik­ta to­kia p. Urb­šio ci­ta­ta: „Aš tik­rai no­riu at­si­pra­šy­ti, jei ma­ne ne­tei­sin­gai su­pra­to. Tik­rai nėš­čia mo­te­ris yra ger­bia­ma, nes sa­vy ne­šio­ja­si bran­giau­sią tur­tą – gy­vy­bę. Bet yra įsta­ty­mo pro­jek­tas, su­si­jęs su gy­vy­be, aš ma­nau, kad emb­rio­nas, kai mo­te­ris lau­kia­si na­tū­ra­liai, ir ne­vai­sin­gų šei­mų emb­rio­nas, abu tu­ri tei­sę į gy­ve­ni­mą. Aš tik tai tu­rė­jau ome­ny“, – sa­kė par­la­men­ta­ras.

 

Ci­ta­ta pa­do­ri, ta­čiau, su­pran­ta­ma, grin­džia­ma de­ma­go­gi­ja, nes pir­mi­nis p. Urb­šio pa­reiš­ki­mas bu­vo apie tai, kad nėš­čia mo­te­ris Sei­me ne­tu­rė­tų teik­ti tam tik­rų įsta­ty­mų.

 

Tę­siant to­kią lo­gi­ką iš­ei­tų, kad fi­zi­nio ne­įga­lu­mo po­žy­mių tu­rin­tys Sei­mo na­riai ne­tu­rė­tų par­la­men­te teik­ti įsta­ty­mų dėl ne­įga­lių­jų tei­si­nės pa­dė­ties, jų so­cia­li­nės ap­lin­kos ge­ri­ni­mo, pen­si­nio am­žiaus par­la­men­ta­rai ne­tu­rė­tų kal­bė­ti apie pen­si­jas, dau­giau nei du vai­kus au­gi­nan­tys sei­mū­nai tu­rė­tų vi­siš­kai už­si­čiaup­ti dau­gia­vai­kių šei­mų so­cia­li­nės ap­lin­kos te­ma, o abs­ti­nen­tai – apie blai­vy­bę ir svei­ką gy­ven­se­ną.

 

Spė­lio­da­mas apie p. Urb­šio lo­gi­ką, ži­nia, ga­liu klys­ti. Ta­čiau ki­to­kiu at­ve­ju aš jos ne­su­pran­tu. Ko ge­ro, dėl tos prie­žas­ties pri­si­mi­niau M.At­tos tes­ta­mentą, ku­ris, pir­mu­syk per­skai­čius, man pa­li­ko iki šiol ne­iš­dil­dy­tą įspū­dį.

 

Aš ne­su­pran­tu fun­da­men­ta­liz­mo. Tie­są sa­kant, ne­la­bai no­riu su­pras­ti, ta­čiau jis gąs­di­na. Ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar jį pro­pa­guo­ja egip­tie­tis mu­sul­mo­nas, ar lie­tu­viš­ka­sis ža­lia­sis-vals­tie­tis ir, ko ge­ro, ka­ta­li­kas.

 

O gal to ima­ma­si jau­čiant dū­mais virs­tan­tį ko­vo­to­jo (p. Urb­šio) už tei­sy­bę, prieš kon­ser­va­to­rių ma­fi­ją Pa­ne­vė­žy­je sak­ra­lu­mą? Pra­ėju­sią sa­vai­tę Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo (LAT) iš­plės­ti­nė sep­ty­nių tei­sė­jų ko­le­gi­ja pa­skel­bė iš­tei­si­na­mą­jį nuosp­ren­dį suk­čia­vi­mo ir pik­tnau­džia­vi­mo by­lo­je teis­tiems bu­vu­siam Sei­mo na­riui Vi­tui Ma­tu­zui ir lo­bis­tui An­driui Ro­ma­nov­skiui – ši by­la sa­vo lai­ku bu­vo bal­tas p. Urb­šio žir­gas, pa­dė­jęs su trium­fu at­jo­ti jam į ak­ty­vią po­li­ti­ką.

 

Dėl by­los fias­ko p. Urb­šys ap­kal­ti­no sa­vo dar­bų ko­ky­biš­kai ne­at­li­ku­sių ty­rė­jų veik­lą. Li­ko aiš­kiai ne­at­sa­ky­tas klau­si­mas – o kas jiems Pa­ne­vė­žio STT biu­re va­do­va­vo?

 

Po­nas Urb­šys tuo klau­si­mu, be­je, iš­poš­ki­no tik dar vie­ną tei­si­nę „ab­ra­ka­dab­rą“, ku­ri ne­tu­ri nie­ko ben­dra nei su mū­sų įsta­ty­mais, nei su jų dva­sia: „Kad šis as­muo (p. Ma­tu­zas) yra lais­vė­je, tai ne­reiš­kia, kad jis ne­kal­tas.“

 

Čia kaž­kaip ne­kve­pia nei ne­kal­tu­mo pre­zump­ci­ja (kon­sti­tu­ci­nė nor­ma), nei ele­men­ta­ria pa­gar­ba. Ne­kal­bant apie ge­bė­ji­mą su­si­rink­ti sa­vo lie­žu­vį, pa­dė­ti jį tarp žab­tų ir pa­ty­lė­ti. Jei­gu p. Ma­tu­zo ir p. Ro­ma­nov­skio at­ve­ju tas or­ga­nas ne­su­ge­ba ap­si­vers­ti ir iš­le­men­ti ką nors pa­na­šaus į at­si­pra­šy­mą.