2017-09-12, straipsnio nr. 13174

Indonezija. Šalis, kur yra ir prezidento Valdo Adamkaus orchidėja

7. Sin­ga­pū­ras – mies­tas lyg iš fan­tas­ti­nio fil­mo apie at­ei­tį

 

Iš Ba­lio pa­ju­da­me Lie­tu­vos link, bet tar­pi­nė sto­te­lė – Sin­ga­pū­ro Res­pub­li­ka – mies­tas-vals­ty­bė, įsi­kū­ru­si sa­lo­je Piet­ry­čių Azi­jo­je. Be­veik vi­są vals­ty­bės plo­tą už­ima di­džiu­lis, dau­gia­aukš­tis Sin­ga­pū­ro mies­tas, ku­ria­me gy­ve­na 5,75 mln. žmo­nių.

 

Medžiai milžinai. Asmeninės nuotr.Rei­kė­tų at­ski­ro straips­nio ap­ra­šy­ti šį fe­no­me­ną – kiek įma­no­ma pa­siek­ti per 52 ne­pri­klau­so­my­bės me­tus. Pa­skel­bęs ne­pri­klau­so­my­bę nuo Ma­lai­zi­jos, Sin­ga­pū­ras iš pa­pras­to žve­jų kai­me­lio ta­po vie­na tur­tin­giau­sių pa­sau­lio ša­lių. Mū­sų gi­das di­džiuo­da­ma­sis pa­sa­ko­jo, kad Sin­ga­pū­ro eko­no­mi­ka – lais­viau­sia, ino­va­tiš­kiau­sia, drau­giš­kiau­sia ver­slui, o ko­rup­ci­ja – že­miau­sia pa­sau­ly­je.

 

Gal­būt vie­na iš Sin­ga­pū­ro sėk­mės prie­žas­čių – draus­mė. Čia lai­ko­ma­si griež­tų tai­syk­lių. Vos su­sė­dus į au­to­bu­są iš oro uos­to gi­das įspė­jo, už ką gre­sia ne­ma­lo­nu­mai ir di­de­lės bau­dos: ne­ga­li­ma šiukš­lin­ti, įvež­ti ir par­da­vi­nė­ti kramtomosios gu­mos (su­prask: ir kram­ty­ti, nes ne­ga­li­ma įvež­ti), val­gy­ti ir ger­ti au­to­bu­se bei tam ne­skir­to­se vie­to­se, rū­ky­ti vi­so­se vie­šo­se vie­to­se. Ir dar daug mums keis­tų drau­di­mų.

 

Sin­ga­pū­re drau­giš­kai su­gy­ve­na ke­tu­rios ben­druo­me­nės: ki­nai, in­dai, ma­la­jai bei eu­ro­a­zi­jie­čiai. Vals­ty­bė la­bai rū­pi­na­si sa­vo žmo­nė­mis, yra spe­cia­lūs kau­pi­mo fon­dai, į ku­riuos mo­ka darb­da­vys ir pats dir­ban­ty­sis, to­dėl per pen­ke­rius me­tus įma­no­ma iš­mo­kė­ti už tris šim­tus tūks­tan­čių Sin­ga­pū­ro do­le­rių kai­nuo­jan­tį bu­tą, ku­rį vė­liau lei­džia­ma par­duo­ti už tik­rą­ją kai­ną – mi­li­jo­ną.

 

Taip žmo­nės už­si­dir­ba pi­ni­gų sau­giai se­nat­vei ir be­veik vi­si tu­ri nuo­sa­vus, jau iš­mo­kė­tus bu­tus (ma­žų pri­va­čių na­mų be­veik nė­ra, nes že­mės ma­žai ir ji la­bai bran­gi.

 

Su­tik­ti lie­tu­viai (che­mi­kė, fi­nan­si­nin­kė, „Vo­da­fo­no“ va­dy­bi­nin­kė, IT spe­cia­lis­tas) pa­ten­kin­ti gy­ve­ni­mu – nors pra­gy­ve­ni­mas bran­gus, bet ir at­ly­gi­ni­mai di­de­li, be to, pui­kus kli­ma­tas, šil­ta, drau­giš­ki žmo­nės, tie­sa, rei­kia lai­ko, kol jie ima ta­vi­mi pa­si­ti­kė­ti ir pri­pa­žįs­ta.

 

Sin­ga­pū­ras – tai mies­tas su lyg at­kly­du­siais iš fil­mų apie at­ei­tį gy­ve­na­mai­siais dau­gia­aukš­čiais, di­džiu­liais pre­ky­bos cen­trais, Įlan­kos so­dais – mil­ži­niš­kų dirb­ti­nių, ap­au­gin­tų na­tū­ra­liais au­ga­lais, me­džių par­ku, kur va­ka­rais vyks­ta įspū­din­gi švie­sų ir mu­zi­kos spek­tak­liai, lai­vo for­mos vieš­bu­čiu „Ma­ri­na Bay Sands“ su 200 met­rų ba­sei­nu ant sto­go, iš­dy­gu­siu ten, kur dar prieš ke­le­rius me­tus ty­vu­lia­vo van­de­ny­nas, mil­ži­niš­kais, į Gui­nes­so re­kor­dų kny­gą įtrauk­tais so­dais po stik­li­niais ku­po­lais, kur pa­lai­ko­ma ypa­tin­ga eko­sis­te­ma, drėg­mė ir 22 laips­nių tem­pe­ra­tū­ra.

 

Dvie­jo­se oran­že­ri­jo­se ra­si­me vi­so pa­sau­lio au­ga­lų – pal­mių, ba­o­ba­bų, kak­tu­sų, žy­din­čių krū­mų, or­chi­dė­jų bei įvai­riau­sių gė­lių, 50 met­rų aukš­čio dirb­ti­nį kriok­lį ir net­gi… de­be­sis.

 

Mū­sų ap­lan­ky­ta­me or­chi­dė­jų so­de au­ga 1000 rū­šių or­chi­dė­jų, su­da­ran­čių spal­vin­gas kom­po­zi­ci­jas. Čia ga­li­ma ras­ti gė­lių, pa­va­din­tų įžy­mių pa­sau­lio žmo­nių var­dais, yra net­gi mū­sų pre­zi­den­to Val­do Adam­kaus or­chi­dė­ja.

 

O Paukš­čių par­ke po di­džiu­liais tin­klu už­ties­tais ku­po­lais skrai­do ryš­kias­pal­vės pa­pū­gos, iš­di­džiai vaikš­to raus­vi fla­min­gai, fa­za­nai, pe­li­ka­nai, teš­ka dirb­ti­nis kriok­lys.

 

Ta­čiau įspū­din­giau­sias Sin­ga­pū­ras su­te­mus, kai įsi­žie­bia įvai­rias­pal­vės švie­sos, nu­švies­da­mos keis­čiau­sių for­mų sta­ti­nius, til­tų ar­kas, ima šok­ti fon­ta­nai, ir ap­im­tas emo­ci­jų ne­ga­li ne­si­ža­vė­ti žmo­gaus pro­to bei dar­bo su­kur­tu fan­tas­ti­niu pa­sau­liu.

 

Gai­la, bet vi­si ge­ri da­ly­kai ka­da nors bai­gia­si. Ke­lio­nę or­ga­ni­za­vo Aly­taus liau­dies me­no stu­di­jos „Dai­na­va“ ta­ry­ba. An­sam­blio na­riai dė­ko­ja Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bei, UAB „Dzū­ki­jos me­die­na“, UAB „Dzū­ki­jos sta­ty­ba“, UAB „Aly­taus pre­ky­ba“, UAB „Vi­vat­rans“, UAB „Grin­du­va“ ir ki­tiems rė­mė­jams, be ku­rių ši ke­lio­nė bū­tų ne­įma­no­ma…

 

Ir lau­kia nau­jų fes­ti­va­lių, ku­riuo­se mū­sų mies­to „Dai­na­va“ gar­sins Aly­tų, Dzū­ki­ją, Lie­tu­vą ir jos kul­tū­rą.

 

Ire­na Kup­čins­kie­nė

 

(Pa­bai­ga. Pra­džia Nr. 95)