2017-08-12, straipsnio nr. 13110

„Apsaugojimas” kaip korupcija

Rytas STASELIS
 Prieš po­rą sa­vai­čių bu­vau pa­kvies­tas su į so­cia­li­nius tin­klus ra­šan­čių žmo­nių kom­pa­ni­ja ap­lan­ky­ti „Ga­la­pa­gų“ fes­ti­va­lį, vy­ku­sį Za­ra­suo­se. Vie­na ver­tus, po tos ke­lio­nės vi­sai ne­blo­gai su­pra­tau, į ko­kius ren­gi­nius trau­kia šiuo­lai­ki­nį jau­ni­mė­lį (to­kia­me prieš po­rą me­tų da­ly­va­vo ir ma­no vy­res­nio­ji at­ža­la). Ki­ta ver­tus, tin­kla­raš­ti­nin­ko Ri­čar­do Sa­vu­ky­no, ku­ris so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se daž­nai reiš­kia­si Ro­kiš­kio Ra­bi­no­vi­čiaus pseu­do­ni­mu, dė­ka tu­rė­jau ga­li­my­bę su­si­pa­žin­ti su kai ku­riais sa­vo ko­le­go­mis, dėl sa­vo ra­šy­mo sti­liaus tu­rin­čiais pa­grįs­tai di­de­lę au­di­to­ri­ją. Vie­na jų – kal­bi­nin­kė Lo­re­ta Vai­ce­kaus­kie­nė, vie­šo­jo­je erd­vė­je ga­di­nan­ti ūpą šiuo­lai­ki­nės „tai­syk­lin­gos“ lie­tu­vių kal­bos apo­lo­ge­tams.

 

Dar pa­mąs­čiau, kad nau­jo­ji Lie­tu­vos kal­bi­nin­kų „ne­for­ma­lų“ kar­ta ar net kas­ta, ma­tan­ti lie­tu­vių kal­bą įvai­riuo­se gy­ve­ni­mo kon­teks­tuo­se, ne tik rep­re­si­niu prin­ci­pu pa­grįs­tą kal­bos tai­syk­lių ži­no­ji­mą, ko ge­ro, lie­tu­vių kal­bai ir ją var­to­jan­tiems žmo­nėms duos dau­giau nau­dos bei sau­gu­mo. Lo­re­ta daug kal­bė­jo apie kal­bos var­to­ji­mo rei­ka­lin­gu­mą, ta­čiau kai pa­mi­nė­jo žo­dį „ko­rup­ci­ja“, vi­sai be­vil­tiš­kai su­klu­sau: kaip ga­li­me su­sie­ti lie­tu­vių kal­bą ir ko­rup­ci­ją? Pa­pra­šiau tą, iš pir­mo žvilgs­nio ne­de­ran­tį, san­ty­kį pa­aiš­kin­ti iš­sa­miau.

 

Lo­re­tos po­žiū­riu, dar nuo so­vie­ti­nių lai­kų gim­to­sios kal­bos po­li­ti­ko­je pas mus bu­vo su­for­muo­ta pa­ra­dig­ma, esą „lie­tu­vių kal­ba žlun­ga bei nyks­ta, to­dėl ją rei­kia puo­se­lė­ti be­igi sau­go­ti“. Da­bar, at­ga­vus ne­pri­klau­so­my­bę, ši pa­ra­dig­ma iš es­mės ne­ap­si­kei­tė, ta­čiau gal tik tuo, kad lie­tu­vių kal­bos gel­bė­to­jai už kal­bos iš­sau­go­ji­mą gau­na da­lį vie­šų­jų fi­nan­sų iš biu­dže­to. Me­tus „pa­sau­go­ja ir iš­sau­go­ja“, ir ta­da už biu­dže­to asig­na­vi­mus pre­ten­duo­ja sau­go­ti ir iš­sau­go­ti dar me­tus. Ta­čiau pa­ma­tų pa­ma­tas ko­rup­ci­jai – nuo­sta­ta, esą kal­ba žlun­ga ir nyks­ta.

 

Ši p. Vai­ce­kaus­kie­nės pa­teik­ta ko­rup­ci­nė sche­ma su­kė­lė įvai­rių iš­ves­ti­nių min­čių, kad Lie­tu­vo­je įvai­rių da­ly­kų (gal ir ne to­kių svar­bių, kaip lie­tu­vių kal­ba), reiš­ki­nių sau­go­ji­mas yra tar­si na­cio­na­li­nis spor­tas. Tiems, ku­rie pri­ei­na prie mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gų.

 

Spor­tas ar­ba at­vi­rai iš­reikš­ta ko­rup­ci­ja. Mes sau­go­me gam­tą (kiek vien šiais me­tais bu­vo ži­niask­lai­dos ty­ri­mų apie di­des­nius ar ma­žes­nius ne­skaid­ru­mus šio­je sri­ty­je?), mes sau­go­me sa­vo pa­jū­rį nuo mo­der­nių tu­a­le­tų, kad XXI am­žiu­je gam­ti­nius rei­ka­lus vis dar at­lik­tu­me jū­ro­je ar­ba pa­miš­kė­je gre­ta. Mes sau­go­me mies­tų ar­chi­tek­tū­ros li­ni­jas mies­te, ta­čiau kas­kart vie­to­je sta­to­mo tri­jų aukš­tų na­mo bū­ti­nai ran­da­si sep­ty­nių aukš­tų ir dar su dvie­jų aukš­tų man­sar­da. Mes sau­go­me pi­lie­čius nuo per­tek­li­nio al­ko­ho­lio, o tuo­jau, reik ma­ny­ti, ir cuk­raus var­to­ji­mo. Sa­vo aukš­to­jo moks­lo sis­te­mą, pa­sak Sei­mo na­rio Eu­ge­ni­jaus Jo­vai­šos, mes pri­va­lo­me sau­go­ti nuo 18-me­čių ir 19-me­čių spren­di­mų įta­kos. Aki­vaiz­džiai pri­si­sau­go­si­me, kol lik­ti stu­di­juo­ti tarp jau­ni­mo Lie­tu­vo­je bus ne­ge­ro, pras­to to­no žen­klas. Mes sie­kia­me pi­lie­čiams su­teik­ti so­cia­li­nę ap­sau­gą, ta­čiau ją gau­na ir tie, ku­rie jos at­si­im­ti at­vyks­ta va­žiuo­ti mer­se­de­sais. Mes sau­go­me sa­vo sie­nas nuo at­vy­kė­lių, ta­čiau daž­niau­siai ap­si­sau­go­ja­me ne nuo tų, nuo ku­rių rei­kė­tų. Ir t.t.

 

Ko ge­ro, pa­ty­ri­nė­ję gau­tu­me at­sa­ky­mą, kad di­du­ma mū­sų en­tu­ziaz­mo vals­ty­bė­je ką nors ap­sau­go­ti, užuot pa­ti­kė­jus, kad pi­lie­čiai ga­li bū­ti są­mo­nin­gi ir kliau­tis sa­vit­var­ka, yra ko­rup­ci­jos prie­lai­dos. Ne­iš­ven­gia­mai ver­čian­čios mus taš­ky­ti vie­šų­jų fi­nan­sų iš­tek­lius ne vie­šai de­kla­ruo­ja­miems tiks­lams, o kon­kre­čių, par­ti­joms, kla­nams at­sto­vau­jan­čių per­so­na­žų nau­dai.

 

Ši val­dan­čio­ji dau­gu­ma Sei­me tra­di­ciš­kai yra iš­si­kė­lu­si sau tiks­lą – ap­sau­go­ti lie­tu­vius nuo emig­ra­ci­jos, o ša­lies re­gio­nus – nuo tuš­tė­ji­mo. Dėl aukš­čiau iš­var­dy­tų prie­žas­čių ir kon­kre­čių Vy­riau­sy­bės bei Sei­mo veiks­mų, esu be­veik tik­ras, kad ir šis tiks­las „ap­sau­go­ti“ bus žlu­gęs. Gal­būt tik ke­le­tas eta­ti­nių pro­gra­mų ra­šy­to­jų ei­li­nį kar­tą su­si­žers ki­še­nėn ke­le­tą tūks­tan­čių eu­ro­pie­tiš­kų pi­ni­gų.

 

L.Vai­ce­kaus­kie­nė prog­no­zuo­ja, kad griež­tos lie­tu­vių kal­bos tai­syk­lės pa­ma­žu taps li­be­ra­les­nės, gal­būt ma­žės tie­sio­gi­nių rep­re­si­jų už klai­din­gą kal­bos var­to­ji­mą. Ta­čiau per die­ną, mė­ne­sį ar me­tus „lie­tu­vių kal­bos ap­sau­gos nuo iš­ny­ki­mo“ pa­ra­dig­ma, ypač mo­kyk­lo­se, nie­kur ne­dings. De­ja.

 

Ta­čiau pla­tes­nė pro­ble­ma tik­riau­siai yra ta, kad per­tek­li­nis pa­ter­na­liz­mas, po­li­ti­kų ki­ši­ma­sis į mū­sų gy­ve­ni­mą, ku­rio vi­siš­kai ne­rei­kia, dar ne­greit virs vien pri­si­mi­ni­mu. Ma­te­ria­li­ą­ja pras­me tai reiš­kia, kad Lie­tu­vos vie­šie­ji fi­nan­sai, Eu­ro­pos struk­tū­ri­nės pa­ra­mos lė­šos vis dar bus en­tu­zias­tin­gai švais­to­mi mū­sų gy­ve­ni­mo „ap­sau­gos“ nuo iš­si­gal­vo­tų grės­mių pro­gra­moms.