2017-08-12, straipsnio nr. 13109

Romantiškiausia kultūrininke tituluojamai Rasai Navakauskienei kultūrinės veiklos reikia kaip duonos kasdienės, kaip oro

„Kar­tais po ren­gi­nių ma­ra­to­nų no­ri­si dar­bo nor­ma­lio­mis dar­bo va­lan­do­mis, kaip sa­ko­ma, „nuo – iki“. Bet iš­si­mie­gi, pail­si ir gal­vo­ji: o ką dar ga­lė­čiau da­ry­ti? Tik­riau­siai nie­ko, ir taip jau tris­de­šimt me­tų“, – at­vi­rai sa­ko San­tai­kos kul­tū­ros na­mų va­do­vė, ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė Ra­sa Na­va­kaus­kie­nė, už pui­kų il­ga­me­tį dar­bą įver­tin­ta Aly­taus ra­jo­no ge­riau­sio kul­tū­ros dar­buo­to­jo ti­tu­lu, ki­tais ap­do­va­no­ji­mais.

R.Na­va­kaus­kie­nę kal­bi­na „Aly­taus nau­jie­nų“ ko­res­pon­den­tė Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

 Santaikos kultūros namų vadovė, renginių organizatorė Rasa Navakauskienė.              Zenono ŠILINSKO nuotr.

– Kuo gi taip ypa­tin­ga San­tai­ka, kad nie­ka­da ne­pa­kė­lė­te spar­nų skry­džiui į ki­tus kul­tū­ros ži­di­nius?

 

 – San­tai­ko­je gi­miau, au­gau, lan­kiau mo­kyk­lą. Bai­gu­si Ma­ri­jam­po­lės kul­tū­ros mo­kyk­lą, ga­vau pa­sky­ri­mą dirb­ti tuo­me­tė­je Aly­taus cen­tri­nė­je bib­lio­te­ko­je. Iki Aly­taus ne­to­li, tik 16 ki­lo­met­rų, to­dėl gy­ve­nau na­mie ir kas­dien va­ži­nė­da­vau į dar­bą. San­tai­ko­je su­ra­dau ir sa­vo ant­rą­ją pu­sę, su­kū­rė­me šei­mą, vy­ras įsi­dar­bi­no San­tai­ko­je elek­tri­ku, o man tuo­me­tis ko­lū­kio pir­mi­nin­kas pa­siū­lė dar­bą nau­juo­se kul­tū­ros na­muo­se. Už­ki­bau ir pa­si­li­kau... Jau 30 me­tų. Gal ta San­tai­ka ki­tiems ir nie­kuo ne­ypa­tin­ga, man gi – pats mie­liau­sias kam­pe­lis. Čia ma­no šir­dis, ma­no sie­la... Pa­žįs­tu kiek­vie­ną žmo­gų, ži­nau, ką jis ge­ba – dai­nuo­ti, šok­ti, vai­din­ti, gro­ti, de­kla­muo­ti ar šiaip kaž­ką kur­ti. Čia gy­ve­na ir ma­no bro­lio Juo­zo šei­ma. Taip vis kar­tu ir lip­do­me kul­tū­rą.

 

– Sa­vų vie­te­lių sa­vam kai­me tu­ri­te?

 

– Sa­viau­sias kam­pe­lis – tai gim­tie­ji na­mai, ku­riuo­se kan­triai lau­kia kul­tū­rą my­lin­ti ir mū­sų veik­lą vi­sa­da pa­lai­kan­ti ma­ma. Ma­no šei­mos na­muo­se pil­na sū­nų Dei­vy­do bei Ro­mo šur­mu­lio ir mu­zi­kos gar­sų. Kul­tū­ros na­mai – tar­si ant­rie­ji na­mai, ku­riuo­se pra­lei­džiu be­ga­lę lai­ko, daž­nai ir šven­čių die­nas.

 

Vi­sam kai­mui, kar­tu ir man, svar­bi dva­si­nės ra­my­bės oazė – baž­ny­čia, ku­ri yra ir sa­vo­tiš­kas kul­tū­ros ži­di­nys. Kar­tu or­ga­ni­zuo­ta daug gra­žių šven­čių – pa­ra­pi­jos ju­bi­lie­jai, Mo­ti­nos die­nos šven­tės, krep­ši­nio tur­ny­rai, San­tai­kos pa­ra­pi­jos tau­rei lai­mė­ti, ad­ven­ti­nės va­ka­ro­nės. Čia dir­bę ku­ni­gai Jo­nas Var­ka­la, Ri­man­tas Bal­tru­šai­tis, Aud­rius Ku­rap­ka, Kęs­tu­tis Stan­ke­vi­čius lan­ky­da­vo­si be­veik vi­suo­se mū­sų or­ga­ni­zuo­ja­muo­se ren­gi­niuo­se.

 

Bib­lio­te­ka – tai ta vie­ta, kur ieš­kau in­for­ma­ci­jos, me­džia­gos ren­gi­niams. Kar­tu su bib­lio­te­ki­nin­ke Lai­mu­te Pet­ke­vi­čie­ne or­ga­ni­zuo­ja­me ben­drus pro­jek­tus.

 

Ir ma­no mo­kyk­la, de­ja, jau už­da­ry­ta. Jau­čiu di­de­lę nos­tal­gi­ją.

 

– Esa­te va­di­na­ma ro­man­tiš­kiau­sia kul­tū­ri­nin­ke. Kaip ma­no­te, ko­dėl?

 

– Ma­lo­nu tai iš­girs­ti. Tas, kas pri­lip­dė man šią eti­ke­tę, tik­rai ne­su­kly­do. Esu be ga­lo jaut­rus žmo­gus. Tai, ką iš­gy­ve­na ma­no sie­la, iš­si­lie­ja ei­lė­mis, dai­no­mis. Esu da­ly­va­vu­si tarp­tau­ti­nia­me pro­jek­te „Mei­lės ir me­no kryž­ke­lės“ (Bal­ta­ru­si­ja–Lie­tu­va), kur tik­rai at­ra­dau sa­ve. Man la­bai pa­tin­ka kur­ti me­ni­nes kom­po­zi­ci­jas, ku­rio­se są­vei­kau­ja po­ezi­ja, mu­zi­ka, šo­kis. Sten­giuo­si įtrauk­ti kuo dau­giau ben­druo­me­nės na­rių – vai­kų, jau­ni­mo, su­au­gu­sių­jų. Iš žiū­ro­vų re­ak­ci­jos spren­džiu, kad jos bu­vo pa­si­se­ku­sios. Kom­po­zi­ci­jo­je „Čia, kur šau­kia šir­dis“ pa­lie­čiau skau­džią emig­ra­ci­jos te­mą, ki­to­je „Esu iš mei­lės, dėl mei­lės ir mei­lė­je“ – žmo­gaus gy­ve­ni­mo ke­lią nuo gi­mi­mo iki gi­lios se­nat­vės.

 

 – Dau­ge­lis ste­bi­si Jū­sų ge­ra at­min­ti­mi, pro­zą ir po­ezi­ją ga­li­te min­ti­nai rėž­ti va­lan­dų va­lan­das. Gal ga­li­te pa­gar­sin­ti re­cep­tą, kaip iš­lai­ky­ti, la­vin­ti at­min­tį?

 

– Ne­ma­žai pro­zos ir po­ezi­jos at­min­ti­nai esu iš­mo­ku­si anks­čiau. Man pa­tin­ka tai da­ry­ti. Mie­lai ją pa­skai­tau sa­vuo­se ren­gi­niuo­se ir jei­gu kas pa­kvie­čia. Daž­nai po­ezi­ją skai­tau ben­druo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos „Dai­na­vos kau­kas“ ir Sim­no kul­tū­ros cen­tro ar bib­lio­te­kų or­ga­ni­zuo­ja­muo­se ren­gi­niuo­se.

 

Da­bar jau su­dė­tin­giau įsi­min­ti teks­tus, bet jei­gu kū­ri­nys prie šir­dies, sten­giuo­si tai pa­da­ry­ti. Ta­da vi­sur ne­šio­juo­si teks­tą ir daug kar­to­ju.

 

– Esa­te ki­lu­si iš dai­nuo­jan­čios, mu­zi­ka­lios šei­mos. Jū­sų jau už­au­gin­ti sū­nūs Ro­mas ir Dei­vy­das, kaip su­pra­tau, taip pat lin­kę į mu­zi­ką?

 

– Ma­no tė­tis grie­žė smui­ku, gra­žiai dai­na­vo. At­gro­jęs daug ves­tu­vių, gie­do­jo baž­ny­čios cho­re, bu­vo lai­do­tu­vių gies­mi­nin­kas, nie­ka­da nei­eš­ko­jo žo­džio ki­še­nė­je. Ma­no bro­lis Juo­zas pa­vel­dė­jo jo mu­zi­ki­nį ta­len­tą, tu­ri pa­na­šų hu­mo­ro jaus­mą. Ma­ma ir­gi už­au­go dai­nuo­jan­čio­je šei­mo­je. La­bai gra­žūs ma­no vai­kys­tės, jau­nys­tės pri­si­mi­ni­mai, kai su­si­rink­da­vo vi­sa gi­mi­nė ma­mos gim­ta­ja­me kai­me prie Me­te­lio eže­ro ir... už­dai­nuo­da­vo. Taip gra­žiai skam­bė­jo! Ro­dos, dai­na nu­vil­ny­da­vo kriš­to­li­niu eže­ro pa­vir­šiu­mi ir ban­ge­lė­mis su­grįž­da­vo at­gal.

 

Ma­no vai­kai Ro­mas ir Dei­vy­das au­go sce­no­je. Kai Dei­vy­dui bu­vo 4 me­tu­kai, su sa­vo žais­li­ne ar­mo­ni­kė­le sto­da­vo prie ka­pe­los ir taip plėš­da­vo dai­nas, kad žiū­ro­vai leip­da­vo iš juo­ko. Vai­kai už­au­go. Nei vie­nas ren­gi­nys neap­si­ei­na be jų pa­gal­bos. Vi­sa­da jie man pa­de­da – pa­jun­gia apa­ra­tū­rą, ve­da dis­ko­te­kas, dai­nuo­ja, vai­di­na te­at­re. Abu sū­nūs su­kū­rę gru­pę „Tuoj“, gro­ja ju­bi­lie­juo­se, ves­tu­vė­se.

 

Per anks­ti iš gy­ve­ni­mo li­ki­mo iš­ves­tas Jū­sų vy­ras Al­gis taip pat bu­vo lin­kęs į mu­zi­ką?

 

Jis ne­bu­vo mu­zi­kan­tas, bet la­bai mė­go mu­zi­ką. Kai su­si­pa­ži­no­me, jis San­tai­kos kul­tū­ros na­muo­se ve­dė dis­ko­te­kas. Vi­sa­da pa­lai­kė ma­no veik­lą. La­bai no­rė­jo, kad vai­kai mu­zi­kuo­tų, džiau­gė­si ir di­džia­vo­si jais.

 

– Gir­dė­jau Jus Aly­taus ra­jo­no gar­bės pi­lie­tę Ge­no­vai­tę Šva­bie­nę va­di­nant mo­ky­to­ja. Be šios mo­ters, ką dar pri­ski­ria­te prie tų, iš ku­rių yra ko pa­si­mo­ky­ti?

 

– Man Ge­no­vai­tė Šva­bie­nė vi­sa­da bu­vo kul­tū­ros dar­buo­to­jos pa­vyz­dys. Se­kiau jos dar­bą nuo vai­kys­tės. Ji la­bai ta­len­tin­ga ir man la­bai gra­ži, kaip mo­te­ris. Esa­me ne­ma­žai ap­si­kei­tu­sios pro­gra­mo­mis. La­bai džiau­giau­si, kad bu­vau pa­kvies­ta ves­ti jos ju­bi­lie­ji­nio kon­cer­to. Šian­dien la­bai džiau­giuo­si, kad jai su­teik­tas Aly­taus ra­jo­no gar­bės pi­lie­tės var­das. Ge­nu­tė to ver­ta. Esu pa­sta­čiu­si du spek­tak­lius pa­gal jos pa­ra­šy­tas pje­ses – „Ne­pa­vy­ko“ ir „Miss so­dzius“.

 

Man, kaip jau­nai, ką tik pra­de­dan­čiai dar­buo­to­jai, la­bai daug pa­dė­jo ko­le­gė I.Pet­ke­vi­čie­nė. Pa­ti­ko jos skai­to­ma po­ezi­ja, ve­da­mi ren­gi­niai. Ji pa­dė­da­vo man ra­šy­ti sce­na­ri­jus. Di­de­li au­to­ri­te­tai te­at­ro sri­ty­je – re­ži­sie­rės Al­do­na Ba­la­lie­nė, Al­ma Pur­vi­ny­tė ir Ro­ber­tas Šar­knic­kas. Sma­gu kar­tu ren­gi­nius ves­ti su Arū­nu Na­raus­ku, mo­kau­si iš jo nuo­šir­daus ben­dra­vi­mo bei po­zi­ty­vu­mo. Et­no­kul­tū­ros sri­ty­je ge­riau­sia pa­ta­rė­ja ir drau­gė – ko­le­gė Re­gi­na Za­bi­tie­nė. Daug pa­tir­ties ra­šy­da­ma pro­jek­tus įgi­jau iš mo­ky­to­jos Jur­gi­tos An­driuš­ke­vi­čie­nės. Džiau­giuo­si, kad li­ki­mas lė­mė ben­drau­ti su to­kiu ypa­tin­gu žmo­gu­mi, me­ni­nin­ku, kaip Vai­das Prač­kai­la. Tu­rė­jo­me ben­drų ren­gi­nių, pro­jek­tų, vi­sa­da mo­kau­si iš jo sce­nog­ra­fi­jos me­no. Jis iš­ve­dė mus į di­dži­ą­sias sce­nas. Tai pa­tir­tis, prak­ti­niai da­ly­kai, ku­rių jo­kio­se mo­kyk­lo­se ne­iš­mok­si.

 

– Su bro­liu Juo­zu Ka­va­liaus­ku Jus ski­ria še­še­ri me­tai, bet bro­liš­kais san­ty­kiais ga­li­ma tik pa­si­gė­rė­ti. Kiek jau me­tų dai­nuo­ja­te kar­tu?

 

– Juo­zas man yra vis­kas. Jis ir bro­lis, ir ko­le­ga, ir ge­riau­sias drau­gas. Ma­no vai­kams – di­džiau­sias au­to­ri­te­tas ir pa­gal­bi­nin­kas. Pui­kus mu­zi­kan­tas, val­dan­tis ne­ma­žai in­stru­men­tų.

 

Dai­nuo­ja­me kar­tu nuo pat vai­kys­tės. Esa­me iš­lei­dę sa­vos kū­ry­bos dai­nų al­bu­mą „Tė­ve­lio so­das“. Da­bar daž­nai dai­nuo­ja­me šei­my­ni­niu kvar­te­tu. Jis yra vo­ka­li­nio an­sam­blio „Gi­ja“ va­do­vas, kar­tu su žmo­na Dan­guo­le šo­ka ko­lek­ty­ve „Nar­pu­lis“, vai­di­na San­tai­kos kai­mo te­at­re, ku­ria mu­zi­ką, pui­kus ves­tu­vių mu­zi­kan­tas.

 

– Lie­pą vie­nas iš Jū­sų ko­lek­ty­vų – San­tai­kos kul­tū­ros na­mų tau­ti­nių šo­kių ko­lek­ty­vas ,,Nar­pu­lis“ – kar­tu su Aly­taus jau­ni­mo cen­tro dai­nų ir šo­kių an­sam­bliu ,,Tarš­ku­tis“ (mo­ky­to­jai Ri­ma ir Le­o­ni­das Moi­se­jen­kos) bei ba­le­to stu­di­ja „Je­te“ (mo­ky­to­ja Ra­min­ta Par­cho­men­kie­nė) da­ly­va­vo­te Pie­tų Pran­cū­zi­jo­je vy­ku­sia­me 29-aja­me tarp­tau­ti­nia­me fol­klo­ro fes­ti­va­ly­je „Pa­sau­lio fol­klo­ras“. Ko­kių įspū­džių fes­ti­va­lio sce­no­je pa­ty­rė­te?

 

– Ši ke­lio­nė bu­vo la­bai pras­min­ga ir įsi­min­ti­na. Kon­cer­ta­vo­me Pran­cū­zi­jo­je, bu­vo­me la­bai šil­tai su­tik­ti. Žmo­nes džiu­gi­no mū­sų mu­zi­ka, šo­kiai. Su­ža­vė­ti žiū­ro­vai plo­jo, šau­kė bra­vo, to­dėl te­ko ir pa­kar­to­ti. Tik­riau­siai ne vie­nam su­kė­lė­me pa­čių džiu­giau­sių emo­ci­jų. Ga­liau­siai mū­sų lau­kė di­dy­sis fes­ti­va­lio kon­cer­tas Be­dar­je mies­te. Ja­me ste­bė­jo­me Bos­ni­jos ir Her­ce­go­vi­nos, Pran­cū­zi­jos ir Slo­va­ki­jos bei In­di­jos ko­lek­ty­vų pa­si­ro­dy­mus. Bu­vo la­bai įdo­mu ma­ty­ti ki­tus pa­si­ro­dy­mus: ša­lių ap­da­rus, šo­kius, klau­sy­ti jų mu­zi­kos.

Dė­ko­ju Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bei už al­bu­mus „Aly­taus ra­jo­nas“, ku­riuos pa­do­va­no­jo­me mus ap­gy­ven­di­nu­sioms šei­moms, ir už pro­jek­to „Me­no mė­gė­jų ko­lek­ty­vai“ fi­nan­sa­vi­mą. Įsi­gi­jo­me re­pe­ti­ci­joms si­jo­nų bei ap­mo­kė­jo­me ke­lio­nės drau­di­mą.

 

– Pa­pa­sa­ko­ki­te dau­giau apie šo­kių ko­lek­ty­vą „Nar­pu­lis“. Ja­me juk šo­ka tik­ros po­ros – žmo­nos su vy­rais?

 

– San­tai­kos kul­tū­ros na­mų vy­res­nių­jų šo­kių ko­lek­ty­vas „Nar­pu­lis“ (cho­reo­grafė Ra­sa Ja­ne­liū­nie­nė) gy­vuo­ja jau ke­tu­rio­lik­tus me­tus. Tai nuo­sta­bių, nuo­šir­džių žmo­nių ko­lek­ty­vas. Esa­me kon­cer­ta­vę be­veik vi­sa­me Aly­taus ra­jo­ne, Aly­taus mies­to ren­gi­niuo­se, Sei­nuo­se, Ma­ri­jam­po­lė­je, Ša­kiuo­se, Prie­nuo­se, Elek­trė­nuo­se. Da­ly­va­vo­me jau dvie­jo­se dai­nų šven­tė­se – 2007 m. ir 2014 m. Da­bar jau pra­dė­jo­me mo­ky­tis 2018 m. dai­nų šven­tės re­per­tu­a­rą. Ko­lek­ty­vas uni­ka­lus tuo, kad ja­me šo­ka šei­mos – tai reiš­kia, kad tik­ras vy­ras šo­ka su sa­vo tik­ra žmo­na. Tu­ri­me aš­tuo­nias po­ras. Tai Ve­ro­ni­ka ir Ri­mas Kru­tu­liai, Da­lia ir Juo­zas Ja­ku­by­nai, Edi­ta ir Al­gi­man­tas Moc­ke­vi­čiai, Gied­rė ir Da­lius Gau­šiai, Gra­ži­na ir Jur­gis Ta­mu­ly­nai, Al­do­na ir Val­das Tu­raus­kai, As­ta ir Vy­tas Ba­ly­nai, Dan­guo­lė ir Juo­zas Ka­va­liaus­kai.

 

Aš tik­rai kon­cer­tuo­se esu šo­ku­si su vi­sais part­ne­riais, nes, kaip pa­ste­bė­jo­te, pa­si­tai­ko įvai­rių trau­mų ir ne­re­tai vie­nas iš šei­my­ni­nės po­ros vyk­ti ne­ga­li. Štai ir Pran­cū­zi­jo­je ma­no part­ne­ris bu­vo Vy­tu­kas, nes jo žmo­nai As­tai ūky­je gy­vu­liu­kas nu­my­nė ko­ją. Su­dė­tin­ga bū­na ir cho­reo­grafiškai, ir psi­cho­lo­giš­kai at­si­dur­ti kiek­vie­ną kar­tą ki­to­je po­ro­je, su ki­tu sce­nos part­ne­riu. Kar­tais vi­du­ry šo­kio at­si­jun­gia at­min­tis, bet nie­ko ne­pa­da­ry­si, sten­giuo­si gel­bė­ti ko­lek­ty­vą.

 

– Ir ap­skri­tai, kaip kai­mo šei­moms, tu­rin­čioms stam­bių ūkių, pa­vyks­ta iš­si­reng­ti į to­kias il­gas ke­lio­nes? Ar tu­ri­ma, kam pa­ti­kė­ti vi­sus dar­bus?

 

– Vis­ko bū­na. Kar­tais po­ra yra su­si­pla­na­vu­si tą die­ną ki­taip ir tie­siog ne­ga­li vyk­ti į kon­cer­ti­nę iš­vy­ką. Ran­dam iš­ei­tį – pa­da­rom iš aš­tuo­nių po­rų še­šias. Tu­rim ke­lis šo­kius ke­tu­rioms po­roms. Bet žmo­nės yra la­bai at­sa­kin­gi ir ran­da iš­ei­tį. Mū­sų ko­lek­ty­vas kaip vie­na šei­ma – vie­nas už vi­sus, vi­si už vie­ną. Kai 2014 m. vy­ko­me į Dai­nų šven­tę, jau­nam ūki­nin­kui Da­liui net mel­žė­ją su­ra­do­me – ko­lek­ty­viš­kai ieš­ko­jo­me, o, pa­vyz­džiui, ūki­nin­kai Ta­mu­ly­nai jau tu­ri pa­mai­ną – už­au­gu­sius vai­kus. Tai­gi ūkį pa­ti­ki jiems.

 

– Ką Jums sa­ko są­vo­kos „mies­to kul­tū­ra“, „kai­mo kul­tū­ra“?

 

– Ma­no nuo­mo­ne, „kai­mo kul­tū­ra“ yra tik­rai nuo­šir­des­nė už „mies­to kul­tū­rą“. Po ren­gi­nių žmo­nės ne­sku­ba na­mo, at­si­ne­ša vai­šių, pa­ben­drau­ja vie­ni su ki­tais ir su žiū­ro­vais. Drau­ge šven­čia gim­ta­die­nius, ju­bi­lie­jus. Re­pe­ti­ci­jo­se ir už­truk­ti ga­li, lyg ir sa­vo lai­ko ne­skai­čiuo­tų, kad tik pa­si­ro­dy­mas pa­vyk­tų.

 

– Ko­kio kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo šian­dien rei­kia kai­mo žmo­nėms?

 

– Anks­čiau kai­me bū­da­vo la­bai po­pu­lia­rūs šo­kiai. Kar­tais kai ku­rie kul­tū­ros na­mai ir ap­si­ri­bo­da­vo to­kia veik­la. Šian­dien kai­mo žmo­gui jau bet ko ne­pa­siū­ly­si. Rei­kia dva­sin­gų, gra­žių, įvai­raus po­bū­džio ren­gi­nių, su­si­ti­ki­mų, gra­žios, ge­ros mu­zi­kos. La­bai po­pu­lia­rūs yra spor­ti­niai ren­gi­niai, žy­giai, iš­vy­kos. Daug or­ga­ni­zuo­ja­me pa­ro­dų. Pa­mi­nė­siu to­kių žy­mių me­ni­nin­kų, kaip Vla­do Kruš­nos, V.Prač­kai­los pa­ro­dų pri­sta­ty­mus, Ku­me­čių pa­grin­di­nės mo­kyk­los moks­lei­vių dar­bų pa­ro­das. Tu­ri­me daug vie­ti­nių pra­de­dan­čių me­ni­nin­kų – Ger­da Pet­ke­vi­čiū­tė, Sil­vi­ja Kru­tu­ly­tė, Te­re­sė Kru­tu­ly­tė, Bro­nius Grėb­liaus­kas bei tau­to­dai­li­nin­kę Ge­no­vai­tę Švei­te­rie­nę.

 

Ne­leng­va kiek­vie­ną kar­tą su­gal­vo­ti vis kaž­ką nau­jo, o fi­nan­sai la­bai jau ri­bo­ti. Pro­fe­sio­na­lūs at­li­kė­jai prak­tiš­kai ne­įper­ka­mi, o di­des­niuo­se ren­gi­niuo­se žiū­ro­vai la­bai no­ri juos pa­ma­ty­ti ir iš­girs­ti. Vi­saip ver­čia­mės, ieš­ko­me rė­mė­jų, la­bai daug pa­de­da mū­sų šau­ni kai­mo ben­druo­me­nė.

 

– Te­ko gir­dė­ti sa­kant, kad kul­tū­ros dar­buo­to­jas kai­me – be­veik dva­sios tė­vas. Ar iš tik­rų­jų kul­tū­ri­ne veik­la daug ga­li­ma nu­veik­ti žmo­nių ge­ro­vei?

 

– Sun­kiai įsi­vaiz­duo­ju kai­mą be kul­tū­ros. Kur ta­da su­ei­ti, pa­ben­drau­ti, iš­si­kal­bė­ti? Ben­dri ren­gi­niai su­bu­ria, su­vie­ni­ja ir su­pa­žin­di­na žmo­nes. Ko­lek­ty­vuo­se da­ly­vau­jan­tys žmo­nės tu­ri tam tik­rą dva­sią, jau­čia at­sa­ko­my­bę ir ma­lo­nu­mą pa­si­ro­dy­ti, ati­duo­ti sa­ve, pa­si­jus­ti ge­rai ir ki­tus „pa­krau­ti“. Sma­gu su­lauk­ti dau­gy­bės žiū­ro­vų, gir­dė­ti jų plo­ji­mus, ma­ty­ti šyp­se­nas, o pa­si­bai­gus ren­gi­niui, ne­no­rin­čius ei­ti na­mo, nes jiems čia ge­ra. Ir vi­sa tai ga­li įvyk­ti tik kul­tū­ros dar­buo­to­jo dė­ka.

 

– Per­nai prieš Jo­ni­nes San­tai­kos kul­tū­ros na­muo­se vy­ko spek­tak­lio „Co­liu­kė“ pa­gal Han­są Chris­tia­ną An­der­se­ną prem­je­ra. Jo­je da­ly­va­vo per 40 ar­tis­tų. Kaip pa­vy­ko į re­pe­ti­ci­jas pri­sik­vies­ti tiek žmo­nių per pa­tį pa­va­sa­rio ir va­sa­ros dar­by­me­tį?

 

– Tai bu­vo ma­no se­niai puo­se­lė­ta idė­ja. La­bai no­rė­jau ją įgy­ven­din­ti. Re­ži­sa­vau jį pa­ti, mu­zi­ką kū­rė bro­lis Juo­zas, cho­reo­grafiją – Taut­vi­lė Mi­ka­laus­kie­nė. Spek­tak­lį re­pe­ta­vo­me da­li­mis, dir­bo­me apie pu­sę me­tų. Aiš­ku, tai ne­bu­vo la­bai leng­va. Kul­tū­ros dar­buo­to­jas yra toks žmo­gus, ku­ris tai­ko­si prie vi­sų. Die­ną, po dar­bo, va­ka­rais ir... pa­vy­ko. Tie­siog vi­sus vi­lio­jo ta idė­ja, kad spek­tak­ly­je da­ly­vaus pu­sė San­tai­kos kai­mo.

 

Per tiek ma­no dar­bo me­tų esa­me pa­sta­tę ne­ma­žai spek­tak­lių, jie ro­dy­ti ne vie­ną kar­tą. Vi­sa­da sten­gia­mės su­da­ly­vau­ti Bal­kū­nuo­se vyks­tan­čio­je te­at­rų šven­tė­je. Esa­me lai­mė­ję pre­mi­ją su G.Šva­bie­nės pje­se „Ne­pa­vy­ko“. Vil­niu­je dai­nų šven­tė­je ro­dė­me Ka­zio Sa­jos „Šven­te­že­rį“, jau­ni­mo spek­tak­lį Juo­zo Er­lic­ko „Ko­lum­bo gim­ta­die­nis“.

 

Su di­džiau­sia pa­gar­ba ga­liu pa­mi­nė­ti ak­to­rius. Tai Bi­ru­tė Trei­gie­nė, pel­niu­si ge­riau­sios me­tų ak­to­rės no­mi­na­ci­ją, R.Kru­tu­lis, Ire­na Sin­ke­vi­čie­nė, Pet­ras Grėb­liaus­kas, A.Moc­ke­vi­čius, Ra­sa Ba­liu­ko­nie­nė, J.Ka­va­liaus­kas, Ona Pa­ru­lie­nė ir ki­ti.

 

– Ko­kia Jū­sų ko­man­da? Ar daug su­lau­kia­te kvie­ti­mų kon­cer­tuo­ti, ar da­bar ren­gia­mos ko­lek­ty­vų var­žy­tu­vės, kon­kur­sai?

 

San­tai­kos kul­tū­ros na­muo­se tu­ri­me šo­kių ko­lek­ty­vą „Nar­pu­lis“, vo­ka­li­nį an­sam­blį „Gi­ja“ (dai­nuo­ja Ire­na Zails­kie­nė, Lai­ma Su­je­tie­nė, Onu­tė Kli­ma­vi­čie­nė, Ge­nu­tė Šy­vo­kie­nė), so­lis­tų, du­e­tų bei kai­mo te­at­rą. Mu­zi­kan­tas – J.Ka­va­liaus­kas, cho­reo­grafė R.Ja­ne­liū­nie­nė ir aš – ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė bei re­ži­sie­rė. Ren­gi­nius pro­fe­sio­na­liai įgar­si­na Sau­lius Be­lic­kas, švie­sos ope­ra­to­rius Jo­nas Ka­za­ke­vi­čius. Sce­nog­ra­fi­ją pa­ren­gia V.Prač­kai­la.

 

Daž­nai kei­čia­mės pro­gra­mo­mis su ki­tais ko­lek­ty­vais, sa­vo ren­gi­niuo­se ir­gi su­lau­kia­me daug sve­čių iš ki­tur. Tu­ri­me tik­rai la­bai pla­tų drau­gų ra­tą.

 

San­tai­ko­je ren­gia­me šei­mų var­žy­tu­ves, įvai­rias vik­to­ri­nas. Ir ki­tur vyks­ta­me, jei pa­kvie­čia.

 

– Ar pri­tar­tu­mė­te tei­gi­niui, kad kul­tū­ra trau­kia­si į mies­tus, kon­cen­truo­ja­si ten, kur gau­siau gy­ven­to­jų?

 

Ži­no­ma, jei tik ap­si­lei­siu, ap­ting­siu, nie­ko ne­or­ga­ni­zuo­siu, ir pa­bėgs žmo­nės ki­tur. Bet tuo­met kai­me bus tam­su, juk ne kiek­vie­nas ga­li nu­vyk­ti į mies­to ren­gi­nius, ypač į mo­ka­mus.

 

– Dva­si­nė­je kul­tū­ro­je la­bai svar­bus aga­pės mo­men­tas, jis reiš­kia baig­tį, sim­bo­li­nę pas­ku­ti­nę va­ka­rie­nę. Ko­kią svar­bą šian­die­nos kul­tū­ros ren­gi­niuo­se tu­ri vai­šės?

 

– Ne­bū­ti­nai vai­šės tu­ri bū­ti gau­sios. Ga­li bū­ti puo­de­lis ka­vos ar ar­ba­tos, su­muš­ti­nu­kas, py­ra­go ga­ba­lė­lis. Bet prie to tu­ri bū­ti nuo­šir­dus ben­dra­vi­mas, pa­dė­ka, dė­me­sys. Po ren­gi­nio tai bū­ti­nai tu­ri bū­ti, nes ki­tą kar­tą tas žmo­gus ga­li pas ta­ve ne­su­grįž­ti. Mes juk ne­ga­li­me ki­taip at­si­ly­gin­ti, ne­tu­ri­me kuo su­mo­kė­ti.

 

– Ar įsi­vaiz­duo­ja­te kar­tais sa­ve dir­ban­čią ki­tą dar­bą, ne­su­si­ju­sį su kul­tū­ra?

 

– Kar­tais po ren­gi­nių ma­ra­to­nų no­ri­si dar­bo nor­ma­lio­mis dar­bo va­lan­do­mis. Bet iš­si­mie­gi, pail­si ir gal­vo­ji, o ką aš ga­lė­čiau dar da­ry­ti? Tik­riau­siai nie­ko dau­giau. Ir taip 30 me­tų...

 

– Ar po kon­cer­tų, ren­gi­nių daž­nai iš­girs­ta­te kri­ti­kos?

 

– Aš tie­siog pa­ti klau­siu ar­ti­miau­sių žmo­nių, kas, jų nuo­mo­ne, bu­vo blo­gai. Nie­ka­da ne­su­pyks­tu, kai kri­ti­kuo­ja­mos ma­no klai­dos. Ir pa­ti vi­sa­da no­riu sa­vo ko­le­goms pa­sa­ky­ti, kas, ma­no ma­ny­mu, bu­vo kiek ne taip. Kri­ti­ka vi­sa­da ge­rai, ta­da mes pa­si­tem­pia­me, pa­si­tai­so­me, tu­ri­me kur to­bu­lė­ti. Svar­bu, kad ne­už­gau­tu­me, kad gra­žiai mo­kė­tu­me tai pa­sa­ky­ti.

 

Be kul­tū­ri­nės veik­los, ko Jums dar rei­kia kaip duo­nos?

 

– Jau­kių na­mų, ar­ti­mų­jų ši­lu­mos, ge­rų, tik­rų, nuo­šir­džių drau­gų, kar­tais la­bai no­riu vie­nat­vės. Ir ge­ros kny­gos. La­bai pa­tin­ka skai­ty­ti.

 

– Kas kir­ba Ju­my­se? Čia apie at­ei­ties pla­nus.

 

– Su bro­liu Juo­zu esa­me su­kū­rę ne­ma­žai dai­nų, po­ezi­jos pos­mų. Vis­kas gu­li stal­čiuo­se, se­nuo­se są­siu­vi­niuo­se. La­bai no­rė­tų­si pa­da­ry­ti sa­vo kū­ry­bos va­ka­rą, pa­si­kvies­ti drau­gų. Tai – mū­sų at­ei­ties sva­jo­nė, ku­ri, ti­kiuo­si, iš­si­pil­dys.