2017-08-12, straipsnio nr. 13108

Per ketvirtį amžiaus hemodializės Dzūkijos sostinėje gyvenimą prailgino šimtams žmonių

Aldona KUDZIENĖ

Jau ket­vir­tį am­žiaus Aly­taus ap­skri­ties S.Ku­dir­kos li­go­ni­nė­je vei­kia die­ni­nis He­mo­dia­li­zės sta­cio­na­ras. Čia at­lie­ka­mos am­bu­la­to­ri­nės ir sta­cio­na­ri­nės he­mo­dia­li­zės pro­ce­dū­ros, į ku­rias pa­cien­tai at­ve­ža­mi ir su­grą­ži­na­mi na­mo li­go­ni­nės trans­por­tu.

 

Ko­kio­mis są­ly­go­mis Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je bu­vo įkur­tas toks po­sky­ris, kaip kei­tė­si il­giau­siai trun­kan­čios me­di­ci­ni­nės pro­ce­dū­ros, ko­kios są­ly­gos tu­ri­mos šian­dien, vi­sa tai – po­kal­by­je su He­mo­dia­li­zės sta­cio­na­re dir­bu­siais ir šian­dien dir­ban­čiais me­di­kais bei jų pa­cien­tais.

 Hemodializės stacionaro vidaus ligų gydytoja Aušrelė Vinikaitienė geriausiai žino ir šio poskyrio istoriją.    Zenono ŠILINSKO nuotr.

Gy­dy­to­jas Re­mi­gi­jus Lau­ga­lys – he­mo­dia­li­zių Aly­tu­je pra­di­nin­kas

He­mo­dia­li­zė – tai gy­dy­mo me­to­das, tai­ko­mas sie­kiant pa­ša­lin­ti su­si­kau­pu­sias kenks­min­gas me­džia­gas ir skys­čių per­tek­lių iš or­ga­niz­mo, ir vie­nas svar­biau­sių gy­dy­mo bū­dų esant inks­tų ne­pa­kan­ka­mu­mui.

 

He­mo­dia­li­zės sta­cio­na­ro vi­daus li­gų gy­dy­to­ja Auš­re­lė Vi­ni­kai­tie­nė, čia dir­ban­ti per de­šimt me­tų, pa­sa­ko­ja, kad inks­tų ne­pa­kan­ka­mu­mo gy­dy­mas he­mo­dia­li­zė­mis, pra­dė­tas dar Aly­taus li­go­ni­nei va­do­vau­jant vy­riau­sia­jam gy­dy­to­jui Juo­zas Ja­ku­čiui. Jis ska­ti­no me­di­kus pra­dė­ti pa­cien­tų, ka­muo­ja­mų inks­tų ne­pa­kan­ka­mu­mo, gy­dy­mą he­mo­dia­li­zė­mis. 1991 me­tais Aly­taus li­go­ni­nę pa­sie­kė pa­nau­do­tas he­mo­dia­li­zių apa­ra­tas iš Ita­li­jos, ta­čiau pra­dė­jus ana­li­zuo­ti apa­ra­to vei­ki­mo ga­li­my­bes, de­ja, pa­aiš­kė­jo, kad tai – tik ne­vei­kian­ti dė­žė.

 

Sie­kiant ino­va­ci­jų ir no­rint vie­to­je pa­gel­bė­ti ser­gan­tie­siems lė­ti­ne inks­tų li­ga, kreip­ta­si į Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ją ir gau­tas 2,5 mi­li­jo­no laikinųjų pinigų fi­nan­sa­vi­mas bei nu­pirk­ti pir­mie­ji he­mo­dia­li­zių apa­ra­tai. He­mo­dia­li­zės cen­trai jau vei­kė Vil­niu­je, Kau­ne, Šiau­liuo­se, Pa­ne­vė­žy­je. Aly­tus bu­vo penk­ta­sis mies­tas, ku­rio li­go­ni­nė­je pra­dė­tos at­li­ki­nė­ti he­mo­dia­li­zės. Pir­mo­sios krau­jo va­ly­mo pro­ce­dū­ros bu­vo ace­ta­ti­nės, skaus­min­gos pa­cien­tams, vė­liau pra­dė­tos tai­ky­ti bi­kar­bo­na­ti­nės, ku­rios at­lie­ka­mos ir da­bar.

 

Gy­dy­to­jos A.Vi­ni­kai­tie­nės ži­nio­mis, he­mo­dia­li­zių sky­rius Aly­taus li­go­ni­nė­je pra­dė­jo veik­ti 1992 me­tų sau­sio 28 die­ną. Šian­dien Vil­niu­je dir­ban­tis gy­dy­to­jas R.Lau­ga­lys yra šio pa­da­li­nio pra­di­nin­kas. Iki tol Aly­taus ap­skri­ties gy­ven­to­jai, ku­riems bu­vo rei­ka­lin­gos he­mo­dia­li­zės, jų at­lik­ti vy­ko į Vil­niaus ir Kau­no me­di­ci­nos įstai­gas. Pir­mie­ji he­mo­dia­li­zių apa­ra­tai bu­vo par­vež­ti iš Uk­rai­nos, iš ten gau­ti ir va­ly­mo įren­gi­niai. Me­di­ci­nos įran­gą iš Uk­rai­nos par­ve­žė Ro­mas Bra­zai­tis, pir­ma­sis he­mo­dia­li­zių me­di­ci­nos tech­ni­kas.

 

Nau­jo­jo sky­riaus ati­da­ry­me Aly­tu­je da­ly­va­vo uro­lo­gas pro­fe­so­rius Ba­lys Dai­nys iš Vil­niaus ir gy­dy­to­jas Jo­nas Šur­kus iš Kau­no nef­ro­lo­gi­jos kli­ni­kų.

 

Gy­dy­to­jas R.Lau­ga­lys me­di­ci­nos pro­ce­dū­ras ser­gan­tie­siems inks­tų ne­pa­kan­ka­mu­mu tei­kė pa­de­dant dviem slau­gy­to­joms ir vie­nam me­di­ci­nos tech­ni­kui. Bu­vo su­mon­tuo­ti ke­tu­ri apa­ra­tai, he­mo­dia­li­zės at­lie­ka­mos 4–5 pa­cien­tams. Grei­tai sky­rius pra­si­plė­tė iki 6 lo­vų, vie­nu me­tu dia­li­za­vo­si 30 pa­cien­tų tri­mis pa­mai­no­mis.

 

2005-ai­siais he­mo­dia­li­zių sky­rius bu­vo už­da­ry­tas re­mon­tui. Tuo me­tu Aly­tu­je įsi­kū­rė pir­ma­sis pri­va­tus šių pa­slau­gų tei­ki­mo ka­bi­ne­tas, jam va­do­va­vo gy­dy­to­jas R.Lau­ga­lys.

 

Po pus­me­čio he­mo­dia­li­zės pra­dė­tos at­li­ki­nė­ti at­nau­jin­to­se, pa­tal­po­se, – bu­vu­sia­me aku­še­ri­jos-gi­ne­ko­lo­gi­jos kor­pu­se. Įreng­tos 8 lo­vos, gau­ta nau­jos me­di­ci­nos įran­gos.

 

„Nau­jas sky­rius bu­vo įreng­tas se­no­se ope­ra­ci­nė­se. Mes, dvi slau­gy­to­jos, aš ir da­bar jau į už­tar­nau­tą po­il­sį iš­ėju­si Al­do­na Ka­rie­tie­nė, bu­vo­me pa­siųs­tos mo­ky­tis į Kau­no kli­ni­kas. Tai bu­vo 1992-ųjų spa­lis. Ne­sun­ku bu­vo mo­ky­tis, net įdo­mu, nes tai bu­vo nau­ja pa­tir­tis. Pir­mų­jų mū­sų pa­cien­tų li­ki­mas įvai­rus: vie­ni jau iš­ke­lia­vo į am­ži­ny­bę, ki­ti su­lau­kė inks­tų kei­ti­mo ope­ra­ci­jų. Džiu­gu, kad yra ir šian­dien gy­vų bei tę­sian­čių pro­ce­dū­ras. He­mo­dia­li­zių sky­riu­je dir­bau pus­an­trų me­tų, dėl pa­siū­ly­tų aukš­tes­nių pa­rei­gų te­ko jį pa­lik­ti. Šian­dien šis sky­rius vei­kia pa­to­gio­se pa­cien­tams at­vyk­ti pa­tal­po­se pir­ma­ja­me aukš­te. Ne­at­pa­žįs­ta­mai pa­ge­rė­ju­sios dar­bo są­ly­gos ir me­di­kų ben­druo­me­nei. Po pro­ce­dū­rų pa­cien­tai ska­niai pa­mai­ti­na­mi. Li­go­ni­nės trans­por­tu par­ve­ža­mi na­mo“, – pasakoja 1992 me­tais slau­gy­to­ja He­mo­dia­li­zių sky­riu­je dir­bu­si Lai­ma Len­kie­nė (šiuo me­tu – Ra­dio­lo­gi­jos ir diag­nos­ti­kos sky­riaus slau­gos ad­mi­nist­ra­to­rė).

 

He­mo­dia­li­zė žmo­nėms do­va­no­ja gy­ve­ni­mą

Šian­dien Aly­taus ap­skri­ties S.Ku­dir­kos li­go­ni­nės die­ni­nia­me He­mo­dia­li­zės sta­cio­na­re įreng­tos 8 lo­vos. Am­bu­la­to­ri­niams ir sta­cio­na­ri­niams pa­cien­tams, ku­rių šiuo me­tu yra aš­tuo­nio­li­ka, dia­li­zė at­lie­ka­ma kas­dien dviem pa­mai­no­mis. Sku­bios he­mo­dia­li­zės sta­cio­na­re at­lie­ka­mos iš­ti­są pa­rą.


Po­sky­ry­je dir­ba dvi gy­dy­to­jos te­ra­peu­tės – A.Vi­ni­kai­tie­nė ir Vio­le­ta Ali­šaus­kie­nė, kon­sul­tuo­ja gy­dy­to­ja nef­ro­lo­gė Ilo­na Bu­čio­nie­nė. Dir­ba trys ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­jos – An­ta­ni­na Ve­re­nie­nė, Ro­ma Pa­pe­lie­nė ir As­ta Ku­kars­kie­nė bei slau­gy­to­jos pa­dė­jė­ja Ona Da­lins­kie­nė. Van­dens ir apa­ra­tų pa­ruo­ši­mu rū­pi­na­si du me­di­ci­nos tech­ni­kai Ro­mas Makš­tu­tis ir Ben­jami­nas Bur­nei­ka. He­mo­dia­li­zių po­sky­ris pri­klau­so Re­a­ni­ma­ci­jos ir in­ten­sy­vio­sios te­ra­pi­jos sky­riui.

 

 He­mo­dia­li­zės pro­ce­dū­roms pa­cien­tai at­siun­čia­mi iš res­pub­li­ki­nio Nef­ro­lo­gi­jos cen­tro bei iš Aly­taus ap­skri­ties S.Ku­dir­kos li­go­ni­nės sta­cio­na­ro. Gy­dy­to­ja A.Vi­ni­kai­tie­nė pa­brė­žia, kad daž­niau­siai tris kar­tus per sa­vai­tę vi­du­ti­niš­kai po ke­tu­rias va­lan­das at­lie­ka­mos krau­jo va­ly­mo pro­ce­dū­ros žmo­gui do­va­no­ja gy­ve­ni­mą. Ne­di­de­lis, bet dar­nus ko­lek­ty­vas su sa­vo pa­cien­tais ben­drau­ja šil­tai, sa­vi­tai prie kiek­vie­no bė­dos sten­gia­si pri­ei­ti. Pa­to­gios funk­ci­nės lo­vos ir mo­der­nūs me­di­ci­nos apa­ra­tai, tvar­kin­ga ap­lin­ka, po­zi­ty­viai nu­tei­kian­tis me­di­kų ko­lek­ty­vas dia­li­zuo­ja­miems žmo­nėms tei­kia ti­kė­ji­mo, vil­ties, o kai ku­riems – ir kan­try­bės iš­tver­ti ne­leng­vas pro­ce­dū­ras.

 

Pa­cien­tai nuo­la­ti­niai, jie čia pra­lei­džia de­šimt va­lan­dų per sa­vai­tę. Vie­ni at­ei­na gy­dy­tis lai­ki­nai, o ki­ti – vi­sam gy­ve­ni­mui. Po pro­ce­dū­rų jie čia gau­na ska­nių pie­tų ir de­ser­to. Li­go­ni­nės trans­por­tu pa­cien­tai at­ve­ža­mi ir par­ve­ža­mi na­mo iš vi­sos Aly­taus ap­skri­ties: Ta­lo­kių, Bal­bie­riš­kio, No­ra­gė­lių, Dau­gų, Alo­vės, bet dau­giau­sia – aly­tiš­kių. Pail­sė­ję po pro­ce­dū­rų na­mie, jie ga­li im­tis įpras­tos ne­var­gi­nan­čios veik­los, o kai ku­rie ir dir­ba.

 

Gy­dy­to­ja pa­sa­ko­ja, kad yra ir la­bai jau­nų pa­cien­tų. Ke­li lau­kia inks­tų ope­ra­ci­jos, transp­lan­ta­ci­jos. Iki šian­dien dia­li­zuo­ja­si vie­nas pir­mų­jų He­mo­dia­li­zės sky­riaus pa­cien­tų. Ne vie­ną jau ant siū­le­lio ka­bo­ju­sią gy­vy­bę he­mo­dia­li­zės iš­gel­bė­jo. Pa­gau­ti inks­tų ne­pa­kan­ka­mu­mo pra­džią, me­di­kų pa­ste­bė­ji­mu, ne­leng­va, nes di­de­lių ne­pa­to­gu­mų šiam or­ga­nui silps­tant žmo­gus ne­pa­ti­ria. Daž­niau pa­laips­niui, at­si­tik­ti­nai nu­sta­to­mas susirgimas. Ūmų inks­tų ne­pa­kan­ka­mu­mą patyrusiam žmo­gui in­ten­sy­vios ir lai­ku at­lik­tos pro­ce­dū­ros su­tei­kia šan­sų pa­sveik­ti.

 

Pa­cien­tai jau­čia­si tar­si na­mie

Aly­tiš­kis Al­gi­man­tas, dia­li­zuo­ja­mas jau tre­jus me­tus, sa­ko, kad li­go­ni­nė­je jau­čia­si pui­kiai, tar­si šei­mo­je. „Va, ką reiš­kia ge­ra prie­žiū­ra. Kai to­kia ma­lo­ni ap­lin­ka, ir pats esi ge­ros nuo­tai­kos, dar ir val­gy­ti ska­niai duo­da, por­ci­jos di­džiu­lės“, – pa­dė­da­mas ša­lia skai­to­mas „Vals­ty­bės ži­nias“ ti­ki­na 89-erių Al­gi­man­tas, ku­riam nei gar­bus am­žius, nei li­ga ne­truk­do bi­te­les pri­žiū­rė­ti, po­mi­do­rų, agur­kų au­gin­ti.

 

Al­gi­man­tas sa­ko, kad anks­čiau, kai dar dir­bo va­do­vau­ja­mą dar­bą, kas an­trą aly­tiš­kį pa­ži­no­jo. Da­bar gat­vė­je pa­ste­bi, kad jo am­žiaus ne­daug te­li­ku­sių, o ir tie tik prie na­mų vaikš­to. Dia­li­zių me­tu tu­ri kam nau­jie­nas pa­pa­sa­ko­ti, nes daug skai­to, pa­sak ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­jų, šis pa­cien­tas bet ko­kių lei­di­nių ne­var­to – tik rim­tus.

 

Ste­ri­lio­se pa­tal­po­se – nė dul­ke­lės, nau­do­ja­mos tik vien­kar­ti­nės prie­mo­nės. Įran­ga šiuo­lai­ki­nė, mo­der­ni, me­di­ci­nos tech­ni­kas R.Makš­tu­tis at­vi­rau­ja, kad pa­laips­niui, kas­met po ke­lis aparatus įsi­gy­ja­ma.