2017-07-15, straipsnio nr. 13045

Lietuvos motociklininkai Ukrainoje pasijuto lyg milijonieriai

Rita KRUŠINSKAITĖ

„Ke­lio­nės mo­to­cik­lu ne­pri­lygs­ta ke­lio­nėms jo­kio­mis ki­to­mis trans­por­to prie­mo­nė­mis – nu­var­gi­na fi­ziš­kai, bet at­gai­vi­na emo­ciš­kai. Nu­va­žiuo­ti tūks­tan­čiai ki­lo­met­rų do­va­no­ja tūks­tan­čius ne­pa­kar­to­ja­mų įspū­džių“, – tei­gia aly­tiš­kis Ne­ri­jus Ce­siu­lis, šią va­sa­rą mo­to­cik­lu ap­ke­lia­vęs pen­kias ša­lis.

 Kelionei po Rytų Europą pasiruošę. Nuotr. iš asmeninio archyvo

 Šios va­sa­ros N.Ce­siu­lio ke­lio­nė mo­to­cik­lu „Hon­da Tran­salp“ – ant­ro­ji. Per­nykš­tę aly­tiš­kis su ben­dra­min­čių me­džio­to­jų, pa­mė­gu­sių mo­to­cik­lus, klu­bu „Beb­rai“ ke­lia­vo po Vo­kie­ti­ją, Da­ni­ją, Olan­di­ją, Bel­gi­ją.

 

„Pie­tų ša­lys – Is­pa­ni­ja, Grai­ki­ja, Egip­tas – jau pa­kan­ka­mai pa­žįs­ta­mos. No­rė­jo­si ki­to­kios eg­zo­ti­kos, tad nu­spren­dė­me pa­ke­liau­ti po Ry­tų Eu­ro­pą, pa­ma­ty­ti, kaip tuo­se kraš­tuo­se gy­ve­na žmo­nės“, – ke­lio­nės kryp­ties pa­si­rin­ki­mo mo­ty­vus at­sklei­džia N.Ce­siu­lis.

 

Per de­vy­nias die­nas pen­ki mo­to­cik­li­nin­kai, sa­vo plie­no žir­gus pa­puo­šę Lie­tu­vos vė­lia­vė­lė­mis, įvei­kė 3400 ki­lo­met­rų ir ap­lan­kė Len­ki­ją, Uk­rai­ną, Ru­mu­ni­ją, Veng­ri­ją, Slo­va­ki­ją.

 

Ei­lės pa­sie­ny­je ir duo­bė­ti ke­liai

Pir­mą die­ną mo­to­cik­li­nin­kai per­va­žia­vo Len­ki­ją ir, nu­rie­dė­ję 750 ki­lo­met­rų, apie 22 va­lan­dą va­ka­ro pa­sie­kė vie­ną gra­žiau­sių Uk­rai­nos mies­tų – Lvo­vą. Anot N.Ce­siu­lio, ke­lio­nė per Len­ki­ją klo­jo­si sklan­džiai – ke­liai ge­ri, pa­ke­lė­se gau­su ka­vi­nių ir ki­to­kių už­ei­gų.

 

Pa­sie­kę sie­ną su Uk­rai­na, lie­tu­viai pir­miau­sia pri­si­mi­nė kaž­ka­da bu­vu­sias ke­lių ki­lo­met­rų il­gio ei­les Lie­tu­vos ir Len­ki­jos pa­sie­ny­je.

 

„Nie­kas ne­ju­da, vė­liau pa­aiš­kė­ja, kad pa­rei­gū­nai uk­rai­nie­čiai tu­ri sa­vų už­si­ė­mi­mų – ra­šo SMS ži­nu­tes, su drau­gais ben­drau­ja so­cia­li­nia­me tin­kle „Fa­ce­bo­ok“. Dar­bas – sau, o jų as­me­ni­niai in­te­re­sai – sau. Su­si­da­rė įspū­dis, kad kuo di­des­nė ei­lė, tuo jiems kaž­ko­dėl ge­riau. Pa­pra­šę grei­čiau at­lik­ti do­ku­men­tų pa­tik­ri­ni­mo for­ma­lu­mus, su­lau­kė­me nuo­sta­bos ku­pi­nų žvilgs­nių“, – įspū­džiais da­li­ja­si aly­tiš­kis.

 

Lie­tu­vių bu­vo pa­si­tei­rau­ta, koks ap­si­lan­ky­mo Uk­rai­no­je tiks­las, ko­dėl ne­va­žiuo­ja į Kry­mą.

Ke­liau­to­jai ke­ti­no už­suk­ti ir į Čer­no­by­lį, ta­čiau pa­ma­tę, ko­kie ke­liai Uk­rai­no­je, šios min­ties at­si­sa­kė. Pa­sak N.Ce­siu­lio, ten nie­kas ne­vir­ši­ja nu­sta­ty­to grei­čio, nes to pa­da­ry­ti ne­įma­no­ma dėl dau­gy­bės duo­bių.

 

„Ten yra ke­lias, kur ke­lio be­veik nė­ra. Tik pa­ma­tęs Uk­rai­nos ke­lius ga­li įver­tin­ti lie­tu­viš­kuo­sius ir mū­sų prie­kaiš­tus ke­li­nin­kams“, – pa­sa­ko­ja mo­to­cik­li­nin­kas.

 

Ma­lo­niai nu­ste­bi­no kai­nos

Uk­rai­nos ke­liai lie­tu­vius nu­vy­lė, o štai kai­nos ma­lo­niai nu­ste­bi­no. Tuo jie iš kar­to įsi­ti­ki­no ap­si­sto­ję Lvo­ve. Už nak­vy­nę pa­to­giuo­se, tvar­kin­guo­se kam­ba­riuo­se vie­nam žmo­gui uk­rai­nie­čiai pra­šė tik 4–5 eu­rų. Už­go­ro­de nak­vy­nė bu­vo dar pi­ges­nė, bet ne pra­stes­nė.

 

„Ieš­ko­da­mi nak­vy­nės už­sie­ny­je pa­si­nau­do­jo­me sis­te­ma Bo­o­cing.com. Vi­siems, ku­rie va­žiuo­ja ne į tu­riz­mo agen­tū­rų or­ga­ni­zuo­ja­mas ke­lio­nes, pa­tar­čiau pa­si­nau­do­ti to­kio­mis ga­li­my­bė­mis. Ve­žė­mės pa­la­pi­nių, čiu­ži­nių, mieg­mai­šių, bet nė kar­to ne­te­ko jų iš­si­trauk­ti, nes nak­vo­ti po sto­gu bu­vo la­bai pi­gu ir daug pa­to­giau“, – at­vi­rau­ja N.Ce­siu­lis.

 

Res­to­ra­nuo­se ir ka­vi­nė­se kai­nos ste­bi­no dar la­biau. Anot aly­tiš­kio, va­ka­rie­nė Lvo­vo cen­tre esan­čia­me res­to­ra­ne kai­na­vo maž­daug 4 eu­rus.

 

„Pa­si­ju­to­me tar­si mi­li­jo­nie­riai. Pa­da­vė­jui at­ne­šus me­niu, rin­ko­mės mėgs­ta­mus pa­tie­ka­lus ne­žiū­rė­da­mi į kai­nas. So­čiai ir ska­niai pa­va­ka­rie­nia­vę, pa­ra­ga­vę vie­tos gė­ri­mų, su­mo­kė­jo­me vos ke­lis eu­rus“, – ste­bi­si ke­liau­to­jas, Lvo­ve su­ti­kęs daug tu­ris­tų iš Lie­tu­vos.

 

Daik­tais lai­mės ne­ma­tuo­ja

N.Ce­siu­lio ti­ki­ni­mu, Lvo­ve ir ki­tuo­se jų ap­lan­ky­tuo­se mies­tuo­se ne­jun­ta­mos ka­ro nuo­tai­kos, vi­si gy­ve­na įpras­tą gy­ve­ni­mą. Uk­rai­nie­čiai Lie­tu­vą ir lie­tu­vių pa­lai­ky­mą jiems ko­vo­jant su Ru­si­ja ge­rai ži­no bei ver­ti­na. Pa­ma­tę Lie­tu­vos vė­lia­vė­les nu­si­šyp­so, pa­mo­juo­ja, o ru­siš­kai pra­de­da kal­bė­ti tik įsi­ti­ki­nę, kad į juos krei­pia­si ne ru­sai.

 

„Uk­rai­nie­čiai ger­bia lie­tu­vius ir lai­ko mus sa­vo bro­liais“, – tei­gia aly­tiš­kis.

 

Įspū­dį lie­tu­vių mo­to­cik­li­nin­kams pa­li­ko ma­žes­nių Uk­rai­nos mies­tų tak­si au­to­mo­bi­liai – se­nie­ji so­vie­ti­niai „Ži­gu­liai“. Ne­di­de­liuo­se mies­tuo­se nor­ma­lu, kad kar­vėms ei­nant per ke­lią nie­kas ne­stab­do eis­mo, vi­si lau­kia, kol jos per­eis.

 

„Toks vaiz­das su „Ži­gu­liais“ ir kar­vė­mis su­grą­ži­na į prieš ke­lis de­šimt­me­čius Lie­tu­vo­je bu­vu­sį gy­ve­ni­mą“, – įspū­džiais da­li­ja­si N.Ce­siu­lis.

 

Aly­tiš­kis sa­ko, kad Uk­rai­no­je pa­vo­jin­ga pa­lik­ti mo­to­cik­lą pri­va­čia­me kie­me, – nie­kas ne­at­sa­ko, o štai sun­kiai lie­žu­vį ap­ver­čian­čių sar­gų pri­žiū­ri­mo­je sau­go­ji­mo aikš­te­lė­je pa­ti­ki­ma, nors ky­la abe­jo­nių dėl jų su­ge­bė­ji­mo sau­go­ti esant to­kios bū­se­nos.

 

Nors Uk­rai­no­je gy­ven­ti nė­ra leng­va, dau­ge­lis žmo­nių ver­čia­si ga­na sun­kiai, jie nė­ra pe­si­mis­tai.

 

„Ar jūs ma­no­te, kad mes, tu­rė­da­mi se­nus „Ži­gu­lius“, jau­čia­mės ma­žiau lai­min­gi nei jūs, tu­rė­da­mi nau­ją au­to­mo­bi­lį? Lai­mę ne­ša ne daik­tai, o po­žiū­ris į gy­ve­ni­mą“, – gy­ve­ni­mo iš­min­ti­mi su lie­tu­viais da­li­jo­si uk­rai­nie­čiai.

 

Ap­skri­tai Pie­tų Eu­ro­po­je iš tu­ris­to sten­gia­ma­si iš­vi­lio­ti kuo dau­giau pi­ni­gų, o Uk­rai­no­je vy­rau­ja drau­giš­ku­mas.

 

Ar­kliai ir vi­su­rei­giai

„Va­žiuo­da­mi į Ru­mu­ni­ją gal­vo­jo­me, kad ke­liai bus dar blo­ges­ni nei Uk­rai­no­je, aky­liau rei­kės sau­go­ti sa­vo daik­tus, ta­čiau lau­kė ma­lo­nus ne­ti­kė­tu­mas. Ke­liai pui­kūs, kel­kraš­čiai nu­šie­nau­ti, tvar­kin­gi, gat­vė­je nak­tį pa­lik­ti mo­to­cik­lai ir­gi bu­vo sau­gūs, nie­kas jų ne­sig­vie­šė“, – pa­sa­ko­ja aly­tiš­kis.

 

Pa­sak jo, mū­sų Ma­ri­jam­po­lė – ūki­nin­kų kraš­tas, už­tat Ru­mu­ni­jo­je drie­kia­si de­šimt kar­tų di­des­ni pa­sė­lių lau­kai, nu­bė­gan­tys į ho­ri­zon­tą po 5–10 tūkst. hek­ta­rų. Nak­vy­nė taip pat pi­gi kaip Uk­rai­no­je. Vie­tos mais­tas la­bai ska­nus, ne­bran­gus.

 

„Ru­mu­ni­ja – gra­ži, eu­ro­pie­tiš­ka ša­lis, ku­rią ver­ta ap­lan­ky­ti. Ta­čiau tu­ris­tų šiau­ri­nė­je da­ly­je ga­na ma­žai. Ru­mu­nai jų la­bai lau­kia, bet ne­iš­nau­do­ja re­kla­mos ir mar­ke­tin­go ga­li­my­bių. Jie tu­ri ge­rų už­ei­gų, ska­naus mais­to, tik ne­mo­ka re­kla­muo­ti“, – pa­ste­bė­ji­mais da­li­ja­si N.Ce­siu­lis.

 

Aly­tiš­kio nuo­mo­ne, Ru­mu­ni­ja uni­ka­li kon­tras­tais. Va­žiuo­da­mas gat­ve kaip ly­gia­ver­čius eis­mo da­ly­vius ga­li pa­ma­ty­ti ar­klio trau­kia­mą ve­ži­mą ir nau­jau­sios lai­dos vi­su­rei­gį.

 

Kas­dien po 400–500 ki­lo­met­rų

Mo­to­cik­li­nin­kai per die­ną nu­va­žiuo­da­vo po ke­lis šim­tus ki­lo­met­rų.

 

„At­ro­do, ne­la­bai daug, bet dėl grei­čio ri­bo­ji­mo, ke­lių re­mon­to, ava­ri­jų ke­lio­nė­je už­truk­da­vo­me apie 10 va­lan­dų“, – tei­gia mo­to­cik­li­nin­kas.

 

Uk­rai­na ir Ru­mu­ni­ja ke­liau­to­jus ste­bi­no ma­žo­mis kai­no­mis, Veng­ri­jo­je ir Slo­va­ki­jo­je jas te­ko už­mirš­ti. Nak­vy­nės kai­na šok­te­lė­jo iki 19 eu­rų.

 

Abi ša­lys, kaip ir Len­ki­ja, gra­žios, tvar­kin­gos, sve­tin­gos, pa­si­ruo­šu­sios tu­ris­tams su­teik­ti kuo dau­giau įvai­rių pa­slau­gų.

 

Il­go­je ke­lio­nė­je neap­si­ei­ta be nuo­ty­kių.

 

„Kar­tą ne­pa­vy­ko už­si­kur­ti vie­no mo­to­cik­lo. Bu­vo­me šiek tiek iš­si­gan­dę, ta­čiau pa­si­se­kė jį ga­na grei­tai su­tai­sy­ti, ir vis­kas bai­gė­si lai­min­gai“, – pa­sa­ko­ja N.Ce­siu­lis.

 

Pla­nuo­ja nau­jas ke­lio­nes

Aly­tiš­kio nuo­mo­ne, ke­lio­nės mo­to­cik­lu pri­va­lu­mas – ga­li­my­bė už­suk­ti į ko­kį nors ma­žą mies­te­lį, apie ku­rio eg­zis­ta­vi­mą nė ne­įta­rei, su­si­pa­žin­ti su žmo­nė­mis, pa­ra­gau­ti jų na­cio­na­li­nių pa­tie­ka­lų, pa­ma­ty­ti tik­rą tos ša­lies gy­ve­ni­mą. Esą tas, kas ne­ke­lia­vęs, ši­to ne­su­pras.

 

„Ar ke­lio­nė bu­vo bran­gi? Jei tą lai­ką bū­tu­me pra­lei­dę Pa­lan­go­je, bū­tų at­si­ė­ju­si maž­daug sep­ty­nis kar­tus dau­giau“, – tvir­ti­na ke­liau­to­jas.

 

Vy­ras ne­slė­pė – ke­lio­nė la­bai nu­var­gi­no, bet gal­va vi­siš­kai iš­si­va­lė nuo kas­die­nių rū­pes­čių.

 

„Pa­mirš­ti vis­ką. Tie­siog ke­liau­ji ir ren­ki įspū­džius bei pa­tir­tį. Juk toks ke­lio­nės tiks­las“, – džiau­gia­si N.Ce­siu­lis.

 

Su­grį­žęs na­mo aly­tiš­kis net žiū­rė­ti ne­no­rė­jo į mo­to­cik­lą, ta­čiau pra­ėjo ke­lios die­nos, ir ėmė vis daž­niau dai­ry­tis į dan­gų, lauk­da­mas pa­lan­kaus oro, bei pla­nuo­ti bū­si­mų ke­lio­nių marš­ru­tus. Gal­būt ki­tais me­tais „Beb­rai“ rie­dės ki­to že­my­no ke­liais.