2017-04-20, straipsnio nr. 12869

Tik apsidairyk – aplink nesuskaičiuojami klodai gamtos vitaminų ir papildų

Aldona KUDZIENĖ
 Ba­lan­dis bu­di­na au­ga­li­ją, o šie­met dar ir iš­ban­do šal­čiu bei šiau­rės vė­jais.

 

„Tik ne­pa­ni­kuo­ki­te, ne­kei­ki­te orų, vi­so­kių per ne­trum­pą sa­vo gy­ve­ni­mą ma­čiau. Rei­kia ir čai­žes­nių, kad au­ga­li­ja ne­iš­lep­tų, už­sig­rū­din­tų, at­si­kra­ty­tų per­tek­liaus. Ne žmo­gaus va­liai gam­tą val­dy­ti“, – tei­gia gar­baus am­žiaus sen­jo­ra Ade­lė Ki­lins­kie­nė iš Mi­ros­la­vo se­niū­ni­jos.

 

Ją su­ti­kau brai­džio­jan­čią lau­kuo­se to­kiu pat tiks­lu, ko­kiu ir pa­ti bu­vau to­lė­liau nu­kly­du­si, – pa­žiū­rė­ti, kur gau­siai gal­ve­les ke­lia šal­pus­niai, ar grei­tai nu­gel­to­nuos rak­ta­žo­lės. Pra­ėjęs sa­vait­ga­lis vais­tin­gie­siems au­ga­lams rink­ti ne­ti­ko ne tik to­dėl, kad šven­ti­nis, o ir kad lie­tin­gas, šal­tas. Vais­ta­žo­lės pa­va­sa­rį ren­ka­mos sau­lė­tu me­tu, kai nuo la­pe­lių nu­džiūs­ta ra­sa.

 

Ko­kių au­ga­lė­lių jau žval­gy­tis?

 

 Pir­miau­sia dė­me­sį no­rė­čiau at­kreip­ti į tai, kad gy­dy­mo­si au­ga­lais ne­ga­li­ma ver­tin­ti taip: jei­gu ne­pa­dės, tai ir ne­pa­kenks. Veik­lio­sios vais­tin­gų­jų au­ga­lų me­džia­gos, pa­sak Si­gu­čio Obe­le­vi­čiaus, di­plo­muo­to bio­lo­go, pa­ra­šiu­sio daug moks­lo po­pu­lia­ri­ni­mo straips­nių, iš­lei­du­sio ne vie­ną kny­gą, nė­ra vi­siš­kai ne­kal­tos, to­dėl vi­suo­met rei­kia pa­si­tar­ti su gy­dy­to­ju ar vais­ti­nin­ku.

 

Pas­ta­ruo­ju me­tu di­dė­jant ve­ge­ta­rų gre­toms vis daž­niau akis už­kliū­va už laiš­ki­nių čes­na­kų eže­lių. Ši gė­lė ke­lis de­šimt­me­čius bu­vo iš­stum­ta iš dar­že­lių, net ir kai­miš­kų, o anuo­met ke­ro­jo kiek­vie­nos mo­ters gė­ly­ne. Me­nu, Mi­ros­la­vo mo­kyk­los di­džiu­liai dar­žo-gė­ly­no klom­bai bu­vo ap­rė­min­ti laiš­ki­niais čes­na­kais, tuo­met ci­bul­ko­mis va­din­tais.

 

Gar­baus am­žiaus ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­jas Ma­ri­jo­nas Ba­bi­lius, pro­pa­ga­vęs as­ke­tiš­ką ir svei­ką gy­ven­se­ną, kur bu­vęs, kur ne­bu­vęs plo­nus jų laiš­ke­lius lau­žė, val­gė ir mus, mo­ki­nius, pa­va­sa­riais tą da­ry­ti ska­ti­no. Tei­gė, kad laiš­ki­niai čes­na­kai – di­džiu­lis vi­ta­mi­nų šal­ti­nis.

 

Šian­dien žy­mie­ji žo­li­nin­kai ci­bul­kas la­biau­siai ver­ti­na dėl vi­ta­mi­nų A ir C bei ta­ni­no. Laiš­ki­nis čes­na­kas – pui­ki prie­mo­nė nuo per­ša­li­mo. Val­gy­ti jų rei­kia pa­va­sa­rį, nes vė­liau, kai pa­si­ro­do vio­le­ti­niai ru­tu­liš­ki žie­dų skė­čiai, laiš­kai bū­na kie­ti. Su­smul­kin­tais gar­din­ki­te dil­gė­lių, pie­nių sa­lo­tas. Pa­de­da virš­kin­ti rie­bų mais­tą, ma­ži­na krau­jo­spūdį.

 

Jau pra­žy­do kva­pio­sios naš­lai­tės. Re­tas ži­no, kad ši gė­lė nau­din­ga nuo šak­nų iki sėk­lų. Ar­ba­tos pa­de­da at­si­ko­sė­ti, ska­ti­na pra­kai­ta­vi­mą, ša­li­na skaus­mą, tin­ka už­pi­lu ska­lau­ti ger­klę ser­gant gri­pu, an­gi­na. S.Obe­le­vi­čius kny­go­se ra­šo, kad stab­do vė­žio ląs­te­lių vys­ty­mą­si, bet dėl gy­dy­mo rei­kia pa­si­tar­ti su dak­ta­ru.

 

Tri­spal­vės naš­lai­tės taip pat tin­ka gy­dy­ti on­ko­lo­gi­nėms li­goms, bet do­zę, kad bū­tų tin­ka­ma ir ne­su­kel­tų ne­pa­gei­dau­ja­mų simp­to­mų, tu­ri pa­rink­ti me­di­kas.

 

Par­duo­tu­vių dar­žo­vių sky­riuo­se pa­si­ro­dė špa­ra­gų – tai nuo se­no mo­čiu­čių dar­že­liuo­se au­gi­na­mų smid­rų ūg­liai. Vi­sur jie bran­gūs, net ir ten, kur au­gi­na­mi. Tur­būt dėl il­go au­gi­ni­mo pro­ce­so. Ta­čiau ne vie­nas tė­vų dar­že­ly­je ar pas drau­gus ir da­bar yra ma­tęs di­džiu­lį smid­rų krū­mą, ku­ris pra­šy­te pra­šo­si per­so­di­na­mas. Ge­rą dar­bą pa­da­ry­si­te ir iš da­lies smid­ro ska­nų pa­tie­ka­lą pa­si­ga­min­si­te. Smid­rai ver­da­mi sta­ti, kad drūt­ga­lius sem­tų van­duo, o vir­šū­nės šus­tų ga­ruo­se. Tik svar­bu ne­per­vir­ti – nau­dą pra­ras. Ap­vir­tus ga­li­ma šo­ni­nės juos­te­lė­mis ap­suk­ti ir ap­kep­ti. Ga­li­ma su sil­kė­mis suk­ti­nu­kų su­suk­ti, teš­lo­je iš­si­kep­ti ar su om­le­tu, bly­ne­liais.

 

Svars­čiau, pa­gar­sin­ti ar ne kai­mo mo­čiu­čių iki da­bar siū­lo­mą re­cep­tą im­po­ten­ci­jai gy­dy­ti. Pa­gar­sin­siu: 1 kg jau­nų ūg­lių sul­čių už­pil­ti ge­ru ki­log­ra­mu cuk­raus ir van­dens vo­ne­lė­je kai­tin­ti, kol su­tirš­tės. Si­ru­pą lai­ky­ti šal­dy­tu­ve ir var­to­ti po 5 šaukš­tus ry­te ir va­ka­re.

 

Ne­pra­ei­ki­te pro garš­vas. Jų pre­pa­ra­tai iš or­ga­niz­mo ša­li­na nuo­din­gas me­džia­gas, slo­pi­na už­de­gi­mus, švie­žių smul­kin­tų la­pų de­da­ma ant uo­dų su­kąs­tų vie­tų. Su­kau­pu­sios daug ge­le­žies, va­rio, man­ga­no, vi­ta­mi­nų A ir C, cit­ri­nos ir obuo­lių rūgš­čių. Garš­vos ge­ri­na na­gų, plau­kų, dan­tų būk­lę. Šių au­ga­lų che­mi­nė su­dė­tis, pa­sak moks­li­nin­kų, ar­ti­ma krau­jo, tad juos ga­li­ma var­to­ti la­bai il­gai, ne­tu­ri ša­lu­ti­nio po­vei­kio. Vis­gi pik­tnau­džiau­ti garš­vo­mis ne­tu­rė­tų tie, ku­rių ma­žas krau­jo­spūdis.

 

Ti­kiu, kad dau­ge­lis jau ži­no garš­vų sko­nį, bet re­tas jas ma­ri­nuo­ja. La­bai pa­pras­tas pro­ce­sas: jau­nus garš­vų la­pus nu­plau­ti, spau­džiant su­dė­ti į ste­ri­lius stik­lai­nius, už­pil­ti pa­pras­tu ma­ri­na­tu su pi­pi­rais. Tin­ka prie mė­sos ir žu­vies pa­tie­ka­lų.

 

Miš­ke­liuo­se ša­lia ži­bu­čių ir plu­kių pa­si­dai­ry­ki­te plau­čių. Jų stie­bai ir la­pai minkš­ti, švel­naus sko­nio, vi­ta­mi­nas C la­pams su­tei­kia rūgš­to­ką prie­sko­nį, ašt­ru­mą, o sa­lo­toms – ver­mu­to kva­pą. Leng­viau­sia pa­ga­min­ti sa­lo­tas: 300 gra­mų plau­čių, per­pus ma­žiau svo­gū­nų laiš­kų, vir­tas kiau­ši­nis, grie­ti­nės. Plau­tės ga­li bū­ti py­ra­gė­lių įda­ras.

 

Plau­tė­mis gy­do­mos įvai­rios krau­jo, vir­šu­ti­nių kvė­pa­vi­mo ta­kų, ke­pe­nų, ša­li­ni­mo sis­te­mos li­gos, plau­čių tu­ber­ku­lio­zė, inks­tų ir šla­pim­ta­kių už­de­gi­mai.

 

Ne­pra­ei­ki­te ir pro pa­pras­tą­sias nen­dres. Šis au­ga­las pa­ro­do, ar aukš­tai grun­ti­nis van­duo. Jei ima aug­ti sau­so­je vie­to­je, va­di­na­si, met­ro gy­ly­je telk­šo van­duo.

 

Nen­drės yra die­ti­nis pro­duk­tas ser­gant virš­ki­ni­mo or­ga­nų li­go­mis, ma­ža­krau­jys­te. Jau­nuo­se la­puo­se daug cuk­rų, bal­ty­mi­nių me­džia­gų, ūg­liuo­se – vi­ta­mi­no C. Švie­siai ža­li ūg­liai ruo­šia­mi ir val­go­mi kaip smid­rai. Ga­li­ma pa­si­ga­min­ti ūg­lių sa­lo­tų su bu­ro­kė­liais, troš­ki­nį su mė­sa. Iš šak­nias­tie­bių – pa­si­mal­ti ka­vos.

 

Dar ga­li­ma su­rink­ti po ža­liais la­pais per žie­mą fer­men­ta­vi­mo pro­ce­se iš­bu­vu­sius bergenijų ru­dus la­pus. Pui­ki ža­lia­va ar­ba­toms. Ber­ge­ni­jų la­pus la­bai ver­ti­na ir ar­ba­toms nau­do­ja Pa­na­ros pil­nų na­mų ben­druo­me­nės žo­li­nin­kai. Ber­ge­ni­jos kau­pia an­ti­vė­ži­nes me­džia­gas, jų pre­pa­ra­tai ne­lei­džia dau­gin­tis pu­vi­nio mik­ro­or­ga­niz­mams (vei­kia tik pa­to­lo­gi­nes bak­te­ri­jas, ne­da­ro ža­los nau­din­gai mik­ro­flo­rai).

 

Jau ky­šo iš že­mės tam­siai ža­li, plunks­niš­kai skai­dy­ti pa­pras­tie­ji kie­čiai. Jų šak­nys ka­sa­mos anks­ti pa­va­sa­rį. Šak­nų nuo­vi­ras ra­mi­na cen­tri­nę ner­vų sis­te­mą, gy­do ne­mi­gą, nor­ma­li­zuo­ja mė­ne­si­nių cik­lą, stip­ri­na or­ga­niz­mą, ge­ri­na ape­ti­tą. Kie­čių žo­lė var­to­ja­ma ap­si­nuo­di­jus mais­tu, ape­ti­tui ge­rin­ti, kir­mė­lėms iš virš­ki­ni­mo trak­to va­ry­ti, esant žar­ny­no spaz­mams ir skaus­mams.

 

Žo­lės nuo­vi­ras re­ko­men­duo­ja­mas vo­nioms gy­dant po­dag­rą, per­ša­li­mo li­gas, to­ni­zuo­ja, ge­ri­na krau­jo­ta­ką, ša­li­na nuo­var­gį. Ant sun­kiai gy­jan­čių žaiz­dų ir skaus­min­gų vie­tų de­da­mi švie­žių kie­čių sul­čių kom­pre­sai. Ne­ži­nau, kuo sir­go ma­no vien­me­tė mer­gai­tė, bet tė­vai ją jau ne­vaikš­čio­jan­čią par­si­ve­žė iš li­go­ni­nės, kaip tuo­met kal­bė­jo, nu­mir­ti na­mie. Už­ėjo pas ją to­kia Ur­šu­lė, ra­ga­na va­din­ta. Tė­vams lie­pė praus­tu­vę van­dens pri­kai­tin­ti, pri­ro­vė kie­čių, su­me­tė į van­de­nį, o kai pra­vė­so, lie­pė mer­gai­tę ta­me van­de­ny­je pa­gul­dy­ti pus­va­lan­džiui. Pa­ta­rė žiū­rė­ti, kad van­duo ne­at­vės­tų, vis karš­to įpil­ti. Pas­kui įkai­tu­sią iš­kel­ti ir bū­ti­nai per­lie­ti šal­tu van­de­niu. Ta­da šil­tai ap­klos­ty­ti nak­čiai. Ir taip da­ry­ti gal de­šimt va­ka­rų.

 

Mer­gai­tė lie­ja­ma šal­tu van­de­niu kly­kė, ma­ma pra­šė, gal per­lie­ti ne­bū­ti­na.

 

„Ne­si­de­rėk, vai­ku­ti, tai svar­biau­sia“, – tik vėp­te­lė­jo Ur­šu­lė.

 

Ir man bu­vo la­bai bai­su. Ir ką jūs ma­no­te, mer­gai­tė ėmė spar­čiai tai­sy­tis, ko­je­lės iš­si­tie­si­no, už­au­go gra­ži mer­gi­na, kaž­kur į Že­mai­ti­ją nu­te­kė­jo, gau­saus bū­re­lio svei­kų vai­kų su­si­lau­kė.

 

Moks­li­nin­kų tei­gi­mu, kie­čio žo­lė­je yra dau­giau kaip 100 bio­ak­ty­vių me­džia­gų. Pa­pras­tas kie­tis val­giams su­tei­kia kar­to­ką prie­sko­nį ir pi­kan­tiš­ką kva­pą. Švie­ži ir džio­vin­ti la­pai tin­ka sriu­boms, sa­lo­toms gar­din­ti. Bai­giant kep­ti mė­są už­bars­čius ža­lių ar džio­vin­tų kie­čių la­pe­lių ji įgis ma­lo­nų prie­sko­nį. Jau­ni ūg­liai kaip prie­sko­niai var­to­ja­mi ruo­šiant rie­bią mė­są, žą­sie­ną, an­tie­ną. Sau­sais la­pais prieš ke­pant įtri­na­ma avie­na. Jais ga­li­ma gar­din­ti ma­ri­na­tus.

 

Dar­že­liuo­se daž­na ir gel­to­no­ji vien­die­nė. Vais­tams nau­do­ja­mas vi­sas au­ga­las, bet šiuo me­tu ga­li­ma iš­si­kas­ti šak­nų, ge­rai jas nu­plau­ti. Pa­vė­sy­je ge­rai iš­džio­vin­ti, ger­ti nuo­vi­rą ser­gant pūs­lės už­de­gi­mu, kai šla­pi­me pa­si­ro­do krau­jo, sun­ku šla­pin­tis. Rie­šu­tų sko­nio šak­nys val­go­mos ir ža­lios. Kai bir­že­lį pra­žys, gel­to­nus žie­dus ga­li­ma val­gy­ti vie­nus, dė­ti į sa­lo­tas, puoš­ti val­gius. Džio­vin­tų la­pų ar­ba­ta re­ko­men­duo­ja­ma nuo skaus­mų šir­dies plo­te.

 

Be abe­jo, jau pla­nuo­ja­te, kur ką sė­si­te. Bū­ti­nai skir­ki­te dar­že vie­te­lės me­det­koms. Sun­ku bū­tų iš­var­dy­ti jų nau­din­gą­sias sa­vy­bes. Me­det­kų kva­po ne­mėgs­ta dau­ge­lis dar­žo prie­šų, tad sė­ki­te jų vi­sur, net tarp bul­vių – at­bai­dys ko­lo­ra­do va­ba­lus.

 

Daug pa­gel­bės nas­tur­tės. Jos efek­ty­vios pa­šli­jus ner­vams, apė­mus me­lan­cho­li­jai. Jų pa­tar­ti­na ger­ti gy­dan­tis an­ti­bio­ti­kais. Net­gi ma­no­ma, kad nas­tur­tės pa­de­da iš­sau­go­ti jau­nys­tę. Bū­ti­nai jų pa­sė­ki­te prie au­ga­lų, ku­riuos mėgs­ta įvai­rūs ama­rai. Šiems pa­da­rams nas­tur­tės ska­nes­nės už bet ką, kai baigs puo­tau­ti, be­liks nas­tur­tes iš­rau­ti ir va­ba­lus kar­tu iš dar­žo iš­neš­ti.

 

Jo­kiu bū­du ne­pa­mirš­ki­te pa­si­sė­ti įvai­rių se­ren­čių. Pa­so­din­ti tarp po­mi­do­rų, jie nu­bai­do vi­sus ken­kė­jus. Žie­dai tin­ka agur­kų, pa­ti­so­nų, cu­ki­ni­jų ma­ri­na­vi­mui, pu­pe­lių ir dar­žo­vių sriu­boms gar­din­ti. Ne­pa­kei­čia­mas au­ga­las as­ka­ri­dėms, spa­li­nu­kėms iš or­ga­niz­mo iš­va­ly­ti. Šian­dien, kai in­ter­ne­ti­nė­je erd­vė­je gąs­di­na­ma mū­sų kū­nus už­puo­lu­siais pa­ra­zi­tais, prieš įsi­gy­da­mi siū­lo­mų bran­gių vais­tų pa­kram­ty­ki­te se­ren­čių žie­dų.