2017-04-20, straipsnio nr. 12867

Kada Alytus taps gyvūnams draugišku miestu?

Saulė PINKEVIČIENĖ
 Džiu­gu, kad vis dau­giau aly­tiš­kių bu­ria­si į ben­druo­me­nes, ku­rias vie­ni­ja po­mė­giai. Vie­ni bė­gio­ja, ki­ti vaikš­to pės­čio­mis ar ke­liau­ja dvi­ra­čiais, o tre­ti įvai­rio­je veik­lo­je da­ly­vau­ja drau­ge su ke­tur­ko­jais au­gin­ti­niais. To­kią ini­cia­ty­vą prieš dve­jus me­tus pra­dė­jo Ža­ne­ta ir Dei­vi­das Trus­kai – pri­gim­ti­niai aly­tiš­kiai, gim­ta­ja­me Aly­tu­je įkū­rę šu­nų my­lė­to­jų klu­bą. „Ca­nis“ šiuo me­tu vie­ni­ja per 70 ben­dra­min­čių ir jų ke­tur­ko­jų au­gin­ti­nių. Ba­lan­džio 29–30 die­no­mis klu­bas „Ca­nis“ Aly­tu­je ren­gia Lie­tu­vos na­cio­na­li­nę vi­sų veis­lių šu­nų pa­ro­dą, ku­rio­je da­ly­vaus šu­nų au­gin­to­jai iš sep­ty­nių pa­sau­lio ša­lių. Ji ne­mo­ka­ma, tai­gi ne­pra­leis­ki­te įspū­din­go re­gi­nio.

 

 Įkur­ti klu­bą pa­ska­ti­no gy­vū­nų lai­ky­mo tai­syk­lės

Prieš dve­jus me­tus ofi­cia­liai įkur­to Aly­taus šu­nų my­lė­to­jų klu­bo „Ca­nis“ „Fa­ce­bo­ok“ pro­fi­lis šian­dien mir­gė­te mir­ga iš­ra­din­gais pa­siū­ly­mais, kaip jo na­riai ga­lė­tų sma­giai pra­leis­ti lai­ką drau­ge. Pa­vyz­džiui, ba­lan­dį pra­dė­jo Šiau­lių ka­ri­nė­je oro ba­zė­je, ku­rio­je vy­ko ma­si­nis bė­gi­mas lėk­tu­vų pa­ki­li­mo ta­ku. Aly­taus „Ca­nis“ – vie­nin­te­lis Lie­tu­vos šu­nų mė­gė­jų klu­bas, da­ly­va­vęs to­kia­me ma­si­nia­me ren­gi­ny­je ir net­gi su au­gin­ti­niais.

 

Pės­čių­jų žy­giai po įdo­mias Aly­taus vie­tas, se­zo­ni­nės at­rak­ci­jos – ro­gu­čių lenk­ty­nės su ke­tur­ko­jais, da­ly­va­vi­mas įvai­rio­se šven­tė­se, ke­lio­nė į Ry­gą – šių ir ki­tų ren­gi­nių įspū­džius ga­li­ma ras­ti klu­bo in­ter­ne­to pus­la­py­je www.aly­taus­ca­nis.lt An­tra tiek su­ma­ny­mų – „Ca­nis“ įkū­rė­jų Ža­ne­tos ir Dei­vi­do min­ty­se.

 

Ta­čiau pra­dė­ki­me nuo pra­džių. Kaip 2015 me­tais ki­lo min­tis sa­vo ho­bį – šu­nų au­gi­ni­mą, dre­sa­vi­mą pa­vers­ti klu­bu?

 

Ža­ne­ta sa­ko, kad „Ca­nis“ at­si­ra­di­mo is­to­ri­ja tik­rai įdo­mi.

 

„Gru­pė aly­tiš­kių įkū­rė­me klu­bą, nes Aly­tu­je rei­kė­jo rū­pin­tis šu­nis au­gi­nan­čių žmo­nių in­te­re­sais. Tuo me­tu kaip tik bu­vo su­griež­tin­tos šu­nų lai­ky­mo tai­syk­lės Aly­tu­je. Nu­ma­ty­ta, kad ag­re­sy­vių veis­lių (nors to­kių są­ra­šo ofi­cia­liai nie­kur nė­ra pa­tvir­tin­ta) ir aukš­tes­ni nei 28 cen­ti­met­rų šu­nys pri­va­lo bū­ti ve­džio­ja­mi su ant­snu­kiais. Pa­tys gy­ven­to­jai pa­si­da­li­jo į dvi sto­vyk­las: vie­ni pa­si­sa­kė už su­griež­ti­ni­mą, ki­ti – prieš. Kar­tu su vil­nie­čiais ki­no­lo­gais lan­kė­mės pas me­rą Vy­tau­tą Gri­ga­ra­vi­čių. Kal­bė­jo­me apie tai, kad toks tai­syk­lių griež­ti­ni­mas per­tek­li­nis, nes tik nuo šei­mi­nin­ko pri­klau­so, ar jo šuo iš­auk­lė­tas ir ne­ke­lia grės­mės. Tai­gi žmo­gus ir pri­va­lo im­tis vi­sos at­sa­ko­my­bės už sa­vo lai­ko­mą gy­vū­ną, įver­tin­ti, ar jis tu­ri bū­ti ve­džio­ja­mas su ant­snu­kiu“, – pa­sa­ko­ja Ž.Trus­kie­nė.

 

Aly­tu­je ga­lio­jan­čios gy­vū­nų lai­ky­mo tai­syk­lės bu­vo pa­ko­re­guo­tos, šiuo me­tu rei­ka­la­vi­mai nė­ra to­kie griež­ti. Ši aly­tiš­kių ini­cia­ty­va ne­li­ko ne­pa­ste­bė­ta, juo­lab tai bu­vo pir­mas mies­tas, nu­ma­tęs to­kį pa­kei­ti­mą. Tuo­met Lie­tu­vos ki­no­lo­gų drau­gi­jos at­sto­vai ir pa­siū­lė aly­tiš­kiams įkur­ti klu­bą, nes taip leng­viau įgy­ven­din­ti įvai­rią veik­lą ir pa­siek­ti re­zul­ta­tą.

 

Šu­nų pa­ro­da – pui­ki re­kla­ma mies­tui

„Iš pra­džių mū­sų tiks­las bu­vo įsto­ti į Lie­tu­vos ki­no­lo­gų drau­gi­ją ir gau­ti lei­di­mą Aly­tu­je or­ga­ni­zuo­ti na­cio­na­li­nes šu­nų pa­ro­das. Kai tai pa­vy­ko, da­bar tu­ri­me nau­ją tiks­lą – sie­kia­me tap­ti vie­nu ge­riau­sių klu­bų Lie­tu­vo­je“, – sa­ko Ža­ne­ta ir Dei­vi­das.

 

Į ba­lan­džio pa­bai­go­je nuo­ty­kių par­ke „Tar­za­ni­jo­je“ vyk­sian­čią pa­ro­dą jau re­gist­ra­vo­si 90 veis­lių au­gin­to­jai, taip pat ir iš Es­ti­jos, Lat­vi­jos, Ru­si­jos, Bal­ta­ru­si­jos, Len­ki­jos, Suo­mi­jos, Če­ki­jos.

 

„Šu­nų pa­ro­da yra ir ge­ra re­kla­ma mies­tui, juk da­lis sve­čių už­suks į Aly­tų per­nak­vo­ti ar pa­val­gy­ti. Gal­būt pir­mą kar­tą or­ga­ni­zuo­jant to­kią di­de­lę pa­ro­dą mums rei­kės įro­dy­ti, kad tai pa­da­ry­si­me pro­fe­sio­na­liai, bet ne­abe­jo­ju, kad taip ir bus“, – sa­ko D.Trus­ka.

 

Šu­nų pa­ro­da žiū­ro­vams bus ne­mo­ka­ma. Jo­je ap­si­lan­ky­ti ver­ta dėl ke­lių prie­žas­čių: pa­si­dai­ry­ti į re­tas, įdo­mias veis­les, pa­si­kal­bė­ti su au­gin­to­jais apie jų cha­rak­te­rio pri­va­lu­mus ar trū­ku­mus, taip pat įsi­ti­kin­ti, ko­kie pa­klus­nūs ir ge­rai iš­auk­lė­ti yra pa­ro­di­niai šu­nys.

 

„Pa­si­tai­ko, aiš­ku, vis­ko. Kar­tais ir su­si­lo­ja ar urz­gia vie­nas ant ki­to, bet pa­ti­kė­ki­te, kad trys ne­iš­auk­lė­ti šu­nys dau­gia­bu­čio laip­ti­nė­je ke­lia kur kas dau­giau ne­pa­to­gu­mų ar er­ze­lio nei vi­si pa­ro­do­je da­ly­vau­jan­tys ke­tur­ko­jai kar­tu pa­ė­mus“, – už­tik­ri­na Dei­vi­das, ku­ris ve­da šu­nų ben­dro pa­klus­nu­mo, dre­sa­vi­mo pa­mo­kas. No­rin­čių­jų jo­se da­ly­vau­ti ne­trūks­ta. De­ja, tik­rai dar ne vi­si aly­tiš­kiai, įsi­gi­ję šu­nį, su­pran­ta, kad jį bū­ti­na so­cia­li­zuo­ti ir dre­suo­ti, ki­taip tai bus ne džiaugs­mas, bet ne­si­bai­gian­tis rū­pes­tis – sau ir ki­tiems.

 

„Man ten­ka dirb­ti ir Vil­niu­je. Ten sa­vai­me su­pran­ta­ma, kad tam tik­ro am­žiaus šu­nį bū­ti­na at­ves­ti dre­suo­to­jui. Tuo me­tu Aly­tu­je vis dar pa­si­tai­ko, kai at­ei­na­ma jau iš bė­dos, – ke­tur­ko­jis pa­sie­kė tą am­žių ir svo­rį, kai šei­mi­nin­kai jo ne­be­su­val­do“, – pa­sa­ko­ja Dei­vi­das.

 

Jis dar kar­tą pri­me­na, kad ben­dro pa­klus­nu­mo ko­man­dų rei­kia pra­dė­ti mo­ky­ti 4 mė­ne­sių šu­niu­kus. At­ves­ti į gru­pę jie sėk­min­gai so­cia­li­zuo­ja­si ir yra dre­suo­ja­mi, o vė­liau su šu­ni­mi ga­li dirb­ti pats šei­mi­nin­kas.

 

Ka­da Aly­tu­je į ka­vi­nę bus ga­li­ma at­ei­ti su ke­tur­ko­ju?

Ba­lan­džio pa­bai­go­je mū­sų mies­te vyk­sian­čio­je na­cio­na­li­nė­je šu­nų pa­ro­do­je at­ski­ra­me rin­ge bus pri­sta­ty­ti įvai­rių veis­lių šu­nys, au­gi­na­mi Aly­taus „Ca­nis“ klu­bo na­rių. Pri­si­dė­ti prie jo veik­los ga­li vi­si no­rin­tie­ji, te­rei­kia my­lė­ti šu­nis ir su­mo­kė­ti na­rio mo­kes­tį. Be­je, tarp klu­bo na­rių yra ir au­gin­ti­nių ne­tu­rin­čių, ir lai­kan­čių po ke­lis šu­nis. Vi­sai ne­bū­ti­na au­gin­ti veis­li­nius ke­tur­ko­jus – ne­ma­žai „Ca­nis“ na­rių tu­ri iš prie­glau­dos pa­im­tų ar ne­veis­li­nių šu­nų.

 

„Gal­būt kils klau­si­mas, ko­dėl di­džio­ji da­lis „Ca­nis“ veik­los skir­ta tik klu­bie­čiams ir pla­čiau nė­ra re­kla­muo­ja­ma? Pa­grin­di­nė prie­žas­tis ta, kad da­ly­vau­ja­me ma­si­niuo­se ren­gi­niuo­se su ke­tur­ko­jais ir esa­me at­sa­kin­gi už juos. Jei šei­mi­nin­kas pri­klau­so klu­bui – mes ži­no­me, ar jo šu­niu­kas skie­py­tas, ko­kia svei­ka­tos būk­lė, ar ne­tu­ri el­ge­sio pro­ble­mų. Įver­ti­na­me ren­gi­nio spe­ci­fi­ką ir at­ren­ka­me, ku­rie au­gin­ti­niai kur ga­lė­tų da­ly­vau­ti, nes vi­sus juos pa­žįs­ta­me“, – sa­ko pa­šne­ko­vai.

 

Vie­nas to­kių vie­šų ren­gi­nių, ku­riuo­se ga­li­ma pa­ma­ty­ti „Ca­nis“ klu­bo na­rius ir jų au­gin­ti­nius, – Mies­to die­nos ei­se­na. Jo­je aly­tiš­kiai šu­nų my­lė­to­jai šie­met pa­si­ro­dys jau an­trą kar­tą. Per­nai klu­bo pa­si­ro­dy­mas su­lau­kė daug plo­ji­mų. Ž.Trus­kie­nė džiau­gia­si, kad kei­čia­si ir pa­čių aly­tiš­kių po­žiū­ris į šu­nis bei jų au­gin­to­jus. Ži­no­ma, klu­bas ne­ga­li pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bės už ne­va­ly­vus šu­nų šei­mi­nin­kus, ku­rie net ne­si­var­gi­na su­rink­ti iš­ma­tų ir ne­ku­ria ge­ro įvaiz­džio, bet vi­sa­da ga­li­ma ro­dy­ti ki­to­kį pa­vyz­dį. Sma­gu, kai, iš­si­ruo­šę į žy­gį su ke­tur­ko­jais, klu­bo na­riai su­lau­kia pra­ei­vių dė­me­sio, šie puo­la fo­to­gra­fuo­tis ar fil­muo­tis su drau­giš­kais gy­vū­nais. Ir ne tik Aly­tu­je, bet ir Ry­gos se­na­mies­ty­je, kur „Ca­nis“ su­ren­gė eks­kur­si­ją, ge­rų emo­ci­jų pra­ei­viams ne­trū­ko.

 

Klu­bas sa­vo na­riams ne tik siū­lo įdo­mų lais­va­lai­kį, bet ir pa­ta­ria, ko­kios veis­lės šu­nį iš­si­rink­ti (nes tai rei­kia da­ry­ti ne pa­gal gro­žį, o įver­ti­nus sa­vo gy­ve­ni­mo bū­dą), ku­ria­me veis­ly­ne jį pirk­ti.

 

„Ne­ma­žai šu­niu­kų at­ke­liau­ja į Lie­tu­vą iš veis­ly­nų už­sie­ny­je. Yra grės­mė su­si­dur­ti su ap­ga­vi­kais, ku­rie ati­duo­da tik skie­pų pa­są, sa­ky­da­mi, kad ki­tus do­ku­men­tus iš­duos ki­no­lo­gų klu­bai Lie­tu­vo­je. Tai – mi­tas nu­me­ris 1, nes Lie­tu­vo­je tik re­gist­ruo­ja­mi įvež­tų šu­nų do­ku­men­tai, bet, jei jų ne­iš­duo­da vei­sė­jas, va­di­na­si, šuo nė­ra veis­li­nis, nors už jį su­mo­kė­ta ne­ma­ža su­ma“, – sa­ko Ža­ne­ta.

 

Pa­tys klu­bo „Ca­nis“ įkū­rė­jai, ži­no­ma, taip pat lai­ko šu­nis. Jų au­gin­ti­niai – trys vokiečių aviganiai ir senbernarų veislės kalytė. Po įvai­rias šu­nų pa­ro­das taip pat ir už­sie­ny­je daug va­ži­nė­jan­tys aly­tiš­kiai ap­gai­les­tau­ja, kad Aly­tus pla­či­ą­ja pras­me vis dar nė­ra gy­vū­nams drau­giš­kas mies­tas. Pa­vyz­džiui, net lau­ko ka­vi­nė­se yra žen­klai, kad šu­nys ne­pa­gei­dau­ja­mi. Ne­to­li­mas pa­vyz­dys – Kau­nas, čia šu­nims drau­giš­ko­je ša­lia pi­lies įsi­kū­ru­sio­je ir tu­ris­tų pa­mėg­to­je ka­vi­nė­je va­sa­ros kait­ro­je pir­miau­sia pa­siū­lo­mas du­buo su van­de­niu ke­tur­ko­jui lan­ky­to­jui, o jau pas­kui at­ne­ša­mas me­niu jo šei­mi­nin­kams. Gal­būt ne­tru­kus to­kia ka­vi­nė at­si­ras ir mū­sų mies­te?