2017-03-18, straipsnio nr. 12799

Keramikai į alytiškius prabilo „Molio kalba”

Rita KRUŠINSKAITĖ

Šian­dien ga­le­ri­jo­je „22 laip­te­liai“ ati­da­ro­ma ke­ra­mi­kos pa­ro­da „Mo­lio kal­ba“, ku­rio­je Dei­man­tė ir To­mas Bū­de­liai pri­sta­to ke­le­rių me­tų kū­ry­bi­nius ieš­ko­ji­mus, įpras­min­tus mo­ly­je. Tai pir­mas aly­tiš­kių kaip šei­mos ke­ra­mi­kos kū­ri­nių pri­sta­ty­mas vi­suo­me­nei.

 

Tomą ir Deimantę Būdelius jungia ne tik šeima, bet ir meilė skulptūrai. As­me­ni­nio al­bu­mo nuotr.Pa­ro­do­je „Mo­lio kal­ba“ su­si­lieja du ke­ra­mi­kos po­liai: re­a­lis­ti­nis, orien­tuo­tas į prak­ti­nę pa­skir­tį, ir es­te­ti­nis, ka­da ke­ra­mi­kui svar­bus pats kū­ry­bi­nis pro­ce­sas, pa­ieš­ka ir mo­nu­men­ta­lu­mas. Abu po­liai, pa­pil­dy­da­mi vie­nas ki­tą, pa­ro­do­je su­si­jun­gia į ben­drą vi­su­mą.

 

Ga­le­ri­jo­je eks­po­nuo­ja­mi Dei­man­tės bran­des­nio lai­ko­tar­pio dar­bai. Ke­ra­mi­kės žvilgs­nis nu­kreip­tas į šei­mos gy­ve­ni­mą, jo įpras­mi­ni­mą. Tai įvai­rios skulp­tū­ros, ku­rio­se įam­žin­ti svar­būs gy­ve­ni­mo mo­men­tai, pe­ri­odai.

 

To­mas pa­ro­do­je pri­sta­to prak­tiš­kai pa­nau­do­ja­mus kū­ri­nius: puo­de­lius, bo­ka­lus, ąso­čius, ąsas, va­zo­nus, va­zas.

 

Vi­si Bū­de­lių dar­bai pa­deng­ti gla­zū­ra, sa­vi­to sti­liaus ir me­ni­nio sko­nio, ant kiek­vie­no – au­to­riaus pa­ra­šas ir su­kū­ri­mo da­ta.

 

„La­bai svar­bu pa­si­ra­šy­ti po dar­bu – tai pa­tvir­ti­ni­mas, kad jis pri­klau­so kon­kre­čiam me­ni­nin­kui“, – tei­gė D.Bū­de­lie­nė.

 

Su ke­ra­mi­ka nuo vai­kys­tės

So­cio­lo­gi­jos moks­lų dok­to­ran­tė D.Bū­de­lie­nė gi­mė ir už­au­go Pra­vie­niš­kių kai­me, Kai­šia­do­rių ra­jo­ne. Į Aly­tų Bū­de­lių šei­ma at­si­kė­lė kiek dau­giau nei prieš me­tus, į pa­sau­lį at­ėjus duk­rai Kot­ry­nai.

 

Pir­mo­ji Dei­man­tės pa­žin­tis su ke­ra­mi­ka įvy­ko be­si­mo­kant ant­ro­je kla­sė­je, kai drau­gė pa­kvie­tė kar­tu nu­ei­ti į ke­ra­mi­kos bū­re­lį, ku­ris vei­kė (ir šian­dien vei­kia) me­ni­nin­kų Aud­ro­nės Skar­ba­liū­tės ir Le­o­no Vy­tau­to Glins­kio na­muo­se.

 

„Kam­ba­ry­je pa­ma­čiau daug vai­kų, tarp ku­rių mo­ky­to­ja Aud­ro­nė Skar­ba­liū­tė su­ko­si kaip bi­tu­tė, kiek­vie­ną pa­ste­bė­da­ma, pa­tar­da­ma, pa­mo­ky­da­ma. Ir man pa­da­vė len­tu­tę, sku­du­rė­lį, mo­lio gniu­žu­lė­lį. Pra­dė­jau kaip ir kiek­vie­nas nuo puo­do lip­dy­mo, ku­ris yra lip­dy­mo pra­džia­moks­lis, – iš­si­ko­čio­ji bly­ną ir ke­li kraš­tus“, – pri­si­mi­nė pir­muo­sius pa­žin­ties su ke­ra­mi­ka įspū­džius D.Bū­de­lie­nė.

 

Ant­ras Dei­man­tės dar­bas bu­vo ąso­tė­lis. Tre­čias – an­ge­las. Šis kū­ri­nys bu­vo eks­po­nuo­ja­mas Vil­niu­je „Gobio“ galerijoje ir jau­na­jai ke­ra­mi­kei su­tei­kė dau­giau pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vo jė­go­mis.

 

Dvi­de­šimt­me­čio pro­ga – pa­ro­da

Bė­gant me­tams kū­ri­nių dau­gė­jo. Pa­grin­di­nis ke­ra­mi­kės, pa­si­rin­ku­sios so­cia­li­nių moks­lų stu­di­jas, idė­jų ge­ne­ra­to­rius bu­vo šei­ma. Su­si­ža­vė­ju­si ma­mos jau­nys­tės nuo­trau­ka ir jos pa­sa­ko­ji­mu apie il­gus plau­kus, ku­rie bu­vo sa­vo­tiš­kas pro­tes­tas prieš trum­pap­lau­kių šu­kuo­se­nų ma­dą, Dei­man­tė nu­lip­dė ma­mą.

 

„Ma­no tė­vas ūki­nin­kas, kar­tais, ves­da­mas ku­me­lę į lau­kus, leis­da­vo man ant jos sė­dė­ti. Taip ki­lo min­tis nu­lip­dy­ti ar­kliu­ką su ma­žą­ja jo­ji­ke“, – pa­sa­ko­jo D.Bū­de­lie­nė.

 

Dei­man­tei bu­vo 17 me­tų, kai ke­ra­mi­kos mo­ky­to­ja jai su drau­ge pa­siū­lė nu­lip­dy­ti sa­vo ūgio an­ge­lo skulp­tū­rą, skir­tą Bal­ti­jos ke­lio dvi­de­šimt­me­čio su­kak­čiai.

 

„Vis­kas pra­si­dė­jo nuo to, kad bu­vau nu­lip­džiu­si an­ge­lą, ku­rio gal­va ne­til­po į kros­nį. Tuo me­tu kaip tik ar­tė­jo Bal­ti­jos ke­lio dvi­de­šimt­me­tis, ir ben­druo­me­nė gal­vo­jo, kaip šią su­kak­tį įpras­min­ti. Nu­lip­dy­ti skulp­tū­rą, tu­rė­ju­sią tap­ti tau­tos lais­vės sie­kio sim­bo­liu, pa­aug­lėms bu­vo di­de­lė at­sa­ko­my­bė“, – pri­si­mi­nė vie­no svar­biau­sių sa­vo kū­ri­nių at­si­ra­di­mo is­to­ri­ją ke­ra­mi­kė.

 

Šian­dien Pra­vie­niš­kė­se sklan­do is­to­ri­ja, kad an­ge­lą pa­sta­čius ša­lia san­kry­žos, ku­rio­je daž­nai įvyk­da­vo ava­ri­jų, šių dau­giau ne­bu­vo.

 

Pir­mą­ją sa­vo dar­bų pa­ro­dą Dei­man­tė su­ren­gė Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to (VDU) So­cia­li­nių moks­lų fa­kul­te­te 20-ojo gim­ta­die­nio pro­ga, dar te­bes­tu­di­juo­da­ma so­cio­lo­gi­jos moks­lus.

 

Tarp jos drau­gų bu­vo po­pu­lia­ru gim­ta­die­nius švęs­ti iš­si­nuo­mo­to­je so­dy­bo­je, bet ke­ra­mi­kė nu­spren­dė ki­taip – ju­bi­lie­ji­nio gim­ta­die­nio pro­ga vi­suo­me­nei pri­sta­ty­ti sa­vo kū­ri­nius, ku­rių įkvė­pi­mo šal­ti­nis bu­vo vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai ir įspū­džiai.

 

At­ve­dė žmo­na

Aly­tiš­kį To­mą ke­ra­mi­ka už­krė­tė žmo­na. Pir­mo­jo jų su­si­ti­ki­mo me­tu Dei­man­tė pa­kvie­tė To­mą at­va­žiuo­ti į Pra­vie­niš­kes ir ap­lan­ky­ti ke­ra­mi­kos cen­trą, ku­ria­me vyks­ta už­si­ė­mi­mai ir ver­da ben­druo­me­nės kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas.

 

„Pa­ma­čius, kaip ki­ti dir­ba, ir man ki­lo no­ras pa­im­ti į ran­kas mo­lį ir pa­min­ky­ti. Ta­čiau tik iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­do, kad nu­žies­ti puo­de­lį la­bai leng­va. Grei­tai su­pra­tau, kad žie­di­mas rei­ka­lau­ja ir ži­nių, ir įgū­džių, kruopš­tu­mo bei tiks­lu­mo“, – pa­sa­ko­jo ver­sli­nin­kas T.Bū­de­lis, ku­rio veik­los sri­tis in­ter­ne­ti­niai pro­jek­tai.

 

Anot Dei­man­tės, ji lin­ku­si į me­ni­nę pu­sę – į pa­tį lip­dy­mą, to­dėl jai ma­lo­nu kur­ti skulp­tū­ras, por­tre­tus. To­mas dau­giau tech­ni­kas, jo sri­tis žie­di­mas – puo­de­liai, ąso­tė­liai, lėkš­te­lės, bo­ka­lai, va­zo­nai, va­zos, dar­bai, ku­rie ku­ria­mi pa­nau­do­jant žie­di­mo stak­les.

 

„Mo­lis su­tei­kia at­si­pa­lai­da­vi­mą, nes pro­ti­nis dar­bas iš­var­gi­na“, – ti­ki­no T.Bū­de­lis.

 

Vy­rui pri­ta­ria ir žmo­na. Jos nuo­mo­ne, kū­ry­ba ga­li pa­dė­ti at­si­skleis­ti kiek­vie­nam žmo­gui, ug­do jo cha­rak­te­rį. Lip­dant su­si­du­ria­ma su be­ga­le pro­ble­mų, o kū­ry­biš­ku­mas ska­ti­na ieš­ko­ti spren­di­mų.

 

Vi­sa šei­ma kar­tu

Ke­ra­mi­ka ne tik su­ve­dė Dei­man­tę ir To­mą, ji ta­po ben­dru šei­mos po­mė­giu, be ku­rio aly­tiš­kiai jau ne­įsi­vaiz­duo­ja sa­vo gy­ve­ni­mo. Ji – prie­mo­nė, su­tei­kian­ti ga­li­my­bes per­teik­ti tai, kas jiems svar­biau­sia – šei­mos ir kū­ry­bos ver­ty­bes, stip­ri­nan­ti šei­mą, žmo­nes su­sie­jan­ti ne bui­ti­ne ru­ti­na, o ben­dra kū­ry­bi­ne veik­la.

 

To­mo ir Dei­man­tės kū­ri­niai skir­tin­gi, ta­čiau kar­tais ke­ra­mi­kai su­vie­ni­ja jė­gas. Sa­vo ves­tu­vių sve­čiams To­mas nu­žie­dė 60 in­de­lių, o Dei­man­tė juos de­ko­ra­vo ar gla­zū­ra­vo. Kiek­vie­nas in­de­lis iš­ėjo ki­toks, šil­dan­tis ir džiu­gi­nan­tis sie­lą.

 

„Kū­ry­ba pa­de­da at­ras­ti ir re­a­li­zuo­ti sa­ve, iš­gy­ven­ti tiek tei­gia­mas, tiek ne­igia­mas emo­ci­jas ir už­fik­suo­ti pra­smin­gas aki­mir­kas prieš joms nu­grimz­tant lai­ko tėk­mė­je.

 

Lip­dant skulp­tū­rą „An­ge­las Kot­ry­nai“, ąso­tį, skir­tą krikš­tui, at­spau­džiant kū­di­kio pė­du­tę ir ran­ky­tę mo­li­nė­je plokš­te­lė­je min­tys ir jaus­mai „su­ko­si“ apie kū­di­kį, gi­mi­mo ste­buk­lo lau­ki­mą. Vai­kas ne­tie­sio­giai įtrau­kia­mas į lip­dy­mo pro­ce­są, nes jis yra pa­grin­di­nis įkvė­pi­mo šal­ti­nis, kū­ry­bos ašis“, – kal­bė­jo ke­ra­mi­kė.

 

Nors duk­ra dar tik mo­ko­si tar­ti pir­muo­sius žo­džius, Dei­man­tė ma­žą­ją kar­tais pa­si­i­ma su sa­vi­mi į kū­ry­bi­nes dirb­tu­ves – pa­duo­da len­tu­tę, sku­du­rė­lį ir mo­lio ga­ba­lė­lį.

 

„Moks­liš­kai įro­dy­ta, kad vai­kams pra­dė­jus lip­dy­ti grei­čiau la­vė­ja kal­ba, už­au­gę jie tu­ri ma­žiau ben­dra­vi­mo pro­ble­mų. Be to, ben­dri po­mė­giai stip­ri­na šei­mos ry­šius“, – įsi­ti­ki­nu­si D.Bū­de­lie­nė.

 

Pa­ro­dos pri­sta­ty­mas ko­vo 18 die­ną, šeš­ta­die­nį, 16 val. ga­le­ri­jo­je „22 laip­te­liai“.