2017-03-18, straipsnio nr. 12798

O jeigu regioninę politiką apverstume aukštyn kojomis?

Rytas Staselis

Pra­ėju­sią sa­vai­tę te­ko kal­bin­ti fi­lo­so­fą, po­li­to­lo­gą ir žur­na­lis­tą Kęs­tu­tį Gir­nių. Vė­liau tą po­kal­bį skel­bė „Ver­slo ži­nių“ laik­raš­tis, ta­čiau man ro­dos, kad kai ku­rios jo idė­jos ga­li bū­ti įdo­mios ir svar­bios re­gio­ni­nių laik­raš­čių au­di­to­ri­jai.

 

Spė­ju, kad p. Gir­niaus te­zės apie mig­ra­ci­jos pro­ble­mas dau­ge­liui skai­ty­to­jų at­ro­dys gal net ere­tiš­kos. Švent­va­giš­kos. Ta­čiau jei­gu pa­gal­vo­tu­me pro­tu, o ne emo­ci­jo­mis, pri­si­min­tu­me, ką apie mig­ra­ci­jos stab­dy­mą, re­gio­nų vys­ty­mą po­rą de­šimt­me­čių tarš­ka mū­sų į po­pu­liz­mą lin­kę po­li­ti­kai (pa­mė­gin­ki­te pri­si­min­ti bent vie­ną ra­cio­na­liu pro­tu su­vo­kia­mą jų idė­ją, iš­sky­rus ES pa­ra­mos pi­ni­gus pro­vin­ci­jos mies­te­lių ge­ro­vei), gal p. Gir­niaus min­tys ne­at­ro­dys to­kios, kaip čia pa­sa­kius, nei į tvo­rą, nei į mie­tą.

 

„Lie­tu­vo­je šian­dien vyks­ta tai, ką Eu­ro­pos ša­lys pa­ty­rė prieš sep­ty­nis de­šimt­me­čius: kai­mo tuš­tė­ji­mas. Prieš­ka­rio kai­mai Pran­cū­zi­jo­je bu­vo pil­ni. Da­bar – tuš­ti. Ta­čiau Pran­cū­zi­jo­je ir dau­ge­ly­je ki­tų Eu­ro­pos ša­lių žmo­nės kė­lė­si iš sa­vo kai­mų į sa­vo mies­tus. Mū­sų pro­ble­ma yra ta, kad mes iš sa­vo kai­mų ke­liau­ja­me į ki­tų ša­lių mies­tus. Ma­nau, kad tuo­se Lie­tu­vos kai­muo­se liks tik stam­būs ūki­nin­kai, jau­niems žmo­nėms, ku­rie re­gio­nuo­se ne­tu­ri jo­kios veik­los, ver­slo, bū­ti ten bus vi­siš­kai ne­įdo­mu. Yra pa­sau­ly­je pa­vyz­džių, kaip tas tra­di­ci­jas ir gy­ven­to­jų skai­čių mė­gi­na­ma už­kon­ser­vuo­ti. Pa­vyz­džiui, Ba­va­ri­jo­je ieš­ko­ma tai­lan­die­čių mer­gi­nų, nes vo­kie­čių mo­te­rys ma­to gra­žes­nių gy­ve­ni­mo per­spek­ty­vų, nei vi­sus sa­vo me­tus pra­leis­ti tra­di­ci­nė­se kiau­lių fer­mo­se. To­dėl ir aš pa­si­sa­ky­čiau, kad Lie­tu­vo­je ne­si­steng­tu­me iš­lai­ky­ti re­gio­nų, ne­si­steng­tu­me iš­lai­ky­ti žmo­nių, kad jie gy­ven­tų Jo­niš­ky­je, o kur­tu­me to­kias vie­tas, ku­rios yra na­tū­ra­li trau­kos vie­ta ir ten ga­li­ma ga­na pa­do­riai gy­ven­ti.“

 

Ki­taip ta­riant, tu­rint gal­vo­je, jog vi­sos vals­ty­bi­nės in­ves­ti­ci­jos į re­gio­nų ge­ro­vę dau­ge­liu at­ve­jų nu­ė­jo šu­niui ant uo­de­gos, li­ko tik vie­ne­tai pro­vin­ci­jos mies­tų, ku­riuo­se ga­li­ma gau­ti ko­ky­biš­kų pa­slau­gų – pra­de­dant švie­ti­mu, svei­ka­tos ap­sau­ga, dar­bu ir lais­va­lai­kiu, – tai, iš­sky­rus to­kias iš­im­tis, gal yra pras­mės pa­keis­ti mū­sų re­gio­ni­nę po­li­ti­ką taip, kad mū­sų did­mies­čių plėt­ra tap­tų al­ter­na­ty­va emig­ra­ci­jai į ki­tas ša­lis.

 

Kad, jei­gu dėl ob­jek­ty­vių ir sub­jek­ty­vių prie­žas­čių ne­įma­no­ma su­kur­ti ge­rai mo­ka­mų dar­bo vie­tų ato­kiau nuo did­mies­čių, tai trauk­ti in­ves­ti­ci­jas į tuos did­mies­čius (ačiū­diev, į juos at­ei­na šio­kių to­kių in­ves­ti­ci­jų ir jau­čia­mas dar­bo ran­kų trū­ku­mas), plė­to­ti pa­to­gią trans­por­to in­fra­struk­tū­rą no­rin­tie­siems grei­tai at­va­žiuo­ti į dar­bą mies­te, hi­po­te­ką tiems, ku­rie no­rė­tų grei­čiau ir be di­de­lės bai­mės mies­te įsi­kur­ti.

 

Tri­mis žo­džiais ta­riant, gal iš­ei­tis yra ta, kad lig­šio­li­nę re­gio­ni­nę po­li­ti­ką rei­kė­tų ap­vers­ti aukš­tyn ko­jo­mis?

 

Nes aki­vaiz­džiai ma­to­me, kad dėl vie­tos val­džios ne­no­ro (esu tik­ras dėl to­kios prie­žas­ties) į re­gio­nus ne­ina in­ves­ti­ci­jos, ne­si­ple­čia in­fra­struk­tū­ra, smul­ku­sis ver­slas vie­to­je ne­tu­ri to­kios pa­klau­sos, iš ku­rios ga­lė­tų pa­do­riai gy­ven­ti. Esu ne kar­tą ra­šęs, kad Lie­tu­vos sa­vi­val­dos pro­ble­ma yra ta, jog vie­tos ly­de­riai vi­siš­kai ne­su­in­te­re­suo­ti pri­trauk­ti in­ves­ti­ci­jų iš Lie­tu­vos ir už­sie­nio, kad mies­te­liuo­se ras­tų­si šio­kių to­kių ga­myk­lė­lių, ku­rio­se bū­tų bent po 100 dar­bo vie­tų.

 

Mat leng­viau­sia nie­ko ne­veik­ti ir vie­ną­syk per me­tus nu­va­žiuo­ti į Vil­nių ir iš­pra­šy­ti kuo di­des­nį do­ta­ci­jų po­rei­kį. Dėl nie­ko ki­to ne­rei­kia net suk­ti gal­vos, iš­sky­rus įvai­rių sche­mų kū­ri­mą tam, kad tie pi­ni­gai iš ES ir Lie­tu­vos biu­dže­to per­ei­tų per val­džiai ar­ti­mas ver­slo įmo­nes, pro­to ri­bo­se pa­pūs­tų vie­šų­jų už­sa­ky­mų są­ma­tas ir prie val­džios pri­si­siur­bę žmo­nės ge­rai gy­ven­tų.

 

Tai­gi ne vie­no­je sa­vi­val­dy­bė­je 90 proc. al­gas gau­nan­čių žmo­nių yra tie­siog biu­dže­ti­nin­kai: vals­ty­bės įstai­gų, švie­ti­mo sis­te­mos, vals­ty­bi­nių įmo­nių re­gio­ni­nių cen­trų dar­buo­to­jai. Ma­žes­nę da­lį su­da­ro di­džių­jų pre­ky­bos cen­trų dar­buo­to­jai. Vis­kas.

 

Ta­čiau, įver­ti­nus to­kią iš­klo­ti­nę, vėl­gi, įjun­gus sme­ge­nis, tam­pa aki­vaiz­du, kad jau­ni­mė­liui jo­je vie­tos nė­ra. Jau­niems žmo­nėms ji nė­ra pa­trauk­li. Net miš­ki­nin­kys­tės sek­to­riu­je, ku­rio at­sto­vai da­bar die­na die­non pi­ke­tuo­ja Vil­niu­je ar­ba Ge­di­mi­no g. 11, ar­ba Ge­di­mi­no g. 53.

 

Ga­li­ma su­pras­ti, kad urė­di­jos duo­da la­bai sim­bo­liš­kai mo­ka­mo dar­bo tūks­tan­čiams žmo­nių ir, įta­riu, su­tei­kia ga­li­my­bių už­si­dirb­ti ne­ofi­cia­liai. Ne­de­ta­li­zuo­siu, kaip. Ne čia es­mė. Bė­da ta, kad tos dar­bo vie­tos, jei­gu miš­ki­nin­kys­tės sek­to­rius veik­tų skaid­riai, o ne „į šo­ną“, ne­bū­tų dau­ge­liui da­bar ja­me už­im­tų žmo­nių pa­trauk­lios nei su­lai­ky­tų nuo spren­di­mų gy­ve­ni­me kaž­ką keis­ti.

 

O jei­gu pa­trauk­lus ga­li bū­ti tik ne­skaid­rus dar­bas, jis ne­pri­im­ti­nas vi­sos ša­lies pi­lie­čiams. Ge­riau jau ta­da gal­vo­ti, kiek re­a­liai po urė­di­jų re­for­mos be dar­bo lik­tų žmo­nių ir kiek jų ga­lė­tų kel­tis į mies­tus, kur ras­tų veik­los pa­gal pro­fe­si­ją ar pa­keis­tų kva­li­fi­ka­ci­ją. Pa­keis­ti pro­fe­si­ją nė­ra šo­ko prie­žas­tis – taip ten­ka pa­lik­ti kom­for­to, pa­to­gaus bū­vio zo­ną, ta­čiau pa­sau­lis toks: jis rei­ka­lau­ja, kad mes vi­si bū­tu­me mo­bi­lūs, pa­si­ren­gę keis­ti gy­ve­ni­mo vie­tą ir už­si­ė­mi­mą. O ne zirz­tu­me.

 

Nes, iš­lin­dus iš miš­ko ar sa­vo ūkio kie­mo, jau ga­li­ma šį bei tą pa­ma­ty­ti pla­čiau. Pa­vyz­džiui, ko­dėl pro­vin­ci­jos mo­kyk­los, vai­kų dar­že­liai ve­ge­tuo­ja, o mies­tuo­se tė­vai, sie­kian­tys leis­ti sa­vo at­ža­las į pir­mą kla­sę, tu­ri nak­vo­ti ei­lė­se, kad gau­tų mo­kyk­lo­je vie­tą? Ko­dėl re­gio­ni­nia­me pa­što sky­riu­je re­tai per die­ną ap­si­lan­ko du–trys klien­tai, o mies­tuo­se sto­vi ei­lės? Ne­pai­sant mo­der­nių sa­vi­tar­nos pa­slau­gų.

 

Koks nors po­li­ti­kas tuoj pa­sa­kys, kad čia bū­ti­na kaž­ką „su­ba­lan­suo­ti“. Bet tai tas pat, kaip Ne­mu­ną pri­vers­ti te­kė­ti at­gal į Bal­ta­ru­si­ją.